Лорен Кейт: Įsimylėjusieji

– Kalbi tarsi skolintumeisi miegmaišį žygiui su palapinėmis.

– Paklausyk. Jeigu aptiktume šešėlį, besidriekiantį per amžių, kuriame iš tiesų egzistuojame, galėtume vykti namo.

– Kaip tai padarysime?

Mailsas papurtė galvą.

– Manau, man jau pavyko tąkart, kai buvome su Danieliumi Jeruzalėje.

– Man baisu, – Šelbė susidėjo rankas ant krūtinės ir sudrebėjo nuo vėjo. – Tiesiog daryk ką nors!

– Negaliu… ypač, kai tu šauki…

– Mailsai!

Šelbės kūnas įsitempė. Ką reiškia tas už jų nugarų sklindantis murmesys? Kažkas eina keliu.

– Ką?

Prie jų girgždėdamas artėjo arklių traukiamas vežimas. Kanopų bildesys vis garsėjo. Po sekundės tas, kas vadeliojo vežimą, pakils į kalvą ir juos pamatys.

– Slėpkis! – suriko Šelbė.

Nuožulniame kelyje pasirodė stambaus, dviejų – rudo ir obuolmušio – arklių vadeles laikančio vyro siluetas. Šelbė sugriebė Mailsą už apykaklės. Vaikinas nervingai čiupinėjo kepurę. Šelbei truktelėjus jį už didelio ąžuolo kamieno, šviesiai mėlyna beisbolo kepuraitė nulėkė nuo galvos. Mergina stebėjo, kaip ištisus metus neatskiriama Mailso aprangos dalimi buvęs galvos apdangalas tarsi mėlynasis kėkštas skrieja oru ir staiga krinta žemyn, į didžiulę blyškiai rudo molio pliurzę ant kelio.

– Mano kepurė, – sušnibždėjo Mailsas.

Jiedu prisispaudė vienas prie kito, nugaromis lietė šiurkščią ąžuolo žievę. Šelbė dirstelėjo į vaikino veidą ir nustebo pamačiusi jį visą. Mailso akys padidėjo. Plaukai susivėlė. Jis atrodė... gražus tarsi anksčiau nematytas vaikinas. Susidrovėjęs patraukė už kepurės – plaukų.

Šelbė atsikrenkštė, nuvijo mintis šalin.

– Pasiimsime ją, kai tik vežimas nuvažiuos. Tik pastovėk atokiau, kol tas tipas pasitrauks iš kelio.

Kaklu jautė šiltą Mailso alsavimą, o jo klubikaulis spaudė šoną. Kodėl Mailsas toks liesas? Valgo kaip arklys, tačiau buvo liesas it sliekas. Bent jau Šelbės mama taip pasakytų, jeigu kada nors jį pamatytų. To niekada nebus, jeigu Mailsas nepajėgs rasti Pranešėjo, nunešiančio juos atgal į dabartį.

Vaikinas stypčiojo, besistengdamas pamatyti savo kepuraitę.

– Stovėk ramiai, – liepė Šelbė. – Tas vyrukas gali būti koks nors barbaras.

Mailsas iškėlė pirštą ir pakreipė galvą.

– Paklausyk. Jis dainuoja .

Po Šelbės kojomis sugurgždėjo sniegas. Ji ištiesė kaklą, mėgindama iš už medžio pamatyti artėjantį vežimą. Vadeliotojas buvo rausvaskruostis vyras. Vilkėjo marškinius purvina apykakle, mūvėjo prastas, akivaizdžiai rankomis siūtas kelnes ir dėvėjo didžiulę kailinę liemenę, per liemenį suveržtą odiniu diržu. Maža, mėlyna fetrinė kepurė atrodė it juokingas taškutis plačios nuplikusios kaktos viduryje.

Daina priminė linksmą, triukšmingą aludės melodiją. O tas vyrukas plėšė ją visa gerkle. Arklių kanopos it būgnai pritarė žemam, skambiam balsui.

– Keliauju miestan surast tarnaitės, krūtiningos tarnaitės, sveikatingos tarnaitės. Keliauju miestan surast žmonos pavakary, savos Valentinos!

– Šauni, – Šelbė pavartė akis. Tačiau ji bent jau atpažino vyro tarmę. Rado už ko užsikabinti. – Manau, mudu esame linksmojoje senojoje Anglijoje.

– Spėju, jog šiandien Valentino diena, – ištarė Mailsas.

– Įdomu. Dvidešimt keturios valandos ypatingos vienatvės ir graudulio... viduramžių stiliumi .

Paskutinius žodžius palydėjo džiazo šokio elementu – ištiesė ranką su išskėstais pirštais, tačiau Mailsas pernelyg susidomėjęs stebėjo primityvų, iš lentų sukaltą vežimą.

