Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Aš tikriausiai atrodžiau velniškai sumišusi, nes Lini, kraudama atgal į maišą daiktus, mandagiai atsuko man nugarą ir lyg tarp kitko tarė:

– Neabejoju, kad Mirandos dukrytėms šitie drabužėliai patiks. Mes jau daug metų jas rengiam, o Tomis dažniausiai pats išrenka joms apdarą. – Mečiau jai padėkos kupiną žvilgsnį ir švystelėjau maišą sau per petį.

– Sėkmės! – šūktelėjo ji man kaip tik tuo metu, kai užsidarė lifto durys, ir aš dar spėjau pamatyti jos veidą nušvietusią nuoširdžią šypseną. – Tau labai pasisekė, kad turi tokį nuostabų darbą! – Ji, žinoma, daugiau nieko nespėjo pasakyti, o aš sugavau save mintyse dėliojant sakinio pabaigą: dėl kurio milijonai mano bendraamžių kristų negyvos . Ir tą akimirką, apsilankiusi garsaus dizainerio studijoje ir rankoj laikydama kelių tūkstančių dolerių vertės drabužių maišą, pagalvojau, kad vis dėlto ji teisi.

Kai su reikalingais daiktais užduotis jau buvo atlikta, kita dienos dalis pralėkė nepastebimai. Minutę kitą svarsčiau, ar niekas nesupyks, jeigu sugaišiu valandžiukę ir sušveisiu sumuštinį, bet nelabai turėjau iš ko rinktis. Nuo pat septynių ryto, kai stačiom prarijau bandelę, dar nieko burnoj neturėjau, o jau buvo antra valanda. Paprašiau vairuotojo stabtelti prie kulinarijos parduotuvės ir pačią paskutinę akimirką toptelėjo mintis nupirkti ir jam kažką. Vyrukui net akys ant kaktos išsprogo, kai ištiesiau jam sumuštinį su kalakutiena ir švelnių garstyčių padažu. Man pasirodė, kad jis pasijuto gana nejaukiai.

– Pamaniau, kad ir jūs išalkot, – tariau. – Visą dieną sukat ratus po miestą, tai turbūt neturit kada nė užkąsti.

– Ačiū, panele. Jūs tokia miela. Jau dvylika metų vežioju Elias-Clark merginas, bet nė viena nebuvo tokia kaip jūs. Esat nepaprastai maloni. – Jis kalbėjo sodriu, mažumėlę virpančiu balsu ir žiūrėjo į mane pro galinio vaizdo veidrodėlį. Mandagiai jam nusišypsojau ir vieną akimirką mane apėmė gera nuotaika, o jau kitą mudu abu čiaumojom kalakutieną, striginėjom automobilių grūstyje ir klausėmės jo mėgstamos kompaktinės plokštelės, kurioje moteriškas balsas ne dainavo, o veikiau klykavo kažką ta pačia gaida ir man visai nepažįstama kalba, pritariant sitarų muzikai.

Kita Emilijos užrašyta užduotis buvo paimti baltus šortukus, kurių Mirandai mirtinai prisireikė teniso treniruotėms. Įsivaizdavau, kad važiuosime į Polo, bet Emilijos buvo užrašyta Chanel . Chanel siuva baltus teniso šortus?! Vairuotojas nuvežė mane į privačią parduotuvę, kur garbaus amžiaus pardavėja, kurios veide po plastinių odos tempimo operacijų iš akių buvo likę tik siauri pailgi plyšeliai, padavė man baltas medvilnines su laikra nulinio dydžio trumpikes, užtemptas ant permatomos pakabėlės ir įvilktas į aksominį maišelį. Aš pažvelgiau į šortukus, kurie man pasirodė per maži net šešiametei, ir vėl į tą moterį.

– Ar neabejojat, kad Mirandai reikia būtent šitų? – paklausiau jos nedrąsiai, išsigandusi, kad moteris išžios savo pitbulišką burną ir vienu ypu praris mane visą. Bet ji nė neatitraukė nuo manęs akių.

– Nė trupučio, panele, juolab kad jie pasiūti pagal specialų užsakymą ir pagal tikslius jos išmatavimus, – piktai atkirto ji ir įbruko man trumpikes. – Perduok linkėjimus nuo pono Kopelmano. – Būtinai, ponia. Kad ir kas jis toks būtų.

Kitas mano sustojimas, kaip buvo užrašiusi Emilija, turėjo būti pačiame centre, „J&R kompiuterių pasaulis“ prie miesto Rotušės. Pasirodo, tai buvo vienintelė parduotuvė visame didžiuliame mieste, kur buvo galima nusipirkti „Vakarų užkariautojus“ – žaidimą, kurį Miranda norėjo padovanoti Oskaro ir Anetės de la Rentų sūnui Moiziui. Kai po geros valandos atsibeldėm į miesto centrą, aš pagaliau suvokiau, kad mobiliuoju telefonu galima pasiskambinti į kitą miestą, todėl nedelsdama surinkau savo tėvų numerį ir ėmiau pasakoti, kokį nuostabų darbą gavau.

