Лорен Кейт - Įsimylėjusieji

– Ar nebuvome anksčiau susitikusios? – sumikčiojo ši. – Manau, mano pusbrolis iš... eee... Vindzoro pažįsta dėdę iš jūsų tėvo pusės... o gal priešingai.

– Atleiskite. Nemanau, jog taip yra, tačiau galbūt...

– Jūs Liusinda, tiesa?

Mergina krūptelėjo. Akimirką akyse atsirado pažįstama kibirkštėlė.

– Taip.

Šelbė pridėjo ranką prie širdies.

– Aš Šelbė. Tai Mailsas.

– Kokie negirdėti vardai. Turbūt atkeliavote iš šiaurės?

– Žinoma, – Šelbė truktelėjo pečiais. – Iš labai labai tolimos šiaurės. Todėl dar niekada nesame buvę senojoje Valentino mugėje. Ar ketinate įmesti savo vardą į urną?

– Aš? – Liusinda nurijo seiles, palietė kaklo įdubą. – Mintis, jog atsitiktinis brūkštelėjimas skiautėje galėtų nulemti mano širdies likimą, visai nedžiugina.

– Atrodo, kad kalba mergina, turinti įspūdingą draugą! – Šelbė niuktelėjo Liusindai, pamiršusi, kad jos svetimos, kad žodžiai gali nuskambėti šiurkščiai, o sarkazmas viduramžiuose nesuvokiamas. – Noriu pasakyti... ar yra riteris, kuriuo žavitės, panele?

– Buvau įsimylėjusi, – niūriai atsakė Liusinda.

– Buvote? – pakartojo Šelbė. – Norite pasakyti, esate įsimylėjusi.

– Buvau. Tačiau jis išvyko.

– Danielis jus paliko? – Mailso veidą nutvieskė raudonis. – Noriu pasakyti... kuo jis vardu?

Tačiau, atrodė, jog Liusinda neišgirdo.

– Mudu susitikome jo lordo pilies sode. Turiu pripažinti, kad ten įsibroviau nekviesta, tačiau mačiau, kaip viena po kitos ten įeina ir išeina ponios, vartai buvo atviri, o gėlės tokios gražios... – Ji sugniaužė rankas prie širdies ir apgailestaudama giliai atsiduso.

– Pirmą dieną jis pamanė, jog esu aukštesnės padėties mergina. Iš aukštuomenės. Vilkėjau geriausią suknelę, į plaukus įsipyniau gudobelės žiedų, kaip daro kai kurios panelės. Atrodžiau puikiai, tačiau bijau, jog elgiausi nesąžiningai.

– Ak, Liusinda, – prabilo Šelbė. – Neabejoju, kad jo akyse esate ledi!

– Danielis – riteris. Privalo vesti sau tinkančią merginą. Mano šeima... mes nesame kilmingi. Mano tėvas laisvas žmogus, tačiau augina javus, taip kaip ir jo tėvas, – Liusė sumirksėjo, skruostu nuslydo ašara. – Savo mylimajam net vardo nepasakiau.

– Jeigu jus mylėtų – o esu tikras, jog myli – žinotų jūsų vardą, – pasakė Mailsas.

Įkvėpdama Liusinda sudrebėjo.

– Paskutinę savaitę jis, vykdydamas riteriškos tarnystės prievoles atėjo... prie mano tėvo durų. Rinko kiaušinius Valentino šventės puotai. Šventėme mano krikštynų sukaktuves. Būtumėte matę mano mylimojo veidą, kai šis išvydo mane skurdžiame name... Mėginau jį sulaikyti, tačiau riteris netaręs nė žodžio išvyko. Ieškojau slaptose mūsų vietose – prie drevėto ąžuolo miške, šiauriniame rožių sodo pakraštyje temstant... Tačiau nuo to laiko jo nemačiau.

Šelbė ir Mailsas susižvalgė. Be abejo, Danieliui nerūpėjo, iš kokios šeimos kilusi Liusinda. Jį išgąsdino sukaktuvės – faktas, kad Liusė artėjo prie prakeiksmo ribų. Šelbė jau žinojo, kad kartais, suvokęs, jog merginos mirtis arti, Danielis mėgindavo pasitraukti. Gelbėdamas gyvybę daužydavo širdį. Ko gero, niūrinėja kur nors netoliese ir pats kenčia.

Greičiausiai taip ir yra. Ši, priešais Šelbę stovinti mergina, turės mirti, galbūt šimtus kartų iki to gyvenimo, kai jiedvi susipažins. Iki to gyvenimo, kai Liusė pirmą kartą pamėgins sulaužyti savo prakeiksmą.

Taip neteisinga. Neteisinga, kad ji vis turi mirti, tiek kartų patirti skausmą. Liusinda nusipelnė laimės. Labiau nei bet kas kitas.

Šelbė norėjo ką nors, nors truputėlį padaryti dėl draugės. Vėl dirstelėjo į Mailsą. Jis pakėlė antakį. Mergina vylėsi, jog tai reiškė: ar tu manai tą patį, ką ir aš? Linktelėjo.

