Лорен Вайсбергер: Ir velnias dėvi Pradą

Aleksas labai stengėsi atrodyti besidžiaugiąs. Mudu draugavom jau nuo trečio kurso Brauno koledže ir man buvo puikiausiai pažįstama kiekviena jo balso gaidelė, kiekvienas žvilgsnis ar gestas. Prieš kelias savaites jis pradėjo dirbti 227-ojoje valstybinėje mokykloje Bronkse ir buvo taip nusikalęs, kad vos beapvertė liežuvį. Nors jo mokinukams buvo tik po devynerius metus, jis jau spėjo nusivilti jų proto bukumu ir cinizmu. Jis su pasibaisėjimu klausydavo, kaip vaikai nesivaržydami pasakodavo apie lengvai uždirbamus pinigus, žinojo dešimt sutartinių pavadinimų hašišui ir pasimėgaudami girdavosi, kas ką nugvelbęs ar kieno pusbrolis sėdęs į cypę. „Kalėjimų ekspertai, – Aleksas taip juos vadindavo. – Jie galėtų parašyti knygą apie valstybės kalėjimo Sing Singo pranašumų subtilybes prieš Rikerso, bet normalia anglų kalba neperskaito nė žodžio.“ Ir dar jis svajojo pakeisti pasaulį!

Mano ranka palindo po jo marškinėliais ir ėmė kasyti nugarą. Vargšelis atrodė toks nelaimingas, kad man net nebesinorėjo kvaršinti jam galvos smulkmenomis apie pokalbius dėl darbo. Bet aš troškau kam nors išsipasakoti.

– Žinoma. Suprantu, kad rašyti straipsnių šitam darbe man kol kas tikrai neteks, bet gal po kelių mėnesių man laimė nusišypsos, – pasiguodžiau. – Juk nemanai, kad aš apsigausiu nuėjusi dirbti į madų žurnalą, tiesa?

Jis spustelėjo man ranką ir išsitiesė šalia.

– Mažute, tu esi puiki, talentinga žurnalistė, ir aš galvą dedu, kad tau seksis visur. Ir tikrai tu neapsigausi. Tu tiesiog atliksi pareigą. Argi ne pati sakei, kad paaukojusi metus Podiumui išgelbėsi save nuo trejų beprasmių katorgos metų kur nors kitur?

Aš linktelėjau.

– Emilija su Elison man irgi taip sakė – natūriniai mainai. Padirbėk metelius pas Mirandą, pasistenk, kad tavęs neišvytų, o tada ji pati skambtels, ir darbelį gausi, kur tik panorėsi.

– Tai ko spyriojiesi? Pagalvok rimtai, Ende, metus pavargsi, užtat gausi darbą žurnale The New Yorker. Juk visados apie tai tik ir svajojai! O, kita vertus, iš čia į The New Yorker pakliūsi greičiau nei iš kur kitur.

– Tu teisus, tu visiškai teisus.

– Be to, įsikursi Niujorke. Drįstu prisipažinti, imu tau pavydėti. – Ir jis pradėjo mane bučiuoti ilgai, švelniai ir kartu tingiai, mudviejų abiejų susigalvotu stiliumi. – Ir liaukis pagaliau būgštavus. Juk pati sakei, kad dar nežinia, ar gausi tą darbą. Pagyvensim – pamatysim.

Mudu išsivirėm paprastą vakarienę ir užmigom, žiūrėdami Letermano pokalbių laidą. Aš sapnavau, kaip tie bjaurybės devynmečiai mylėjosi mokyklos kieme, maukė alų ir siuntė prakeiksmus mano mielam, brangiam draugužiui. Staiga suskambo telefonas.

Aleksas čiupo ragelį ir prispaudė sau prie ausies, nesivargindamas nei atsimerkti, nei pasisveikinti. Paskui staigiai kyštelėjo jį man. Bijojau, kad neturėsiu jėgų jo paimti.

– Klausau, – suveblenau ir mestelėjusi blausų žvilgsnį į laikrodį pamačiau, kad jis rodo penkiolika po septynių. Kas, po velnių, drįsta skambinti tokį ankstų rytą?

– Čia aš, – tarsi šuo amteli į ragelį įsiutusi Lili.

– Labas. Ar kas atsitiko?

– Manai, kad skambinčiau, jeigu nieko neatsitiktų? Vakar prisilakiau kaip plūgas, visą naktį lupau ožius, paryčiais maniausi užmigsianti, o čia žadina skambučiu kažkokia pasipūtėlė. Sakė, iš Elias-Clark darbuotojų paieškos grupės. Tavęs ieškojo. Penkiolika po septynių ryto! Gali įsivaizduoti? Paskambink jai ir paprašyk, kad užmirštų mano numerį.

– Atleisk, Lili. Daviau tavo telefono numerį, nes dar nenusipirkau mobiliojo. Neįtikėtina, kad skambintų taip anksti! Įdomu, tai gerai ar blogai? – pasiėmiau telefono aparatą ir išslinkau iš miegamojo, paskui save tyliai uždarydama duris.

– Nežinau. Sėkmės tau. Pranešk, jei ką sužinosi. Tik ne anksčiau kaip po dviejų valandų, gerai?

