Лорен Вайсбергер: Ir velnias dėvi Pradą

– Ačiū, mama. Ar tu manim didžiuojiesi taip smarkiai, kad galėtum nupirkti butą, baldus ir pilną spintą naujų drabužių?

– Taip, kurgi! – plekštelėjo man su žurnalu per pakaušį, eidama pro šalį prie mikrobangų krosnelės pašildyti dar dviejų puodelių arbatos. Ji man nepasakė „ne“, bet ir negriebė už čekių knygelės.

Visą vakarą prasėdėjau prie kompiuterio, siuntinėdama žinutes elektroniniu paštu ir klausinėdama, ar kam nereikia kambario draugės ir ar kas nors nepažįsta žmonių, kuriems reikėtų. Išspausdinau keletą skelbimų internete ir netgi paskambinau tiems pažįstamiems ir draugams, su kuriais nebuvau kalbėjusis jau keletą mėnesių. Nesėkmingai. Galiausiai nusprendžiau, kad vienintelis kelias – vengiant nuolatinio kiurksojimo ant Lili sofutės ir galutinio mūsų draugystės žlugimo bei įsikurdinimo pas Aleksą, kuriam mudu abu dar nebuvom pasirengę – buvo su kuo nors perpus išsinuomoti kambarį, kol normaliai įsikursiu naujame mieste. Geriausia būtų susirasti jaukų kambarėlį, o dar geriau – jau apstatytą baldais, kad nebereikėtų gaišti laiko.

Tuoj po vidurnakčio suskambo telefonas ir aš, siekdama ragelio, vos neišvirtau iš savo dvigulės vaikiškos lovos. Krisas Everetas, mano vaikystės herojus, maloniai šypsojosi iš savo portreto su parašu dailiuose rėmeliuose, kabojusio ant sienos priešais mano lovą, kiek aukštėliau iškarpų lentos, kurioje vis dar puikavosi žurnalų iškarpos su Kirku Kameronu. Priglaudžiau ragelį prie ausies ir nusišypsojau.

– Sveika, pupa, čia Aleksas, – pasisveikino jis tokiu balsu, kuris reiškė, kad atsitiko kažkas nepaprasto. Negalėjau nuspėti, gera ar bloga. – Ką tik gavau laiškelį, kad Klerė Makmilan ieško kambario draugės. Mergina iš Prinstono. Regis, esu ją kažkur sutikęs. Draugauja su Endriumi, visiškai patikima. Sudominau?

– Žinoma, kodėl gi ne? Ar turi jos numerį?

– Ne, tik elektroninio pašto adresą, bet aš persiųsiu tau jos laišką, o toliau su ja susisiek pati. Manau, kad tau ji tiks.

Baigiau kalbėti su Aleksu, išsiunčiau žinutę Klerei ir vėl susirangiau savo lovoje ir užsnūdau. Galbūt, Dievas duos, man pasiseks.

Klerės Makmilan variantas buvo nekoks. Butas mažas kaip kišenė ir niūrus. Be to, pačiame Velnio Pragaro centre. Atvažiavusi apsižiūrėti, prie durų radau bedrybsantį apsvaigusį narkomaną. Kiti pasiūlymai irgi buvo ne ką geresni. Viena porelė siūlė išnuomosianti kambarį savo bute, bet užuolankom davė suprasti, kad teks priprasti prie jų dažno ir garsaus mylėjimosi. Paskui dar buvo per trisdešimtį perkopusi menininkė su keturiomis katėmis ir nenumaldoma aistra priglobti kuo daugiau benamių gyvulėlių.

Kažkoks belangis apmūsijęs kambarėlis ilgo tamsaus koridoriaus gale; dvidešimtmetis gėjus ieškojo poros savo ištvirkėliškiems poreikiams tenkinti. Už kiekvieną mano aplankytą kambarį prašė tūkstančio dolerių, o turint omeny, kad mano metinės pajamos iš atlyginimo sieks trisdešimt du su puse tūkstančio, ir tą faktą, kad aš niekados gyvenime nemokėjau taupyti, nereikia būti genijumi, kad suskaičiuotum, jog nuoma suris per metus dvylika tūkstančių, o likučius – mokesčiai. Be to, tėvai rengėsi konfiskuoti mano ypatingiems atvejams skirtą kreditinę kortelę, nes jau buvau „suaugusi“. Puikumėlis!