– Tėti! Labas, čia Endi. Spėk, iš kur skambinu? Aišku, kad iš darbo, tik dabar sėdžiu juodam kadilake, o vairuotojas suka ratus po Manhataną. Jau pabuvojau Tommy Hilfiger ir Chanel, o kai nupirksiu kompiuterinį žaidimą, važiuosiu į Oskaro de la Rentos apartamentus Parko aveniu atiduoti jam visų daiktų. Ne, žaidimas ne jam. Miranda dabar DR, o Anetė šįvakar išskrenda pas ją. Nuosavu lėktuvu, taip! Tėti! Taip trumpinamas Dominikos Respublikos pavadinimas.

Tėtis atrodė pavargęs, bet kartu ir džiaugėsi, kad aš tokia laiminga. Supratau, kad jis mano darbą įsivaizduoja kaip pasiuntinukės su aukštuoju mokslu. Bet aš dėl to visai nesukau sau galvos. Atidavusi maišą su Tomio drabužiais, teniso šortukus ir kompiuterinį žaidimą orios išvaizdos durininkui, pasitikusiam mane prabangiame Parko aveniu vestibiulyje (tai štai kokia ta išgirtoji Parko aveniu prabanga!), aš grįžau į Elias-Clark pastatą. Įžengiau į savo kabinetą ir pamačiau Emiliją, indiška poza sėdinčią ant grindų, į visiškai baltą popierių vyniojančią dovanas ir rišančią baltus kaspinėlius. Iš visų pusių ją supo kalnai baltų ir raudonų dėžučių, absoliučiai vienodo dydžio bei formos ir šimtais, tūkstančiais nuklojusių grindis, stalus ir netgi srūvančių pro praviras duris į Mirandos kabinetą. Emilija nė nenumanė, kad yra stebima, o aš žiūrėjau, kaip ji lygiai per dvi minutes gražiausiai suvyniodavo viena nuo kitos nesiskiriančias dėžutes ir dar per penkiolika sekundžių perrišdavo baltu atlasiniu kaspinėliu. Ji darbavosi kaip tikra profesionalė, nesugaišdama veltui nė vienos sekundės ir aplink save augindama didžiulius kalnus baltų dėžučių. Suvyniotų dėžučių kalnai vis augo ir augo, o laukiančių suvynioti visai nemažėjo. Apmečiau, kad šitaip jai teks darbuotis dar mažiausiai keturias dienas ir tai vargu ar pabaigs.

Šūktelėjau ją vardu, prisijungusi prie kompiuterio, per kurį ji klausėsi kompaktinės plokštelės.

– Emilija! Sveika, aš jau grįžau!

Ji atsisuko į mane ir, rodės, akimirksnį kitą nesusigaudė, kas aš tokia. Visiška tuštuma. Bet staiga prisiminė, kad esu ta naujokė.

– Kaip sekėsi? – mikliai paklausė ji. – Ar gavai viską, ką buvau užrašiusi?

Aš linktelėjau.

– Ir žaidimą? Kai skambinau į parduotuvę, tebuvo likęs tik vienas. Ar tu jį gavai?

Aš ir vėl linktelėjau.

– Ir viską atidavei de la Rentų durininkui Parko aveniu? Drabužius, šortukus, viską?

– Taip. Jokių problemų. Viskas klojosi kaip per sviestą ir prieš kelias minutes atidaviau tiesiai į rankas. Sakyk, ar Miranda iš tiesų rengiasi įsisprausti į tuos?..

– Klausyk, aš labai noriu į tualetą. Visą laiką laukiau, kol sugrįši. Pabudėk prie telefono minutę kitą, gerai?

– Kai išvažiavau, tu nebuvai net nubėgus į tualetą? – netikėdama savo ausimis, paklausiau jos. Ištisas penkias valandas! – Kodėl?

Emilija baigė rišti kaspinėlį ant ką tik suvyniotos dėžutės ir šaltai pažvelgė į mane.

– Miranda netoleruoja, kai į jos skambučius atsiliepia kas nors kitas, o ne padėjėjos, todėl kol tavęs nebuvo, aš niekur negalėjau išbėgti. Gal ir būčiau spėjus atlikti reikalą per minutę, bet žinau puikiai, kad ir ji velniškai užsiėmusi, todėl visados privalau būti čia, kai tik ji paskambina. Tad ne, mes niekados nevaikštom į tualetą – ar kur kitur – nesusitarusios tarpusavy. Mes privalom dirbti išvien ir užtikrinti, kad mūsų darbą ji įvertintų kuo puikiausiai. Aišku?

– Žinoma, – tariau. – Eik. Aš pabūsiu. – Ji apsisuko ir išėjo, o aš atsirėmiau į stalo kraštą, kad nepargriūčiau. Nesuderinusi kovos veiksmų plano, negali nueiti net į tualetą? Nejaugi ji iš tiesų pratūnojo šitam kambary ištisas penkias valandas, tramdydama prisipildžiusią pūslę, nes bijojo, kad kaip tik per tas dvi su puse minutės, kol ji nubėgs į tualetą ir sugrįš, gali paskambinti ta moteriškė iš anapus Atlanto? Ko gero, taip. Man tai pasirodė pernelyg sudramatinta, bet veikiausiai čia kaltas tik perdėtas Emilijos entuziazmas. Niekaip netikėjau, kad Miranda reikalautų iš savo pavaldinių tokio elgesio. Buvau visiškai tuo tikra. O gal ji iš tiesų reikalavo?