Лорен Кейт - Įsimylėjusieji

Henris pakėlė akis ir Šelbę apniko panika – be abejonės, jis pažins, jog kepuraitė vogta. Tačiau atrodė, kad vyras neprisimena kadaise turėjęs tokį daiktą.

– Taip, iš šios kepuraitės tavo ausys kyšote kyšo. Tačiau jos negana.

Ką? Jos ausys nėra didelės! Šelbė jau rengėsi atsikirsti Henriui, ką apie tai mano, tačiau prisiminė, kas šiuo metu išties svarbu.

– Nagi! Ta kepurė sena, audinys išblukęs! – priekaištaudama bedė pirštu. – O kokius piktus dalykus reiškia priekyje nupieštos raidės?

– Ar ten raidės? – paklausė kažkas iš minios.

– Nemoku skaityti, – atsakė kitas.

Tapo akivaizdu, kad skaityti nemoka ir Henris.

– Ką jos sako? – paklausė. – Maniau, kad tai tik papuošimai. – Prisiminęs, jog tikino pats pasiuvęs kepurę, pridėjo: – Piešinį gavau iš praeivio.

– Tai velnio ženklai! – vis garsiau, vis labiau pasitikėdama savimi improvizavo Šelbė. – Aštrios strėlės – jo ženklas!

Minia aiktelėjo ir susispietė glaudžiau. Pakilo toks dvokas, kad mergina vos galėjo įkvėpti.

Henris laikė kepurę toliau nuo jos.

– Ar tai tiesa? Kodėl tada jos nori?

– O kaip tu manai? Mano tikslas – sunaikinti ją vardan viso, kas pasaulyje šventa ir teisinga.

Minioje pasklido pritariantis murmesys.

– Sudeginsiu kepurę ir išvaduosiu pasaulį nuo blogio ženklo! – Šelbė išties įsijautė.

Pasigirdo keli nedrąsūs, džiugūs šūksniai.

– Apsaugosiu jus nuo kepurės prakeiksmo!

Henris pasikrapštė galvą.

– Bet tai tik kepurė, argi ne?

Aplink Šelbę stovėję žmonės ėmė gręžiotis.

– Na, taip, tačiau... mano užduotis yra paimti ją iš tavo rankų.

Teiloras pažvelgė į kepuraitę merginos rankose. Kilstelėjo kairį antakį.

– Šis siuvinys atrodo pažįstamas, – sumurmėjo. Vėl pažvelgė į Mailso kepurę. – Lygūs mainai?

Šelbė ištiesė nėriniuotą kyką.

– Lygūs mainai.

Vyras linktelėjo, apsikeitimas įvyko. Mailso Dodgers kepurę Šelbė laikė it gryno aukso luitą. Negalėjo sulaukti, kada atsidurs prie palapinės. Mailsas bus toks laimingas! Mergina nustrykčiojo per pievą, pro liūdnas ir ilgesingas dainas dainuojančius menestrelius, amžinąjį žaidimą – liestynes – žaidžiančius vaikus ir netrukus išvydo tamsoje sėdinčio Mailso pečių kontūrus.

Tik jis nesėdėjo tamsoje.

Mailsas sugalvojo, kaip uždegti laužą! Virš atviros ugnies jis skrudino dešreles. Pakėlęs akis nusišypsojo. Kairiajame skruoste atsirado duobutė, kurios Šelbė anksčiau nepastebėjo. Merginai ėmė svaigti galva. Ko gero, nuo to bėgimo visą kelią. O gal nuo netikėto ugnies karščio.

– Alkana? – paklausė vaikinas.

Šelbė linktelėjo. Nervingai ieškojo žodžių naujienai apie atgautą kepurę. Laikė ją už nugaros. Drovėjosi savo laikysenos, elgsenos, dukslių viduramžių drabužių. Tačiau tai Mailsas. Jis neteis. Tad kodėl ji taip nervinasi?

– Pamaniau, kad išalksi. Ei, kur tavo kepuraitė?

Ar balse suskambo apgailestavimas? Jos plaukai atrodo juokingai? Net guminės juostelės jiems susirišti nebeturėjo.

Mergina nuraudo.

– Iškeičiau.

– O. Dėl dovanų Liusei ir Danieliui?

Dėl veide žaidžiančios šviesos Mailsas atrodė kaip jos senasis gerasis draugas ir kartu visiškai naujas žmogus. Kažkas, ką ji labai norėtų pažinti.

– Taip.

Stovėdama priešais jį išsitaršiusiais liūto karčiais Šelbė jautėsi bjauriai. Kodėl jos plaukai ne tokie kaip Liusės – lygūs, blizgantys, seksualūs ir visokie kitokie? Plaukai, kurie patikdavo vaikinams. Mailsui patiko Liusės plaukai. Jis tebespoksojo į Šelbę.

– Kas?

– Nieko svarbaus. Sėsk. Štai sidras, šiek tiek duonos.

