Лорен Вайсбергер: Ir velnias dėvi Pradą

– Užjaučiu! – jis pratrūko kvatotis, net atlošdamas savo apskritą galvą. – Vadink mane „Šimtas gramų užuojautos“. Cha! Cha! Cha! Ei, Eduardai, ateik, pasižiūrėk! Naujoji Mirandos vergė ! Iš kur tu, mergužėle, atsiradai – tokia draugiška ir mandagi? Gal iš to suknisto Kanzaso? Jinai tave gyvą suės, cha, cha, cha!

Bet aš nespėjau jam atsikirsti, nes staiga išdygo stotingas vyrukas tokia pačia uniforma, priėjo ir be jokių ceremonijų nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Aš pasirengiau dar vienai įžeidimų ir patyčių atakai, bet jų nesulaukiau, nes jis tik nutaisė malonią miną ir pasižiūrėjo tiesiai man į akis.

– Mano vardas Eduardas, o tas kvailys – Mikis, – parodė jis į storulį, atrodo, susierzinusį, nes Eduardas prakalbo į mane mandagiai ir sugadino jam visą malonumą. – Nekreipkit į jį dėmesio, jis taip pokštauja. – Jo ispaniškas akcentas buvo mažumėlę susipynęs su niujorkietišku. Eduardas paėmė registracijos žurnalą ir paaiškino: – Prašom užrašyti savo duomenis, ir aš jums išduosiu laikiną leidimą, o darbuotojų paieškos skyriuje pasakykit, kad jums reikalinga kortelė su nuotrauka.

Jisai mano veide turbūt įskaitė pernelyg didelį dėkingumą, nes mažumėlę sutriko ir stumtelėjo man per stalą registracijos žurnalą.

– Nagi, greičiau pildykit. Linkiu jums begalinės sėkmės. O jos jums tikrai prireiks.

Aš buvau tokia įsitempusi ir susinervinusi, kad jau nieko net nebeklausinėjau, o, be to, ir nereikėjo. Per visą savaitę nuo gauto pasiūlymo į darbą dienos ir iki šio ryto aš turėjau laiko šiek tiek daugiau susižinoti apie savo būsimą šefę. Panaršiau internete ir, savo didžiai nuostabai, išsiaiškinau, kad tikroji Mirandos Pristli pavardė buvo Mirjam Prinček, kad ji gimusi rytiniame Londono pakraštyje, kad jos šeima, kaip ir visos žydų ortodoksų šeimos toje miesto dalyje, buvo pribloškiamai neturtinga, bet pamaldi. Jos tėvas tik kartkartėmis griebdavosi padienių darbų, šeima dažniausiai versdavosi iš bendruomenės teikiamos paramos, nes šeimos galva kiauras dienas studijavo žydų religines knygas. Mama mirė gimdydama Mirjam, todėl moteris, kuri atsikraustė gyventi pas juos ir padėjo auginti vaikus, tapo tikrąja mama. O vaikų buvo daugybė! Net vienuolika. Beveik visi jos broliai ir seserys pasirinko darbininko profesiją, kaip ir tėvas, ir visą po darbo likusį laiką vien melsdavosi. Tik porai pavyko įstoti ir baigti universitetą, anksti sukurti šeimas ir prisidaryti vaikų. Mirjam buvo balta varna savo šeimoje.

Susitaupiusi šiek tiek pinigų, iškaulytų iš savo vyresnių brolių ir seserų, Mirjam sąmoningai metė vidurinę, vos sulaukusi septyniolikos ir likus trims mėnesiams iki baigimo, įsidarbino sparčiai garsėjančio anglų dizainerio padėjėja, kuriai buvo pavesta organizuoti sezono mados pristatymus. Per kelerius metus ji spėriai išgarsėjo, tapo Londono klestinčios mados pasaulio numylėtine, naktimis studijuodavo prancūzų kalbą ir netrukus pradėjo dirbti jaunesniąja prancūzų mados žurnalo Chic leidėja Paryžiuje. Per visą tą laiką ji beveik nepalaikė jokių ryšių su šeima: artimieji nesuprato jos ambicijų ir nepritarė jos gyvenimo būdui, o ją tiesiog trikdė toks jų senamadiškas dievobaimingumas ir atsilikimas nuo laikmečio. Galutinis atsiskyrimas nuo šeimos įvyko tuoj po to, kai sulaukusi dvidešimt ketverių ir pradėjusi dirbti prancūziškajame Chic žurnale, Mirjam Prinček pasivadino Miranda Pristli, atsisakiusi savo neginčijamai etninės pavardės ir iškeitusi ją į daug išraiškingesnę. Šiurkštų koknišką akcentą veikiai pakeitė rūpestingai ištobulinta išsilavinusio žmogaus kalbėjimo maniera, o į trečio dešimtmečio pabaigą Mirjam transformacijos procesas iš žydų valstietės į siauro rato aukštuomenės garsenybę ir visai buvo baigtas. Žurnalų redakcijose karjeros laiptais ji kilo sparčiai ir negailestingai.

