Лорен Вайсбергер: Ir velnias dėvi Pradą

Nužvelgusi ekspertės akimis mano apdarus, Pribloškiančioji Gražuolė nuvedė mane į Šerilės Kerston, atsakingosios Podiumo redaktorės ir visų mylimos pamišėlės, kabinetą. Ji irgi pliurpė man, rodos, valandų valandas, bet šįkart aš atidžiai klausiausi. Klausiau jos pasakojimo dėl to, kad man pasirodė, jog ji myli savo darbą, nes gan entuziastingai porino apie „žodinį“ žurnalo aspektą, nuostabų kiekvieno numerio turinį, apie rašytojus, kurie jai pavaldūs, ir redaktorius, kuriems ji vadovauja.

– Aš neturiu nieko bendra su mada, – išdidžiai pareiškė ji, – todėl klausimus šia tema prašyčiau užduoti kam nors kitam.

Kai jai prisipažinau, kad mane pakerėjo jos meilė savo darbui, kad nesidomiu mada ir nieko apie ją neišmanau, jos veidą nušvietė plati šypsena.

– Na, tokiu atveju, Andrėja, jūs esat kaip tik ta, kurios mums čia labiausiai reikia. Atrodo, laikas susipažinti su Miranda. Ar galiu tau šnibžtelt patarimėlį? Žvelk jai tiesiai į akis ir nieko nebijok. Iš visų jėgų stenkis jai patikti, ir ji tave gerbs.

Tarsi kaip tik šitos akimirkos ir būtų laukusi, Pribloškiančioji Gražuolė įplaukė į kabinetą ir pasisiūlė palydėti mane pas Mirandą. Mudvi kelyje užtrukom vos pusę minutės, bet aš jaučiau į mane smingančius visų darbuotojų žvilgsnius. Jie svilino mane iš už nepermatomų stiklinių redaktorių kabinetų durų ir nuo jų padėjėjų darbo stalų. Viena gražuolė prie kopijavimo aparato atsisuko ir įdėmiai mane nužvelgė. Tą patį padarė ir stulbinamai patrauklios išvaizdos vyrukas, neabejotinai gėjus, kuriam terūpėjo tik mano drabužiai. Tuo metu, kai aš jau rengiausi žengti per slenkstį į priešais Mirandos kabinetą esantį padėjėjų kambarį, Emilija čiupo man iš rankų portfelį ir nusviedė po savo stalu. Tą trumpą akimirksnį aš supratau, kad šiuo veiksmu ji tarsi norėjo pasakyti: „Nueisi su šituo, manyk – žuvusi.“ Staiga aš atsidūriau jos kabinete, didžiulėje erdvioje patalpoje su milžiniškais langais ir pro juos srūvančia ryškia šviesa. Tądien mano atmintin neįstrigo jokios kitos aplinkos detalės, nes aš neįstengiau atplėšti nuo jos akių.

Kadangi Mirandos Pristli gyvos dar nebuvau mačiusi, mane pribloškė jos liesumas . Pasisveikinimui ištiesta ranka buvo smulkučiukė, labai moteriška ir minkšta. Ji kilstelėjo galvą, pažvelgė man į akis, bet neatsistojo. Profesionaliai nubalinti plaukai buvo sukelti į elegantišką kuodą, specialiai kiek laisvoką prie viršugalvio, kad šukuosena atrodytų kasdieniška, bet nepriekaištingai tvarkinga, ir nors ši moteris nesišypsojo, jos išvaizda tikrai nebuvo bauginanti. Veikiau ji atrodė kukli ir kiek susmukusi už grėsmingai didelio juodo stalo. Nors ji man ir nepasiūlė atsisėsti, aš jaučiausi gan laisvai ir pati žnektelėjau į vieną iš kelių nepatogių juodų kėdžių, pastatytų priešais ją. Ir tik atsisėdusi pajutau, kad ji atidžiai mane stebi, mintyse skrupulingai vertindama kiekvieną mano elgesio ir auklėjimo spragą. Didžiai maloninga ir nerangi, taip, bet gal ir ne, nusprendžiau aš. Vis dėlto man ji pasirodė velniškai šykšti. Miranda prabilo pirma.

– Kas tave atviliojo į Podiumą, An-drė-ja? – paklausė gracingu anglų aukštuomenės akcentu, neatitraukdama nuo manęs žvilgsnio.

– Matot, aš su Šeron kalbėjau dėl darbo, ir ji man pasakė, kad jums reikalinga padėjėja, – pradėjau mažumėlę virpančiu balsu. Kai ji linktelėjo galvą, man grįžo pasitikėjimas. – O po pokalbio su Emilija, Elison ir Šerile man pasidarė aišku, kokio tiksliai jums reikia žmogaus, ir aš esu tikra, kad šiam darbui puikiausiai tikčiau, – išpyškinau, prisiminusi Šerilės patarimą. Ji atrodė patenkinta ir visiškai rami.