Arkliai išsišovusiais šonkauliais buvo pakamanoti nederančiomis baltos bei mėlynos spalvos kamanomis ir pakinktais. Vyras važiavo vienas. Sėdėjo vežimo priekyje ant apipuvusios, baltu brezentu uždengtos medinės pasostės, dydžiu sulig sunkvežimio kėbulu. Šelbė nepajėgė įžiūrėti, ką žmogus vilko į miestą, tačiau tas daiktas buvo sunkus. Nors ir pūtė ledinis vėjas, arkliai prakaitavo. Krovinys slėgė storas dugno lentas. Siena apsupto miesto link riedantis vežimas trūkčiojo.

– Turėtume jį pasekti, – nusprendė Mailsas.

– Kodėl? – Šelbės lūpa suvirpėjo. – Nori rasti krūtiningą, sveikatingą tarnaitę?

– Norėčiau rasti ką nors pažįstamo, tą, kuriuo Pranešėjas galėtų grąžinti mus namo. Atsimeni? Tavo lūpų balzamas? – Nykščiu praskyrė jos lūpas. Prisilietimas akimirksniu atėmė merginai žadą. – Mieste turime daugiau galimybių rasti angelą.

Vežimo ratai girgždėdami ir į šonus kratydami vadeliotoją, įšokdavo ir iššokdavo iš pažliugusio kelio vėžių. Netrukus jis atsidūrė taip arti, jog Šelbė pamatė, kokia šiurkšti to vyruko barzda. Tanki bei juoda, kaip meškenos liemenė. Ištempęs paskutinį Valentinos skiemenį, aukštas balsas nuslopo. Prieš pratęsdamas vyras godžiai gurktelėjo oro. Staiga daina nutrūko.

– Kas čia? – kriuktelėjo vežikas.

Šelbė pamatė, jog arklių vadeles grubiai truktelėjusios rankos suskerdėjusios ir raudonos nuo šalčio. Ploni it kartys gyvuliai sustojo tiesiai prieš ryškiai mėlyną Mailso beisbolo kepuraitę.

– Ne, ne, ne, – sumurmėjo Šelbė.

Mailso veidas išblyško.

Vyras sunkiai nusibraškino nuo pasostės. Batai susmigo į tirštą purvą. Nužingsniavęs prie kepurės, vėl kriuktelėjęs pasilenkė ir akimirksniu ją pagriebė.

Šelbė išgirdo, kaip Mailsas sunkiai ryja seiles.

Greitas smūgis į jau purvinas vyro kelnes – ir kepurė tapo beveik švari. Vyras be žodžių nusisuko ir vėl užsilipęs ant vežimo pasostės įkišo kepurę po brezentu.

Šelbė pažvelgė į savo žaliąjį megztuką su gobtuvu. Pamėgino įsivaizduoti vežiko reakciją, jeigu ji, vilkėdama keistais ateities drabužiais, staiga iššoktų iš už medžio ir pamėgintų atsiimti jo prizą. Ne itin raminanti idėja.

Kol mergina gąsdinosi, vyras truktelėjo vadeles. Vežimas ėmė riedėti miesto link. Vėl suskambo į toną nepataikančiu balsu traukiama daina.

Šelbė ir vėl apsigavo.

– Ak, Mailsai, atleisk.

– Dabar tikrai privalome jį sekti, – vaikino balse suskambo nevilties gaidelė.

– Išties? Tai juk tik kepurė.

Paskui pažvelgė į Mailsą. Nebuvo pratusi matyti jo veido. Skruostai, kuriuos Šelbė laikė vaikiškais, tapo labiau išraiškingi, kampuotesni, akių rainelių spalva paryškėjo. Nusiminęs žvilgsnis aiškiai rodė, jog vaikinui tai ne tik kepurė . Gal ji susijusi su ypatingais prisiminimais, o gal tas galvos apdangalas tebuvo sėkmės talismanas. Mergina to nežinojo, tačiau ketino padaryti viską, kad tik panaikintų liūdesį.

– Gerai, – išpyškino. – Eikime.

Kol Šelbė susivokė, kas vyksta, Mailsas pagriebė ją už rankos. Stipriai, užtikrintai, šiek tiek impulsyviai. Paskui truktelėjo kelio link.

– Eime!

Mergina akimirką priešinosi. Akys netyčia susidūrė su nuostabiai mėlynomis Mailso akimis. Šelbė pajuto, kaip ją užplūsta pakilios nuotaikos banga.

Abu nubėgo sniego lopinėliais nubarstytu viduramžių keliu, pro žiemą apmirusius, glotnia balta paklode užklotus javų laukus. Tas pats baltas audeklas dengė medžius ir lopinėliais gulė ant purvino kelio. Jaunuoliai artėjo prie miesto tvoros. Iš už jos kilo juodų bokštų smailės. Įėjimas buvo siauras ir apjuostas grioviu. Susikibę rankomis, nuraudusiais skruostais, suskirdusiomis lūpomis, jie kvatojosi iš dalykų, kurių Šelbė niekada nebūtų pajėgusi nusakyti žodžiais. Juokėsi taip stipriai, kad ji beveik pamiršo, ką abu ketino daryti.