– Gerai. Ačiū. Ir dar sykį dovanok.

Žvilgtelėjau į laikrodį ir negalėjau patikėti, kad netrukus manęs laukia dalykinis pokalbis. Užsikaičiau kavinuką ir palaukiau, kol išbėgs kava, tada įsipyliau puodelį ir nusinešiau ant kanapos. Reikėjo skambinti. Kito kelio neturėjau.

– Sveiki. Čia Andrėja Sachs, – tariau tvirtai, nors mažumėlę džeržgiantis balsas išdavė, kad buvau ką tik pakirdusi.

– Labas rytelis, Andrėja! Tikiuosi, neprižadinau, – tarsi vieversys ankstų rytą sučiulbo Šeron. – Turbūt tikrai neprižadinau, brangute, juolab kad nuo šiolei teks keltis labai anksti! Turiu tau džiugią naujieną. Tu sužavėjai Mirandą, ir ji nekantriai laukia, kada pradėsi pas ją dirbti. Argi ne nuostabu? Sveikinu, mieloji. Argi ne malonu būti naująja Mirandos Pristli padėjėja? Nė neabejoju, kad…

Man sukosi galva. Norėjau atsiplėšti nuo sofos ir įsipilti kavos, vandens ar dar ko, kas bent kiek apramintų mano jaudulį ir išverstų jos žodžius į aiškią, suprantamą žmonių kalbą, bet tik dar giliau nugrimzdau tarp pagalvių. Ji manęs klausė, ar man tas darbas patinka? O gal tai buvo oficialus pasiūlymas? Niekaip nesuvokiau, ką ji man sako. Įstrigo tik vienintelė mintis, kad aš patikau Mirandai Pristli.

– …tave šita žinia nudžiugino. Ir kas gi nenudžiugtų, tiesa? Galėsi pradėti dirbti pirmadienį, ar ne? Ji dar atostogaus, todėl pats tinkamiausias metas kibti į darbus. Turėsi pakankamai laiko susipažinti su mūsų merginomis – o jos tokios mielos!

Susipažinti? Ką? Kibti į darbus pirmadienį? Mielos merginos? Mano iškankinta smegeninė vis tiek niekaip nesuvedė galo su galu. Aiškiai išgirdau tik vieną sakinį, ir jis man tebeskambėjo ausyse.

– Matot, vargu ar galėsiu pradėti pirmadienį, – tariau atsargiai, baimindamasi, kad kalbu nerišliai. Ištarusi šiuos žodžius, staiga pasijutau pusiau prasiblaiviusi. Dar vakar pirmąsyk pravėriau Elias-Clark duris, o jau šiandien žadina mane ankstų rytą ir kviečia po trijų dienų ateiti į darbą. Šiandien penktadienis – Dieve mano, septinta valanda ryto, – o pirmadienį jau turiu lėkti į darbą? Rodos, viskas lekia kosminiu greičiu ir žemė sprūsta man iš po kojų. Iš kur tokia skuba? Argi ta moteris – tokia svarbi persona, kad be manęs nebeapsieina? Ir kodėl man atrodė, kad Šeron pati tarsi prisibijo Mirandos?

Pradėti darbą pirmadienį negalėčiau niekaip. Juk neturiu nė kur gyventi. Mano pagrindiniai namai buvo Eivone pas tėvus, kur tuoj po baigimo nori nenori buvau priversta grįžti ir kur buvo likę visi mano daiktai, kai vasarą keliavau po pasaulį. Visi mano darbo paieškoms skirti drabužiai gulėjo sumesti į krūvą ant Lili sofos. Aš ploviau jai indus, kračiau pelenines ir tempiau namo alų, kad tik ji nepradėtų manęs nekęsti, visgi nujausdama, kad reikia leisti jai pailsėti nuo mano įkyraus lindėjimo namie, savaitgaliais išsidangindavau pas Aleksą. Todėl visi mano išeiginiai drabužiai ir geriausia kosmetika glaudėsi pas Aleksą Brukline, mano nešiojamasis kompiuteris ir padrikos kostiumėlių dalys voliojosi Lili studijoj Harleme, o visa, kas liko, rado prieglobstį tėvų name Eivone. Buto Niujorke aš neturėjau, ir niekaip nesuvokiau, iš kur man žinoti, kad Medisono aveniu driekiasi nuo miesto centro, o Brodvėjus į centrą. Aš nė nežinojau Niujorko priemiesčių. O ji kviečia mane į darbą jau pirmadienį?

– Žinot, bijau, kad pirmadienį dar negalėsiu ateiti, nes dar negyvenu Niujorke, – mikliai paaiškinau, spausdama prie ausies ragelį. – Man reiktų poros dienų susirasti butą, nusipirkti baldų ir persikraustyti.

– Na, ką gi. Tuomet gal trečiadienį? – šnirpštelėjo Šeron.

Dar keletą minučių pasiderėjom ir galiausiai abi sutarėm lapkričio septynioliktąją, dar kitą pirmadienį. Aš turėjau daugiau nei aštuonias dienas pačioje beprotiškiausioje pasaulyje nekilnojamojo turto rinkoje susirasti ir įrengti sau namus.