Ir kaip tik tą akimirką aš pajutau beviltiškai trokštanti šito darbo, tarsi žmogus, visą gyvenimą puoselėjęs neįgyvendinamus troškimus. Galbūt šis darbas ir neprilygsta svajonei įstoti į teisės universitetą ar išspausdinti apybraižą vietos žurnale, bet mano sėkmės troškimo nualintai vaizduotei čia jau buvo pagarbos vertas iššūkis. Tikras iššūkis, nes aš pasijutau tarsi įsibrovėlė, ir dar ne per sumaniausia. Vos tik įkėlusi koją į Podiumo redakciją supratau, kad man čia ne vieta. Kaip dieną buvo aišku, kad čia netinku nei savo drabužiais, nei plaukais, o juo labiau savo požiūriu. Aš ničnieko neišmaniau apie madą ir man buvo į ją nusispjauti . Tfu! Ir vis dėlto aš privalėjau gauti šį darbą. Juk milijonai mano bendraamžių dėl jo kristų negyvos.

Savo pačios nuostabai, be galo drąsiai ir pasitikinčiai atsakinėjau į jos klausimus apie mano gyvenimą. Kažko bijoti nebuvo kada. Pagaliau Miranda su manim kalbėjosi pakankamai maloniai, ir aš jai pajutau simpatiją. Mažumėlę sutrikau, kai ji paklausė manęs, kokių moku užsienio kalbų. Kai prisipažinau mokanti tik hebrajų, ji pritilo, brūkštelėjo išskėstų rankų delnais per stalą ir šaltai drėbtelėjo:

– Hebrajų? Tikėjausi, moki prancūzų ar kokią kitą populiaresnę .

Vos nepuoliau atsiprašinėti, bet susilaikiau.

– Deja, prancūziškai nesuprantu nė žodžio, bet esu tikra, kad išmokti šios kalbos man jokių sunkumų nebus.

Ji vėl plekštelėjo delnais ir sunėrė pirštus.

– Anketoj rašei, kad mokeisi Brauno koledže.

– Taip, mano specialybė – anglų kalba ir literatūra. Rašymas – mano didžiausia aistra. – Kaip nuvalkiota, papriekaištavau sau. Ar negalėjau apsieiti be žodžio „aistra“?

– Ar tavo potraukis kūrybai nereiškia, kad nesidomi mada? – Ji gurkštelėjo iš stiklinės kažkokio skaidraus skysčio ir tyliai vėl pastatė ant stalo. Užteko žvilgtelti į stiklinę ir supratau, kad ji buvo viena iš tų retų moterų, kurios atsigėrusios ant indo kraštų nepalieka bjaurių lūpdažio pėdsakų. Bet kuriuo dienos metu jos lūpos visados buvo kruopščiai apvestos ir padažytos.

– O ne, žinoma, kad ne. Madą aš tiesiog dievinu, – gana tvirtai sumelavau. – Aš nekantrauju kuo daugiau sužinoti ir išmokti apie madą, nes nuoširdžiai tikiu, kad kada nors bus nepaprastai smagu apie ją rašyti. – Iš kur, po velnių, tokios mintys? Šitokių dalykų dar gyvenime nebuvau pliurpusi.

Reikalai klojosi ganėtinai sklandžiai, kol ji neuždavė man paskutinio klausimo: kokį žurnalą aš skaitau nuolat? Tarsi uoli mokinė palinkau į priekį ir ėmiau pyškinti:

– Žinot, aš prenumeruoju tik The New Yorker ir Newsweek, reguliariai skaitau The Buzz. Kartais perverčiu Times, bet jis man per nuobodus, o U. S. News – per daug konservatyvus. Žinoma, kaip atgaivą sielai, pavartau Chic, o kadangi neseniai grįžau iš kelionės po pasaulį, tai dabar perku visus kelionių žurnalus ir…

– O ar skaitai Podiumą, An-drė-ja? – nutraukė ji ir palinkusi virš stalo įrėmė į mane dar atidesnį nei anksčiau žvilgsnį.

Klausimas buvo toks trumpas ir netikėtas, kad aš pirmąkart per visą dieną pasijutau išmušta iš vėžių. Nesistengiau nei meluoti, nei kažko įrodinėti ar teisintis.

– Ne.

Po dešimt sekundžių trukusios mirtinos tylos ji pakvietė Emiliją ir paprašė palydėti mane iš kabineto. Aš buvau tikra, kad darbą jau turiu.

3

–Tikrai nepanašu, kad būtum gavusi darbą, – tarė mano draugas Aleksas, glostydamas man plaukus, kai po alinančiai sunkios dienos gulėjau padėjusi tvinksinčią galvą jam ant kelių. Po pokalbio nuvažiavau tiesiai pas jį į Brukliną, nes visai nebenorėjau ilgiau nakvoti ant Lili sofutės ir, be to, man magėjo kuo skubiau išpasakoti jam viską, kas šiandien nutiko. Svajojau visam laikui apsistoti pas Aleksą, bet bijojau pasidaryt jam našta. – Nesuprantu, ko tu užsigeidei to darbo. – Po minutės jis jau svarstė kitaip: – Tiesą pasakius, proga iš tikro fenomenali. Jeigu ta Elison pradėjo kaip Mirandos padėjėja, o dabar pakilo iki žurnalo skyriaus redaktorės, ką gi, aš neturiu nieko prieš. Pabandyti verta.