Po trijų nesėkmingų paieškos dienų pagaliau nusišypsojo laimė. Norėdama kuo skubiausiai išguiti mane iš savo studijos, Lili išsiuntinėjo elektroniniu paštu žinutes visiems savo pažįstamiems. Jos draugės draugė iš Kolumbijos universiteto doktorantūros studijų grupės sakėsi pažįstanti vieną šefą, kurio dvi pažįstamos merginos ieško buto draugės. Tuojau pat paskambinau ir susipažinau su viena iš tų merginų, vardu Šanti, ir ji man papasakojo, kad jiedvi su Kendra ieško draugės, su kuria galėtų kartu gyventi jų naujame bute Ist Saide. Kambarėlis mažutėlytis, bet su langeliu, drabužių spinta ir netgi tikrų plytų siena. Aštuoni šimtai dolerių per mėnesį. Paklausiau, ar bute yra vonios kambarys ir virtuvė. Man atsakė, kad taip (tik nėra indaplovės, pačios vonios ir, žinoma, lifto, nors kas drįstų tikėtis iškart pakliūti į prabangą). Valio! Pasirodo, Šanti ir Kendra iš tiesų buvo mielos ramios indėniukės, ką tik baigusios Djuko universitetą ir dabar iki išnaktų plušančios investicijų bankuose. Pirmosiomis dienomis, o ir vėliau, man jos buvo tokios panašios viena į kitą, kad niekaip jų neatskyriau. Pagaliau aš suradau namus.

4

Savo naujajame kambaryje jau buvau nakvojusi tris naktis, bet vis dar jaučiausi tarsi atvykėlė svetimame krašte. Kambarėlis buvo mažučiukas. Gal tik šiek tiek didesnis už mūsų lauko sandėliuką prie namų Eivone, ir tai vargu. Priešingai nei paprastai, kai tuščia patalpa atrodo daug didesnė nei su baldais, mano kambarėlis jau dabar atrodė kur kas mažesnis. Aš naiviai apmečiau akimis man priklausantį plotelį ir nusprendžiau, kad jis maždaug vidutinio kambario dydžio ir kad aš galėsiu nusipirkti tradicinį miegamojo komplektą: didelę dvigulę lovą, komodą ir gal vieną ar dvi spinteles prie lovos. Mudvi su Lili pasiskolinom iš Alekso automobilį ir nuvažiavom į Ikea, studentų naujakurių meką, ir aš išsirinkau puikią šviesios spalvos medinę lovą ir austą kelių spalvų kilimą – šviesiai, tamsiai ir ryškiai mėlynos bei indigo. Ir vėlgi, kaip ir mada, taip ir buto apstatymas nebuvo mano stiprioji vieta: ko gero, Ikea išgyveno savo „mėlynąjį periodą“. Mudvi nupirkom pūkinę mėlynais taškeliais ir minkštučiukę vatinę antklodes. Lili mane įkalbėjo paimti vieną kinišką šviestuvą ryžių popieriaus gaubtu spintelei prie lovos, aš pati dar išsirinkau keletą jau įrėmintų nespalvotos grafikos paveikslų, puikiai kontrastuojančių su mano nebaigta tamsiai raudonų plytų siena. Kasdieniškai elegantiška ir nė trupučio dzenbudizmo. Idealu mano pirmam suaugusio žmogaus būstui didžiuliame mieste.

Idealu buvo tol, kol neatkeliavo baldai. Pasirodo, kad apmesti akimis ir tiksliai išmatuoti kambarį yra du visiškai skirtingi dalykai. Netiko niekas. Aleksas surinko lovą, ir kai pristūmė ją prie atvirų plytų sienos (Manhatane tai dar vadinama „nebaigta siena“), ji užgriozdė visą kambarį. Vairuotojams teko vežti atgal į parduotuvę šešių stalčių komodą, dvi nuostabias spinteles ir didžiulį žmogaus ūgio veidrodį. Aleksui su dviem baldų išvežiotojais vargais negalais pavyko kilstelti lovą ir aš pakišau po ja trispalvį kilimą, kurio tik keli coliai liko kyšoti iš po monstriškai didžiulio medinio rėmo. Lempai su ryžių popieriaus gaubtu nebuvo nei spintelės, nei komodos, ant kurių ji galėtų prisiglausti, todėl aš paprasčiausiai pastačiau ją ant žemės, įspraudusi į kelių dešimčių centimetrų plyšelį tarp lovos ir spintos stumdomosiomis durimis. Ir nors aš išbandžiau visas įmanomas parankines tvirtinimo priemones – nuo specialios lipnios juostos, vinių, sandarinimo juostos, varžtų, vielyčių, momentinių klijų iki dvipusės lipnios juostelės ir aibės keiksmažodžių, – mano paveikslai prie nebaigtos plytų sienos nepriaugo niekaip. Tris valandas plušėjau išsijuosusi, iki kraujo nusidaužiau į plytas krumplius ir galiausiai atrėmiau paveikslus į stiklą ant palangės. Taip dar geriau, pamaniau sau. Bent kiek užstos vaizdą į mano kambarį tai moteriškei, kur gyvena priešais mane prie ventiliacijos šachtos. Bet man dabar jau neberūpėjo niekas. Nei ventiliacijos šachta vietoj modernaus kondicionieriaus, nei parduotuvėn sugrįžusi komoda, nei drabužių spinta, į kurią vargiai tilptų net ir vienas žieminis paltas. Kambarėlis dabar priklausė man – pirmoji nuosava mano pačios, be tėvų ar draugių pagalbos, dekoruota patalpa. Man jis patiko.