Dešimt metų Miranda praleido už prancūziškojo Podiumo vairo, paskui Elias perkėlė ją į vadovaujantį Podiumo postą Amerikoje. Didžiausias pasiekimas! Ji atsivežė savo dvi dukreles ir tuometinį vyrą – roko žvaigždę (kuris Amerikoje tikėjosi didesnių šansų išgarsėti), apsigyveno apartamentuose Penktajame aveniu ir Septyniasdešimt šeštojoj ir pradėjo naują žurnalo Podiumas erą: Pristli epochą, kurios šeštieji metai jau artėjo į pabaigą tomis dienomis, kai aš atėjau dirbti pas ją.

Man pasisekė kaip aklai vištai, nes beveik visą mėnesį galėsiu ramiai sau plušėti, kol ji sugrįš į biurą. Kiekvienais metais ji išeidavo atostogų maždaug savaitę prieš Padėkos dieną ir sugrįždavo tuoj po Naujųjų metų. Dažniausiai ji keletą savaičių gyvendavo savo bute Londone, bet šiemet, man sakė, ji dviem savaitėm nusitempė savo vyrelį ir dukrytes į Oskaro de la Rentos dvarą Dominikos Respublikoje, o Kalėdas ir Naujuosius metus rengėsi švęsti Ritz viešbutyje Paryžiuje. Mane taip pat perspėjo, kad nors ji oficialiai ir „atostogauja“, visgi jos tvirta ranka ir nematomas buvimas darbe jaučiamas visą laiką, todėl personalas turi likti budrus. Mane turėjo tinkamai apmokyti ir parengti darbui, kol jos šviesybė dar negrįžo. Šitokiu būdu Mirandai netektų vargti su neišvengiamai atsirasiančiomis mano klaidomis mokantis naujo darbo. Man tas visiškai tiko. Taigi lygiai septintą aš užsiregistravau Eduardo žurnale ir kaip naujokė buvau palydėta pro sukamąjį užtvarą iki lifto.

– Nutaisyk rimtą veidą! – šūktelėjo man pavymui Eduardas, ir lifto durys užsivėrė.

Emilija, užsitempusi nelygintus, bet tviskančiai baltus medvilninius marškinėlius ir palaidas lyg vagonų kroviko kelnes atrodė pavargusi ir visai be nuotaikos. Ji sėdėjo laukimo salėje su puodeliu Starbucks kavos ir lūkuriavo manęs, tingiai vartinėdama būsimąjį gruodžio numerį. Kojas su aukštakulniais bateliais ji buvo tvirtai atrėmusi į stiklinį žurnalinio stalelio viršų, o pro plonyčius permatomus marškinėlius ryškiai prasišvietė juodų nėrinių liemenėlė. Lūpdažiu ištepliotais lūpų krašteliais, nešukuotais išsidraikiusiais ant pečių ir nugaros ugniniais plaukais ji darė tokį įspūdį, tarsi būtų neišlipusi iš lovos visas tris paras.

– Ei, sveikutė, – murmtelėjo ji, pirmąsyk oficialiai nužvelgdama mane nuo galvos iki kojų. – Gražūs batai.

Man širdis pradėjo daužytis krūtinėje. Ar ji kalba rimtai? O gal sarkastiškai? Iš balso tono sunku buvo spėti. Man jau gėlė padus, o kojų pirštai it kamštis spyrėsi į batų nosis, bet jeigu mano apavas sulaukė rimtų komplimentų iš podiumietės, tai verta buvo ir pakentėti.

Emilija dar minutėlę spoksojo į mane, paskui nukėlė kojas nuo stalo ir dramatiškai atsiduso: – Na, ką gi, kimbam. Tau iš tiesų labai pasisekė, kad jos šiuo metu nėra, – toliau aiškino ji. – Ne dėl to, kad ji kam nepatiktų. Priešingai, ji tiesiog šauni. Tikrai labai šauni, – pridūrė ji tokiu balsu, kuriuo – kaip aš vėliau supratau ir pati veikiai pripratau – šefė apibūdinama kaip klasikinė Podiumo paranojinė karuselė. Jeigu tik kas nors neigiamo išsprūsta iš Kleksės lūpų apie Mirandą, – tegu ir visiškai pateisinamo, – vargšelę apima paranoja, kad Miranda būtinai viską sužinos, ir ji akimirksniu keičia savo nuomonę. Netrukus vienas iš mano mėgstamiausių laisvalaikio darbo metu užsiėmimų buvo stebėti koleges, kaip šios užsirašinėja viena kitos šventvagiškus burnojimus prieš Mirandą.

Emilija brūkštelėjo savo kortelę per elektroninį užraktą ir mudvi petys į petį tylomis nužingsniavom vingiuotais koridoriais į aukšto vidurį, kur buvo Mirandos biuras. Aš stebėjau, kaip ji atrakino dideles stiklines duris ir švystelėjo savo paltą ir rankinę ant vieno iš kelių stalų, esančių priešais duris į Mirandos kabinetą.