Šelbė nusileido ant žemės greta Mailso. Kepurę kruopščiai paslėpė suknelės klostėse. Norėjo atiduoti ją tinkamą akimirką, gal tada, kai jos skrandis liausis urzgęs. Mailsas įbruko spirgančią dešrelę į storą traškią duonos riekę ir padavė įlenktą skardinį puodelį su sidru. Įsmeigę vienas į kitą akis, susidaužė puodeliais.

– Kur viską gavai?

– Manai, vienintelė moki mainyti? Turėjau atsisveikinti su dviem gerais batraiščiais dėl šio sumuštinio, todėl, ledi, prašom valgyti.

Atsikandusi kąsnį ir gurkštelėjusi gėrimo, Šelbė džiūgavo, kad Mailsas nebežiūri į jos plaukus. Jis žvelgė į plačiai iki pat miesto sustatytas palapines, į dūmus, kylančius nuo šimtų stovyklų laužų. Mergina pajuto tokią šilumą ir laimę, kokios jau seniai nepatyrė.

Baigęs valgyti savo sumuštinį ir nelaukdamas, kol Šelbė atsikąs antrąkart, Mailsas nurijo seiles.

– Žinai, ši Liusės ir Danielio sakmė, jų neįmanoma meilė, nesulaužomas prakeiksmas, likimas ir visa kita... kai mokykloje pirmą kartą apie tai sužinojome, netgi kai sutikau Liusę, tai skambėjo kaip...

– Visiškas šlamštas? – įsiterpė Šelbė. – Bent jau aš taip maniau.

– Na, taip, – sutiko Mailsas. – Tačiau neseniai, keliaudamas su tavimi drauge per Pranešėjus, pamačiau, kiek daug visko yra pasaulyje. Jeruzalėje sutikau Danielį, stebėjau, kaip pasikeitė susižiedavęs Kemas... Galbūt tikra meilė iš tiesų egzistuoja.

– Taip, – kramtydama susimąstė mergina. – Taip.

Visai netikėtai ir stipriai panoro Mailso kai ko paklausti. Tačiau bijojo. Bijojo ne to, kad teks miegoti greta žvėrių kupino miško, ar to, kad atsidūrė labai toli nuo namų ir nežino, ar ras kelią atgal. Ši baimė buvo primityvi ir susijusi su labiausiai pažeidžiama sielos dalimi. Jos intensyvumas kėlė drebulį.

Tačiau nepaklaususi nesužinos. Bus tik blogiau.

– Mailsai?

– Taip?

– Ar kada nors mylėjai?

Mailsas timptelėjo rudą žolės stiebelį ir ėmė sukti tarp delnų. Išsišiepė, paskui sutrikęs nusijuokė.

– Nežinau. Ko gero... ne, – užsikosėjo. – O tu?

– Ne. Toli gražu.

Nė vienas nežinojo, ką daugiau pasakyti. Kurį laiką abu tiesiog sėdėjo nervingoje tyloje. Buvo akimirkų, kai Šelbė pamiršdavo, jog tyla erzinanti. Atrodydavo, kad tiesiog jaukiai tyli su savo draugu Mailsu. Paskui vogčiomis nužvelgdavo vaikiną, pamatydavo, kad ir jis stebi stebuklingo mėlio akimis. Viskas imdavo atrodyti kitaip ir ji vėl susierzindavo.

– Ar kada nors svajojai gyventi kitoje epochoje? – pagaliau Mailsas pakeitė pokalbio temą. Tarsi kas didžiulį įtampos balioną būtų susprogdinęs. – Man patiktų vilkėti šarvus, būti galantiškam ir visa kita.

– Būtum puikus riteris! Tačiau aš čia visiems krintu į akis. Mėgau Kalifornijos triukšmą.

– Aš taip pat. Ei, Šel? – nuliejo žvilgsniu. Vasario vėjo gūsiai žnaibė per šiurkščią vilnonę suknelę, tačiau mergina pajuto, kad kaista. – Ar manai, jog mums grįžus į „Pakrantę“ kas nors bus kitaip?

– Žinoma, bus kitaip, – Šelbė nudelbė akis ir išrovė žolę. – Noriu pasakyti, sėdėsime valgykloje, skaitysime Tribune ir planuosime pokštus, kuriuos krėsime tiems, kurie nėra nefilimai. Nebegersime iš viduramžių šulinių ir nedarysime kitų nesąmonių.

– Ne tą turėjau galvoje, – Mailsas atsisuko į ją. Kilstelėjo pirštu merginos smakrą. – Kalbu apie mudu. Čia mes kitokie. Man patinka tai, kokie esame. – Pauzė. Ilga, liūdna pauzė. – O tau?

Šelbė žinojo, kad ne tą jis turėjo galvoje. Tačiau ji bijojo kalbėti apie tai, ką jis galbūt norėjo pasakyti. Kas jeigu supras netinkamai? Nors, kol jiedu čia „buvo“, jai patiko. Labai. Visą dieną tas jaudulys dėl Mailso. Tik mergina nemokėjo to išsakyti. Neteko žado.

Kodėl jis tiesiog negali imti ir perskaityti minčių? (Negali sakyti, kad tai glumintų mažiau.) Bet ne. Mailsas laukė atsakymo, uždelsto, paprasto, tačiau tokio sudėtingo.