– Tai didžiulis nesusipratimas, – ištarė Šelbė. – Mes pažįstame Danielį.

– Pažįstate? – apstulbo Liusinda.

– Štai ką pasakysiu. Eikite rytoj į mugę, esu tikra, jog ir Danielis ten bus. Judu galėsite...

Liusindos lūpa sudrebėjo, mergina sukūkčiojo ir įsikniaubė veidu į Šelbės petį.

– Neištverčiau pamačiusi, kaip jis traukia iš urnos kitą vardą.

– Liusinda, – Mailsas ištarė taip šiltai, kad merginos akys prašviesėjo, atsirado tą intymų žvilgsnį, kuriuo kartais pažvelgdavo Liusė, primenanti išraiška.

Šelbė pajuto keistą pavydą. Nusisuko.

– Ar tikite, jog Danielis išties jus myli? – paklausė Mailsas.

Liusinda linktelėjo.

– Ir savo širdyje, – tęsė Mailsas. – Ar savo širdyje išties tikite, kad ryšys su Danieliu buvo toks silpnas, jog jį galėjo nutraukti jūsų šeimos padėtis?

– Jis... jis neturėjo pasirinkimo. Taip parašyta Tamplierių kodekse. Privalo vesti...

– Liuse! Nejaugi nežinai, kad tavo meilė stipresnė už kažkokį kvailą kodeksą? – išpyškino Šelbė.

Liusinda kilstelėjo antakį.

– Pakartokite?

Mailsas nudelbė Šelbę įspėjančiu žvilgsniu.

– Noriu pasakyti... eee... tikra meilė yra kur kas gilesnė ir stipresnė nei socialinės subtilybės. Jeigu mylite Danielį, turite jam pasakyti, ką jaučiate.

– Jaučiuosi keistai, – nuraudo Liusinda.

Ji pridėjo ranką prie krūtinės, užmerkė akis ir akimirką Šelbė pamanė, kad mergina sudegs tiesiog čia ir dabar. Liusinda žengtelėjo atgal.

Tačiau juk viskas vykdavo ne taip, tiesa? Liusės prakeikimas kažkaip susijęs su jos ir Danielio sąlyčiu, tuo, ką mylimojo buvimas jai pažadindavo.

– Noriu tikėti, kad tai, ką kalbate, yra tiesa. Staiga pajutau, jog mūsų meilė išties labai stipri.

– Tokia stipri, kad jeigu ryt į mugę atvestume Danielį, eitumėte pas jį?

Liusinda atsimerkė. Plačiose, nuostabiose, rudose akyse spindėjo beatodairiškumas.

– Aš eisiu. Eisiu nors ir į pasaulio kraštą, kad tik vėl būčiau su juo.

_______________

[2] Bonaroo – kasmetinis muzikos ir meno festivalis, vykstantis Mančesterio mieste, Tenesio valstijoje, JAV (vert.past.) .

[3] Green Day – JAV roko grupė, susikūrusi 1987 m., pankroką iš pogrindžio perkėlusi į didžiąją pasaulio muzikos sceną ir tapusi populiariausia to stiliaus atstove (vert. past.) .

Trečias skyrius

ŽODIS KAIP KARDAS

– Tai buvo nuostabu! – sušuko Šelbė, kai Liusinda nuėjo ir jiedu su Mailsu prie šulinio liko vieni.

Vakariniame danguje saulės spinduliai išbluko. Daugelis miestelėnų traukė namo. Vežimai ir krepšiai apsunko nuo vakarienei skirtų produktų. Šelbė jau senokai nieko nevalgė, tačiau beveik nejuto ore tvyrančio kepamos vištos ir verdamų bulvių kvapo. Ją priekin stūmė jaudulys.

– Mudu buvome kaip vienas! Atrodė, kad man užtenka pagalvoti, o tu ištardavai balsu. Veikėme pašėlusiu ritmu!

– Žinau, – Mailsas panardino kaušą į kibirą ir lėtai atsigėrė vandens. Saulės šviesoje išryškėjo strazdanos. Šelbė jau ėmė priprasti prie to, kad be beisbolo kepuraitės jis atrodė visiškai kitaip. – Buvai teisi. Gera justi, kad Liusė pralinksmėjo. Netgi jeigu ji ir nėra mūsų Liusė.

Staiga jo galva trūktelėjo kairėn. Tarsi būtų ką išgirdęs. Kūnas įsitempė.

– Kas nutiko?

Mailso pečiai nusileido šiek tiek žemiau nei įprastai.

– Nieko. Pamaniau, jog matau Pranešėją, tačiau apsirikau.

Šelbė nenorėjo galvoti apie Pranešėjus. Buvo pernelyg susijaudinusi.

– Žinai, kas būtų nuostabu? – ištarė, sėsdamasi ant šulinio krašto. – Galėtume eiti apsipirkti. Rastume kokį nors nėriniuotą pakabutį Liusei ir pasakytume, jog tai nuo Danielio. Galėčiau sukurti mielas eiles – rožės raudonos – ar ką nors panašaus. Ei, tiems viduramžių stuobriams tai būtų naujiena. Mes dar galėtume...