Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Sekmadienio vakarą, savo pirmosios darbo dienos išvakarėse, nieko daugiau neveikiau, tik kankinausi svarstydama, ką man rytoj reikės apsirengti. Kendra, man labiau patikusi buto dalininkė, vis kaišiojo nosį į mano kambarėlį ir klausinėjo, ar negalėtų kuo padėti. Matydama, kaip jos į darbą kasdien rengiasi itin konservatyviais kostiumėliais, aš jų pagalbos mados klausimais atsisakiau. Nervingai myniau taką mūsų bendroje svetainėje nuo vienos sienos iki kitos, kur atstumas buvo vos keturi žingsniai, paskui susirangiau ant sofutės priešais televizorių. Ką apsirengti pirmą darbo dieną pačios madingiausios madų žurnalo leidėjos padėjėjai, dirbančiai pačiame madingiausiame pasauly madų žurnale? Man teko girdėti apie Prada (iš kelių japoniukių, kurios Brauno koledže vaikščiojo su jos kuprinaitėm) ir Louis Vuitton (nes abi mano senelės turėjo po rankinę su vardiniu užrašu ir nė pačios nenutuokė, kokios buvo madingos), gal dar šiek tiek apie Gucci (kas gi apie jį negirdėjo?). Aš, deja, neturėjau nė vieno anksčiau išvardinto daikčiuko, nors, ko gero, nebūčiau ir žinojusi, prie kokių drabužių juos derinti, net jeigu ir mano mažulytė spinta būtų buvusi prigrūsta drabužių iš visų trijų firminių parduotuvių. Grįžau į savo kambarėlį – tiksliau, prie besidriekiančio nuo vienos iki kitos sienos čiužinio – ir išsitiesiau ant savo milžiniškos gražuolės lovos, per masyvų kraštą nusvarinusi kojas. Velnias! Ką man daryti?

Galiausiai po kankinančių galvosūkių, kaip man apsirengti, išsirinkau šviesiai mėlyną megztuką ir juodą sijoną iki kelių bei juodus aukštaaulius. Jau iš anksto žinojau, kad mano portfelis čia visai netiks, todėl be jokios alternatyvos pasirinkau juodą kietos drobės rankinę. Dar man iš to vakaro atminty liko prisiminimas, kaip aš laviravau aplink savo didžiulę lovą su aukštakulniais batais, sijonu ir be palaidinukės, o paskui žnektelėjau ant patalų, nes nuo begalinių pastangų buvau velniškai išsekusi.

Po tokio jaudinimosi smigau į miegą kaip į vandenį ir tik dėl pulsuojančio adrenalino atsibudau lygiai pusę šešių. Stryktelėjau iš lovos kaip įgelta. Jau visą savaitę mano nervai buvo įtempti lyg gitaros stygos, o galva, rodės, tuoj tuoj sprogs. Turėjau lygiai pusantros valandos palįsti po dušu, apsirengti ir iš savo jaukaus lizdelio Devyniasdešimt šeštojoj ir Trečiojoj gatvėj nusikasti iki centro visuomeniniu transportu, kurio vien pavadinimas man kėlė siaubą ir pasidygėjimą. Tai reiškė, kad visą valandą turiu skirti kelionei ir tik pusvalandį pasipuošimui.

Dušas buvo tikras košmaras. Iš čiaupo tekėdamas vanduo taip garsiai ir įkyriai cypė, tarsi šunų dresuotojo švilpukas, ir buvo vos drungnas tol, kol nusipraususi nužengiau ant ledinių vonios plytelių, o tada ėmė pliaupti tiesiog verdantis. Šitaip kankinausi gal tris dienas, paskui įsigudrinau penkiolika minučių anksčiau stryktelti iš lovos, atsukti čiaupus ir vėl atgal nerti po antklode. Spėdavau dar posmą kitą numigti, bet užtat kai įžengdavau į vonią, per veidrodį nuo palaimingai karšto vandens garų jau nieko nebesimatydavo.

Įlindau į savo nepatogius ir judesį kaustančius drabužius ir išlėkiau pro duris per dvidešimt penkias minutes – rekordas! Per dešimt minučių susiradau artimiausią metro stotelę, nors šitą darbą, savo mamos patarimu, kad naujoj vietoj nepasiklysčiau, turėjau atlikti dar vakar. Kai praėjusią savaitę ėjau kalbėtis dėl darbo, važiavau taksi, nes buvau įsitikinusi, kad eksperimentuoti su metro, nepažįstant miesto, labai rizikinga. Vis dėlto man pasisekė, nes budinčiojo būdelėje sėdėjo angliškai kalbanti moteris. Ji man patarė sėsti į šešto maršruto traukinį, važiuojantį į Penkiasdešimt devintąją gatvę. Ji patikino, kad išlipsiu Penkiasdešimt devintojoj ir turėsiu paėjėti porą kvartalų vakarų kryptimi Medisono link. Visai paprasta. Važiavau šaltame vagone spengiančioje tyloje, tarsi kokia nevisprotė kažkur susiruošusi tokį ankstyvą metą lapkričio vidury. Kol nereikėjo išeiti į gatvę, rodės, viskas ėjosi kaip sviestu patepta.

