Лорен Кейт - Įsimylėjusieji

– Miledi, – galantiškai ištiesė ranką. – Ar suteiktumėte man garbės lydėti jus į šį gražų miestą?

Jeigu Liusė būtų buvusi čia tuo metu, kai visa trijulė šauniai draugavo ir viskas klostėsi ne taip sudėtingai, Šelbė būtų žinojusi, kaip atsakyti į tą juokelį. Liusė nutaisytų mielą, kuklios ir susisielojusios panelytės balsą, pavadintų Mailsą jos riteriu švytinčiais šarvais ar sugalvotų kokią kitą nesąmonę. Šelbė pridurtų ką nors sarkastiško, visi pratrūktų juokais, o bjauri merginos pečius ir krūtinę slegianti įtampa dingtų. Viskas būtų normalu. Tikra.

Tačiau čia testovėjo Šelbė ir Mailsas.

Kartu. Vieniši.

Atsisukę pažvelgė į juodas akmenines miesto sienas, supančias aukštą centrinį bokštą. Nuo geležinių karčių plaikstėsi serenčių spalvos vėliavos. Ore tvyrojo anglių ir supuvusio šieno kvapas. Iš už sienų sklido muzika. Ko gero, lyra, keletas minkšta oda aptrauktų būgnų. Šelbė vylėsi, jog ten kažkur yra angelas, kurio Pranešėjas grąžins juodu į dabartį. Ten, kur jų vieta.

Mailsas tebelaikė ištiesęs ranką ir žvelgė į Šelbę taip, tarsi nė nenutuoktų, kokios mėlynos jo akys. Mergina giliai įkvėpė ir priglaudė delną prie Mailso rankos. Šis jį suspaudė ir abu kartu nužingsniavo į miestą.

_______________

[1] Anatomijos teatras – vėlyvaisiais viduramžiais universitetuose įrengta amfiteatro formos patalpa su stalu viduryje. Stovėdami ant apskritimu išdėstytų pakopų studentai stebėdavo skrodimus ( vert. past. ).

Antras skyrius

MUGĖ

Ramus kaimo peizažas dingo. Vos tik įžengę pro miesto vartus jie pateko į didžiulį šurmulį. Abiejose kelio, besidriekiančio prie aukštų juodų miesto sienų, pusėse, ant žalios – žiemą spalva labiau priminė rusvai pilką – pievos stūksojo laikinos palapinės. Jos akivaizdžiai buvo kažkokio renginio – savaitgalinio festivalio ar panašios šventės – dalis. Laiminga aplink besitrinančių žmonių maišalynė Šelbei šiek tiek priminė internete matytas nuotraukas iš Bonaroo [2]. Ji nužvelgė kitų žmonių apdarus. Akivaizdu, jog kykai madingi. Ko gero, jiedu iš minios neišsiskiria.

Prisijungę prie minios, traukiančios pro vartus, jie nusekė paskui žmonių srautą. Atrodė, kad visi eina viena kryptimi – į centrinėje aikštėje vykstantį turgų. Prieš juos iškilo bokšteliai – didingos pilies, stūksančios šalia miesto sienų dalis. It kertinis akmuo aikštės kampe stovėjo kukli, tačiau daili ankstyvosios gotikos (Šelbė pažino išstypusius bokštus) bažnyčia. Perpildytą, kupiną chaoso, dvokiančią ir kunkuliuojančią turgaus aikštę – vietą, kur gali rasti bet ką ir susitikti su kuo tik nori – raižė siaurų pilkų gatvių ir akligatvių labirintas.

– Drobė! Du rietimai už dešimt pensų!

– Žvakidės! Unikalios!

– Miežių alus! Šviežias miežių alus!

Šelbei ir Mailsui teko šokti iš kelio, kad išvengtų susidūrimo su kresnu vienuoliu, stumiančiu miežinio alaus ąsočių prikrautą vežimaitį. Abu žvelgė į plačią, pilku abitu apsivilkusio, per minią kelią besiskinančio pranciškono nugarą. Norėdama pasinaudoti mažyte erdve, Šelbė žengė iš paskos, tačiau plyšį akimirksniu užpildė dvokianti tarškančių piliečių masė.

Buvo neįmanoma žengti nė žingsnio į ką nors neatsitrenkiant.

Aikštėje susirinko gausybė žmonių. Jie derėjosi, plepėjo, trankė pardavinėjamus obuolius vagiančių vaikų rankas. Į Mailsą ir Šelbę niekas nekreipė dėmesio.

– Kaip šioje atliekų duobėje ką nors rasime? – Šelbė tvirtai suspaudė vaikino ranką. Jai ant kojos užmynė jau dešimtąjį kartą. Blogiau nei Green Day [3] koncerte Ouklande, kur šokių aikštelėje Šelbė susimušė du šonkaulius.

Mailsas ištiesė kaklą.

