Лорен Кейт - Įsimylėjusieji

Tačiau rasti Danielį pasirodė kur kas sudėtingiau, nei jis tikėjosi. Rolandas pavėlavo į Helstoną, prasilenkė Bastilijoje, panašu, kad neaptiks jo ir čia.

Jeigu būtų apsukresnis, būtų peršokęs laiku ir sulaikęs Danielį viename ankstesnių jo gyvenimų.

Jeigu būtų buvęs apsukresnis.

Tačiau tada pastebėjo du neprižiūrimus Anachronizmus – dienos šviesoje miesto centre vilkėdami prastus drabužius ir nevykusiai pamėgdžiodami tarmę jie atvirai rezgė savo planą.

Ar jie nieko nežinojo?

Nefilimai Rolandui visai patiko. Šelbė buvo rimta, padori, išvaizdi asmenybė. Mailsas... jis „Pakrantėje“ užsitarnavo reputaciją to, kuris bandė prie Liusės prisiartinti pernelyg arti, tačiau... juk taip būtų pasielgęs bet kuris Mailso vietoje atsidūręs vaikinas. „Būkite vaikui atlaidesni“, – kalbėjo Rolandas. Mailsas turėjo auksinę širdį ir vos keletą trūkumų.

Demonas suprato, kad nefilimai čia atsidūrė tik paprasčiausio geranoriškumo vedami. Buvo prisirišę prie savo draugės Liusės. Akivaizdu, jog Šelbė ir Mailsas dėjo didžiules viltis į Valentino dienos mugės romantiką – dėl Liusindos ir Danielio, galbūt ir dėl savęs.

Ko gero, jie to dar nežino , – pagalvojo Rolandas ir šyptelėjo.

Labai retai mirtingieji suvokia savo tikrus jausmus anksčiau, nei šie trinkteli tiesiai į veidą.

Taip nutiko daugeliui porelių, besišildžiusių prie Danielio ir Liusindos jausmų ugnies. Jiedu tapo romantikos simboliais, idealais, kuriais norėjo tikėti visi mirtingieji ir keletas nemirtingųjų, nesvarbu, ar sugebėjo patys užmegzti tokius ištikimus santykius, ar ne. Danielis ir Liusinda buvo būdas informuoti pasaulį, kaip reikia mylėti. Galingi kerai, padedantys suvokti save.

Žinoma, Rolandas privalėjo nefilimus paerzinti dėl įžengimo į viduramžiškąjį Liusindos gyvenimą. Jie turėjo likti savoje vietoje savame laike, kur veiksmais nesukeltų jokių istorijos katastrofų. Todėl demonas vaikus šiek tiek pabarė. Dabar jie turėtų elgtis gražiai tol, kol jis grįš ir saugiai palydės namo. Kelionė kartu buvo vienintelis būdas, galintis užtikrinti, jog jie nenuklys kur nors, dar toliau nuo „Pakrantės“.

Tačiau kas svarbiausia? Galėjo juos nudžiuginti. Surasti Danielį ir pasirūpinti, kad jo paniurėlis „aš“ nukeliautų į Valentino dienos mugę. Suteikti Danieliui ir Liusei akimirką laimės nebuvo sudėtinga, be to, atsirado proga kažką nuveikti.

Ir šioje ypatingoje epochoje Rolandui reikėjo ką nors daryti.

Kad nukreiptų savo mintis nuo kitų dalykų.

Šaltoje vasario tamsoje Rolandas jojo pro bažnyčios žemes, kuriose baudžiauninkų prižiūrimi javai nešė turtus į vietinių dvasininkų kišenes. Prajojo gotikinę bažnyčią smailiomis arkomis ir aštriomis viršūnėmis. Dievo namai . Nepajėgė sulaikyti besibraunančių minčių. Praėjo tiek daug laiko nuo dienų, kai lankėsi tokiuose pastatuose. Aukštu tiltu persikėlė per patvinusią purviną upę ir pasuko žirgą riterių tvirtovės link. Iki jos šiaurės kryptimi reikės joti pusę dienos.

Kelionė nebuvo maloni: nelygus kelias ir bjaurus oras. Iš po Juodės kanopų aukštyn tryško purvas, nudažęs kumelės šonus tamsia pilkai ruda spalva. Nuo šalčio Rolando šarvų lankstai tapo beveik nejudrūs.

Vis dėlto buvo miela grįžti į šią praeitį. Romantikas Danielis pasakytų, jog riteriškumas niekada nemiršta, tačiau jam juk niekada nesisekė suderinti meilės ir mirties. Rolandas tame ankstyvajame riteriškumo laikotarpyje išgyveno daugybę metų. Ta dvasia viduramžiais beveik išnyko, o dabartyje, epochoje, iš kurios Rolandas ką tik atkeliavo, riterių tikrai nebeliko. Tuo jis neabejojo.

Tačiau seniai, labai seniai...

Trumputę akimirką jis prisiminė vėjyje besiplaikstančių auksinių plaukų spindesį.

Spragtelėjo antveidį į viršų ir įkvėpė oro. Negalvos apie ją. Ne todėl čia atvyko.

