Лорен Кейт: Įsimylėjusieji

Jau norėjo išrėžti ką nors sarkastiško, kai pamatė, kad Mailsas žvelgia... su viltimi. Tarsi išties norėtų eiti į šventę. Su ja? Kažkodėl nenorėjo jo nuvilti.

– Žinoma. Puiku, – nerūpestingai atsakė Šelbė. – Skamba smagiai.

– Ne, – Mailsas papurtė galvą. – Norėjau pasakyti... jeigu puolę angelai kur nors eis, tai tik ten. Ten rasime ką nors, padėsiantį grįžti namo.

– O, – Šelbė atsikrenkštė. Žinoma, štai ką jis turėjo galvoje. – Taip, gera mintis.

– Kas nutiko?

Vaikinas panardino kaušą į šulinį ir ištiesė vėsaus vandens indą prie Šelbės lūpų. Stabtelėjo, rankove nušluostė kraštą ir vėl ištiesė.

Šelbė pajuto, jog rausta be jokios priežasties, todėl užsimerkė ir ėmė godžiai gerti, vildamasi, kad neužsikrės kokia nors mirtina liga.

– Nieko, – atsakė atsigėrusi.

Mailsas vėl panardino kaušą ir akimis stebėdamas minią pats nugėrė didelį gurkšnį.

– Žiūrėk, – ištarė mesdamas kaušą į kibirą.

Bedė pirštu už Šelbės nugaros. Turgaus pakraštyje stovėjo pakyla. Trejetas susispietusių mergaičių susiriesdamos kikeno. Tarp jų stovėjo aukštas alavinis puodelis banguotais kraštais. Senas, purvinas ir gana bjaurus, primenantis tuos brangius „meno kūrinius“, stovinčius Frančeskos kabinete „Pakrantėje“.

– Tai, ko gero, Kupidono urna, – nusprendė Mailsas.

– Ak, taip, be abejo. Kupidono urna, – sarkastiškai linktelėjo Šelbė. – Ką, po galais, tai reiškia? Ar Kupidonas nepasižymėjo geresniu skoniu?

– Tai tradicija, atsiradusi antikinėje Romoje, – Mailsas, kaip įprastai, prašneko mokslininko tonu. Keliaudamas su juo jauteisi tarsi nešiotumeisi enciklopediją. – Prieš tai, kai Valentino diena tapo Valentino diena, – balse virpėjo susijaudinimo gaidelės, – ji buvo vadinama Luperkalija.

– Lūperiu?.. – bjauriai iškraipiusi žodį, Šelbė pamojavo ranka.

Paskui pamatė Mailso veidą. Tokį nuoširdų ir rimtą.

Pajutęs jos žvilgsnį, vaikinas instinktyviai siekė beisbolo kepuraitės, norėdamas truktelėti ją ant akių. Nervingas įprotis. Tačiau rankos rado tik orą.

Sumišęs krūptelėjo ir pamėgino susikišti rankas į džinsų kišenę, bet šiurkšti mėlyna mantija dengė kelnes. Teliko susikryžiuoti rankas ant krūtinės.

– Tau jos trūksta, tiesa, – paklausė Šelbė.

– Ko?

– Kepurės.

– Tos senienos? – pernelyg greitai patraukė pečiais. – Ne. Net nepagalvojau apie ją. – Nusiminęs apžvelgė aikštę.

Šelbė uždėjo delną ant jo rankos.

– Ką ten pasakojai apie Lūperį... eee... na, pats žinai?

Į ją skubiai įsmigo nepatiklios akys.

– Tikrai nori žinoti?

– Ar popiežius vilki „Prada“?

Vaikinas nusišypsojo.

– Luperkalija iš tiesų buvo pagoniška derlingumo ir pavasario atėjimo šventė. Visos tekėti pasirengusios miesto merginos ant pergamento skiaučių surašydavo savo vardus ir sumesdavo į urną – tokią, kaip ir čia. Kad ir kokią skiautę viengungis išsitraukdavo, privalėdavo visus metus draugauti su tuo vardu pavadinta mergina.

– Tai žiauru! – suriko Šelbė.

Dar to trūko, kad kažkokia urna pasakytų jai su kuo susitikinėti. Dėkui, geriau jau pati keletą kartų suklys.

– Manau, tai miela, – žvelgdamas šalin gūžtelėjo Mailsas.

– Manai? – Šelbė pakreipė galvą. – Noriu pasakyti, jog spėju, kad tai turėjo būti nuostabu. Tačiau ši urnos tradicija atsirado kur kas anksčiau, nei šventę susiejo su šventuoju Valentinu, tiesa?

– Tiesa, – atsakė vaikinas. – Pamažu į šią tradiciją įsitraukė bažnyčia, norėjusi kontroliuoti pagonybės papročius. Todėl paskyrė šventąjį globėją. Dvasininkai daug prisidėjo prie senųjų švenčių ir tradicijų. Atrodė, kad pakliuvusios į bažnyčios globą, jos grėsmės nebekėlė.