– Nežinau. Gal visi viską žino?

Vaikinas buvo aukštesnis už daugelį miesto gyventojų, todėl jautėsi geriau. Uodė gaivų orą ir aiškiai matė. Tačiau Šelbė juto, kad artėja klaustrofobijos priepuolis: skruostus užliejo perspėjantis raudonis. Ji smarkiai trūktelėjo aukštą suknelės apykaklę. Kelios siūlės sutrūkinėjo.

– Kaip vilkėdami tokius apdarus žmonės kvėpuoja?

– Įkvėpk per nosį, iškvėpk per burną, – savo patarimą Mailsas pademonstravo pats. Po sekundės suraukė nosį nuo dvoko. – Ė, žiūrėk, ten šulinys. Gal atsigerkime?

– Greičiausiai užsikrėsime cholera, – sumurmėjo Šelbė, tačiau Mailsas jau žingsniavo šalin ir tempė ją iš paskos.

Jiedu pranėrė po virve, palinkusia nuo namuose austų drabužių, sutrukdė nedideliam susitaršiusių, kudakuojančių juodų gaidžių paradui, praėjo pro du, kriaušes pardavinėjančius rudaplaukius brolius ir pagaliau atsidūrė prie šulinio. Senovinis statinys: akmenų žiedu apjuosta skylė, virš angos – medinis trikojis, nuo primityvaus skridinio kybo apsamanojęs kibiras.

Po kelių sekundžių Šelbė vėl galėjo įkvėpti.

– Žmonės geria iš šio daikto?

Dabar ji pastebėjo, nors mugė užėmė didesnę atviros aikštės dalį, tai nebuvo vienintelis miesto traukos centras. Vienoje šulinio pusėje stovėjo būrelis maišais apvilktų viduramžių manekenų. Jauni vaikinai, smaigstydami automobilių avarijų bandymuose naudojamų lėlių protėvius, mokėsi valdyti medinius kardus. Tarsi riteriai pratybose. Keliaujantys menestreliai vaikščiojo aikštės pakraščiais ir dainavo keistas gražias dainas. Netgi pats šulinys virto nedidele susitikimų vieta.

Šelbė pamatė kibirui pakelti skirtą rankeną. Vaikinas aptemptomis elnenos kelnėmis pasėmė iš kibiro kaušą vandens ir tiesė jį savo merginai neįtikėtinai didelėmis, plačiai išdėstytomis akimis. Už ausies ji buvo užsikišusi šakelę.

Kaušą ištuštino keliais godžiais gurkšniais ir nekreipdama dėmesio į nuo smakro ant dailios kreminės spalvos suknelės lašantį vandenį be paliovos meiliai žvilgčiojo į vaikiną. Kai mergina atsigėrė, vaikinas mirktelėjęs padavė indą Mailsui. Šelbė nebuvo tikra, ar jai patiko mirktelėjimu išreikšta užuomina, tačiau buvo pernelyg ištroškusi, kad sukeltų sceną.

– Atvykote į šv. Valentino mugę, tiesa? – ramiu it ežero vanduo balsu paklausė mergina.

– Aš, eee, mes ...

– Taip, – įsikišo Mailsas, pasirinkęs klaikiai iškraipytą britišką tarmę. – Kada prasidės šventė?

Nuskambėjo juokingai. Tačiau nenorėdama Mailso išduoti Šelbė juoką nurijo. Nežinojo, kas nutiktų, jeigu juos pastebėtų, bet buvo skaičiusi apie movimus ant baslio, tokius kankinimo įrenginius kaip ratas arba suolas. Lūpų balzamas, Šelbe. Lik rami. Karšta kakava, pasisveikinimai su saule ir realybės šou. Galvok apie tai. Jie ištrūks. Privalo ištrūkti.

Vaikinas dievindamas apkabino merginos liemenį.

– Greitai. Šventė rytoj.

Mergina mostelėjo ranka į turgaus aikštę.

– Tačiau, kaip matote, daugybė įsimylėjėlių jau atvyko, – žaismingai palietė Šelbės petį. – Nepamiršk prieš saulei nusileidžiant įmesti savo vardo į Kupidono urną!

– Ak, taip. Tu taip pat, – nerišliai sumurmėjo Šelbė.

Taip ji elgėsi visada, kai žmonės oro uosto registratūroje palinkėdavo geros kelionės. Įsikando skruostą. Vaikinas ir mergina atsisveikindami pamojavo ir nepaleisdami vienas kito rankų lėtai nuėjo gatve.

Mailsas sugriebė jos ranką.

– Argi ne puiku? Valentino mugė!

Ir tai sako beisbolą žaidžiantis, gretimame kambaryje gyvenantis vaikinas, kuris kartą vienu prisėdimu suvalgė devynis dešrainius. Nuo kada Mailsas ėmė džiūgauti dėl sentimentaliosios Valentino dienos šventės?