Paragino Juodę ir mėgindamas praskaidrinti mintis papurtė galvą.

Liko mažiau nei mylia iki Rolando ieškomo riterių būrio. Jis nužvelgė horizontą: plati žalia slėnio įduba rytuose, o užpakalyje ir vakaruose – liūtis. Priekyje miestą saugančių kalvų linkiais vingiavo kelias. Ten stūksojo ir pilis, kurią Rolandas norėjo aplenkti iš tolo. Kitoje pilies pusėje driekėsi kelias – jeigu tik tebėra pakenčiamos būklės – nuvesiantis Rolandą tiesiai prie šios epochos Danielio. Prie jo paties viduramžių „aš“.

Grįžo seni to laikotarpio prisiminimai. Priešais juos išdygo keistai apsirengęs riteris ir atnešė karaliaus nurodymus. Prie jų palapinių riteris sulėtino žirgą ir perskaitė karaliaus įsaką, liepiantį vyrams palikti postus ir dvi dienas švęsti naują švento Valentino dienos šventę. Tokia Dievo valia. Vos keletas riterių mokėjo skaityti, kiti geromis naujienomis tiesiog patikėjo. Rolandas tebeatsiminė džiaugsmingus savo draugų šūksnius. Riteris daugiau neištarė nė žodžio – tiesiog perdavė įsakymą ir nušuoliavo tolyn... ant juodo it anglis žirgo.

Keista. Rolandas pažvelgė į Juodę, paglostė sidabriškai baltus karčius. Jeigu toks jo likimas – būti angelu nuleistu antveidžiu, įteiksiančiu Danieliui Valentino dienos dovaną ir nukreipsiančiu jį tiesiai į mylimos merginos glėbį – tada turi kažkas nutikti, idant baltąją kumelę galėtų iškeisti į juodą žirgą. Kažkas Rolandui į rankas turės įduoti karaliaus įsaką.

Kasdien nutinka ir keistesnių dalykų.

Niuktelėjo kulnais į Juodės šonus ir nujojo. Vieną akimirką jį mušė prakaitas, kitą – krėtė drebulys.

Pamažu priartėjo prie pilies. Ji saugojo šiauriausią grafystės feodą[6], paskutinį postą kelyje į riterių stovyklą. Žvilgsniu aprėpė pažįstamus, priešais it kolosas stūksančius mūrus. Virš kiekvienos patalpos kyšojo kreidos baltumo kaminai. Sienose žiojėjo siaurutės stebėjimo angos. Kyšuliai ir atbrailos buvo puoštos tamsiai pilko akmens luitais, kurių dydis vertė Rolandą jaustis itin mažam. Pilies didingumas stulbino. Taip buvo visada, netgi tą trumpą laiko atkarpą, kai jis kone kasdien žengdavo pro vartus, o kas naktį kopdavo rantytais akmenimis į vienišą balkoną. Ant kumelės šonų nuleistos kojos sudrebėjo. Atrodė, kad širdis padidėjo dešimteriopai. Tvaksėjo taip tarsi kiekvienas dūžis būtų paskutinis. Oda prie pečių užkaito. Rolandas panoro skristi kuo toliau, tačiau sparnai buvo įkalinti aklinuose metaliniuose šarvuose, o jų nusiimti negalima. Be to, nesvarbu, kad ir kaip toli Rolandas nuskristų, nuo sieloje besikaupiančio siaubo nepabėgs. Pilyje gyveno mergina, vardu Rozalina. Vienintelė išties Rolando mylėta būtybė visoje visatoje.

_______________

[5] Endšpilis – žaidimo šachmatais pabaiga, kai ant lentos lieka tik keletas figūrų ( vert. past. ).

[6] Feodas – Vakarų Europoje feodalizmo laikais – paveldima žemės valda, kurią gaudavo vasalas iš senjoro už tarnybą (dažniausiai karinę).

Antras skyrius

YRANČIOS SIENOS

Raitelis nuslydo nuo Juodės nugaros. Ši tyliai sužvingo. Nuvedė ją prie plikašakės obels, augančios pietiniame Rozalinos tėvo valdų pakraštyje ir pririšo kamanas prie kelmo.

Kiek kartų Rolandas suko ratus aplink šio sodo medžius, nešdamas plačią savo mylimosios pintinę, sekdamas merginai iš paskos, gėrėdamasis lėtais judesiais, kai toji nuo šakų skindavo raudonus vaisius?

Jos tėvas buvo grafas arba kunigaikštis, arba baronas, arba koks nors kitas godus žemvaldys. Tūkstančius metų stebėjęs mirtingųjų karo žaidimus, Rolandas liovėsi sukti galvą dėl jų titulų. Vienintelė šio mirtingojo aistra buvo kariauti, vogti turtus iš gretimų feodų ir versti kaimynų gyvenimus tikru pragaru. Riterių būrys, kuriame tarnavo Danielis bei Rolandas, priklausė šiam žemvaldžiui, todėl Rolandas su draugais pilies viduje ir už jos sienų praleido daugybę valandų.