– Tipiški vyrai.

– Tuo metu, tikrasis Valentinas garsėjo kaip įsimylėjėlių gynėjas. Legaliai susituokti negalėję žmonės – pavyzdžiui, kareiviai – iš visų kraštų traukė pas jį. Valentinas atlikdavo slaptą ceremoniją.

Šelbė papurtė galvą.

– Iš kur tu visa tai žinai? Tiksliau, kodėl žinai?

– Liusė, – Mailsas vengė Šelbės akių.

– O, – tarsi kas kietu kumščiu būtų smogęs į Šelbės vidurius. – Pasidomėjai Valentino dienos istorija, norėdamas padaryti įspūdį Liusei? – spyrė į purvą. – Kai kurios merginos tokios nuobodžios moksliukės.

– Ne, Šelbe. Norėjau pasakyti... – Mailsas sugriebė ją už pečių ir pasuko į pakylą su urna. – Tai Liusė. Štai ten.

Liusė vilkėjo šviesiai rudą suknelę plačiais skvernais. Ilgi juodi plaukai buvo supinti į tris storas kasas surištas siaurais baltais kaspinais. Oda atrodė blyškesnė nei įprastai, skruostikaulius pabrėžė silpnutis raudonis. Lėtai, susimąsčiusi, pasitraukusi toliau nuo kitų merginų, ji vaikštinėjo aplink urną. Atrodė, kad visoje aikštės maišalynėje Liusė – vienintelis vienišas žmogus. Akyse spindėjo tas pats švelnus, į nieką nenukreiptas žvilgsnis, atsirandantis jai panirus į minčių transą.

– Šelbe... palauk!

Mergina jau buvo nulėkusi per pusę aikštės ir bėgo tiesiai į Liusę, kai Mailsas tvirtai apkabino liemenį. Truktelėjo stabdydamas. Šelbė atsisuko ir ketino trenkti.

Tik tas žvilgsnis... jame švytėjo kažkas nesuprantamo.

– Juk žinai, kad tai Liusinda iš praeities. Ta mergina nėra tavo draugė. Ji tavęs nepažins...

Šelbė apie tai nepagalvojo, tačiau apsimetė, jog viską žinojo. Atsisuko ir dar kartą įdėmiai nužvelgė Liusindą. Jos plaukai buvo purvini – ne riebaluoti, bet dar baisesni, išties purvini – to Liusė Prais niekada nepakęstų. Šiuolaikišku Šelbės požiūriu, mergina vilkėjo keistokus drabužius, tačiau, atrodė, jog jaučiasi patogiai. Tiesą pasakius, atrodė, jog ji patenkinta viskuo, o tai ne itin priminė tikrąją Liusę Prais. Šelbei šovė mintis, jog Liusė niekada – nors tai kažkuo žavėjo – nemokėjo prisitaikyti. Šelbei patiko ta savybė. Tačiau ši mergina? Ji atrodė patenkinta netgi kiekvieną žengiamą žingsnį persmelkusiu beviltišku liūdesiu. Tarsi prie nevilties būtų pripratusi taip, kaip ir prie kiekvieną rytą pakylančios saulės. Argi ji neturėjo draugų, kurie pralinksmintų? Argi ne tam ir skirti draugai?

– Mailsai, – Šelbė sugriebė laisvą vaikino riešą ir pasislinko arčiau. – Žinau, susitarėme, jog leisime Danieliui rasti mūsų Liusindą Prais, tačiau ši mergina irgi yra mums rūpinti Liusinda... arba ankstesnioji versija. Mažiausiai ką galime padaryti – ją pralinksminti. Pažvelk, kokia ji prislėgta. Pažvelk.

Mailsas prikando lūpą.

– Bet... bet... juk visuose Pranešėjų aprašymuose teigiama, jog neturėtume kištis į...

– Laabas! – išdainavo Šelbė tempdamasi Mailsą prie Liusindos.

Nesuprato, iš kur ištraukė pietų gražuolės akcentą, nebent tuomet Džordžijoje per Padėkos dieną išgirdo lėtai žodžius tariančią Liusės mamą. Liusės iš dabarties . Nesusimąstė, ką žmonės iš šio viduramžiškai britiško pasaulio pamanytų apie jos tarseną, tačiau jau buvo per vėlu.

Kelias pėdas už jos nugaros atsilikęs, siaubo apimtas Mailsas papurtė galvą. Netyčia , – pasakė Šelbė akimis.

Liusinda net nepastebėjo – toks didžiulis buvo jos liūdesys. Šelbei teko atsistoti priešais ir pamojuoti ranka priešais veidą.

– O, – sumirksėjo Liusinda, neparodydama nė mažiausio ženklo, jog pažino.

Toks elgesys neturėjo užgauti Šelbės jausmų, tačiau vis dėlto įskaudino.