Užkopiau artimiausiais laipteliais ir žengiau į šalčiu alsuojančią gatvę, kurioje buvo visiškai tamsu ir šviesa sklido tik iš visą parą veikiančių vyno rūsių. Man už nugaros stūksojo Blumingdeilas, o daugiau – nieko pažįstamo. Elias-Clark, Elias-Clark, Elias-Clark . Kurgi tas pastatas? Pasisukau šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu ir priešais save išvydau gatvės užrašą: Šešiasdešimtoji ir Leksingtono. Na, Penkiasdešimt devintoji turėtų būti netoli Šešiasdešimtosios, bet kur man pasukti ir kurios gatvės veda vakarų kryptimi? Ir į kurią pusę nuo Leksingtono gatvės yra Medisono gatvė? Nemačiau jokių pažįstamų vaizdų iš mano kelionės į tą pastatą praėjusią savaitę, nes tada buvau išlaipinta prieš pat duris. Paėjėjau keletą žingsnių, širdyje džiaugdamasi, kad dar turiu šiek tiek laiko, nors ir pasiklydau kaip akla višta miške, ir galiausiai šmurkštelėjau į mažą kavinukę puodelio kavos.

– Labas rytas, pone. Nežinau, kaip man nukakti į Elias-Clark . Ar neparodytumėt, kuria kryptimi eiti? – paklausiau, kaip man pasirodė, gan suirzusio vyriškio už prekystalio. Stengiausi sutramdyti šypseną, nes prisiminiau savo draugių pamokymus, kad čia, visai ne taip kaip Eivone, kultūringas elgesys ne visados sulaukia lygiaverčio atsako. Vyrukas dėbtelėjo į mane kažkaip gan rūsčiai, ir aš išsigandau, kad jis nepalaikytų manęs nemandagia, todėl švelniai šyptelėjau.

– Vienas doleris, – tarė, tiesdamas man ranką.

– Ar už tai, kad pasakysit, reikia mokėti?

– Vienas doleris, baltos ar juodos, kaip norit.

Spoksojau į jį gal minutę, kol pagaliau suvokiau, kad jis angliškai moka tik tiek, kiek tai susiję su kava.

– Man, prašau, baltos. Labai jums ačiū, – kyštelėjau jam dolerį ir smukau į gatvę, dar labiau sutrikusi nei iki šiolei. Klausinėjau spaudos kioskų pardavėjų, gatvės šlavėjų, netgi vairuotojo, snūduriuojančio prie greitų pusryčių vežimėlio. Nė vienas iš jų manęs nesuprato tiek, kad galėtų parodyti, į kurią pusę Penkiasdešimt devintoji ir Medisono gatvės. Ir staiga mane užplūdo trumpi prisiminimai iš Delio: depresija, dizenterija. Ne! Aš būtinai surasiu!

Dar keletą minučių bergždžiai klaidžiojau po centrą, kai staiga nosim atsitrenkiau tiesiai į paradines Elias-Clark duris. Ankstyvo ryto tamsoje pro jų stiklus tvieskė akinanti vestibiulio šviesa. Pirmosiomis akimirkomis man šis pastatas pasirodė šiltas ir mielas. Bet kai stumtelėjau sukamąsias duris, norėdama įeiti, jos nepasidavė. Aš stūmiau vis stipriau ir stipriau, paskui užguliau visu svoriu taip, kad nosim beveik prisiplojau prie stiklo, ir tik tada jos lėtai sujudėjo. Vos krustelėjusios durys iš pradžių slinko lėtai, tarsi ragindamos mane jas dar sykį stumtelti, bet staiga kažkurią akimirką visas stiklinis masyvas ūžtelėjo ir kad šnios man iš nugaros taip smarkiai, jog vos išsilaikiau ant kojų. Vyras už apsaugininkams skirto stalo garsiai nusijuokė.

– Sudėtinga, ar ne? Ne pirmą sykį regiu tokį vaizdelį, ir ne paskutinį, – prunkštelėjo vyriškis, o jo riebūs žandai net subangavo. – Štai ir atsidūrei viduj.

Mikliai įsidėmėjau jo veidą ir nusprendžiau, kad mudu viens kitam liksim amžini priešai, nors aš jam dar nieko nei pasakiau, nei padariau. Tik atsainiai šyptelėjau.

– Aš Andrėja, – prisistačiau, nusimaudama megztą kumštinę pirštinę ir per stalą tiesdama jam ranką. – Šiandien pradedu dirbti Podiume . Mirandos Pristli naujoji padėjėja.