Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Paėmiau nuo spausdintuvo keletą popieriaus lapų ir perskaičiau užrašą „Gautos Kalėdų dovanos“. Vienas, du, trys, keturi, penki, šeši puslapiai suspausta eilute prirašyto dovanų su siuntėjo pavarde ir kiekvienu įvardintu daiktu sąrašo! Iš viso du šimtai penkiasdešimt šešios dovanos. Man čia buvo veikiau panašu į Anglijos karalienės kalėdinių dovanų registrą, kuriame aš mažai tesusigaudžiau. Čia buvo Bobby Brown kosmetikos rinkinys nuo pačios Bobi Braun, vienintelė unikali odinė Kate Spade rankinė nuo Keitės ir Endžio Speidų, Smythson iš Bond Strito burgundiškos odos darbo kalendorius nuo Greidono Karterio, audinės kailių miegmaišis nuo Mjučijos Prados, plati Verdura karoliukų apyrankė iš Aerinos Lauder, deimantais inkrustuotas rankinis laikrodis nuo Donatelos Versači, suvenyrinė dėžė šampano nuo Sintijos Rauli, karoliukais siuvinėta skraistė ir vakarinė rankinė nuo Marko Badžlio ir Džeimso Miškos, Cartier plunksnakočių rinkinys nuo Irvio Ravico, šinšilų kailiukų šerpė nuo Veros Vang, dryžuotas švarkelis nuo Alberto Ferečio, Burberry kašmyrinė antklodė nuo Rouzmari Bravo. Ir čia tik pradžia. Sąraše buvo įvairiausio dydžio ir formos rankinukų nuo ko tik nori: Herbo Rico, Briuso Vėberio, Žizelės Bundchen, Hilari Klinton, Tomo Fordo, Kalvino Kleino, Anės Leibovic, Nikolės Miler, Adriano Vitadinio, Maiklo Korso, Helmuto Lengo, Džordžo Armanio, Džono Sahago, Bruno Maljo, Mario Testino ir Narcisko Rodrigeso, neskaitant dar kelių. Taip pat čia buvo dešimtys labdaros dovanų Mirandos vardu – šimtai butelių vyno ir šampano, aštuoni ar dešimt Dior kosmetikos rinkinių, keli tuzinai kvapnių žvakių, keletas rytietiško porceliano indų, šilkinių pižamų, knygų odiniais viršeliais, vonios reikmenų, šokoladinių saldainių, apyrankių, ikrų, kašmyrinių megztinių, rėmintų fotografijų, o jau vazoninių gėlių ar gyvų puokščių būtų užtekę dekoruoti visą futbolo aikštę, kokiose Kinijoj dažniausiai tuokiami penki šimtai jaunavedžių porų. O, Dievulėliau! Ar aš nesapnuoju? Ar tokie dalykai iš tikrųjų būna? Nejaugi aš dirbu pas moterį, kuri Kalėdoms gauna du šimtus penkiasdešimt šešias dovanas iš pačių garsiausių pasaulio žmonių? Ir ne visai garsių? Aš nesuvokiau. Atpažinau keletą tikrai garsių ir žymių asmenybių bei dizainerių, bet tuomet dar nežinojau, kad visi kiti tame sąraše irgi žymūs ir populiarūs fotografai, vizažistai, modeliai, visuomenės veikėjai ir visa plejada Elias-Clark valdininkų. Kaip tik tuo metu, kai aš svarsčiau, ar Emilija iš tiesų pažįsta ar bent yra girdėjusi apie šiuos žmones, ji sugrįžo į kambarį. Bandžiau nuslėpti, kad skaitinėjau sąrašą, bet jai jis visai nerūpėjo.

– Beprotybė, ar ne? Nuostabiausia moteris pasauly, – pačiupo lapus nuo savo stalo ir su neslepiama aistra ėmė berti žodžius: – Ar teko kada nors gyvenime regėti kažką panašaus? Šitas sąrašas yra praėjusių metų. Išsitraukiau palyginimui, kad žinotume, iš ko ir ko tikėtis, nes dovanos jau ėmė plūsti. Man šitas darbas patinka labiausiai dėl to, kad tenka atplėšinėti jai skirtas dovanas. – Aš sutrikau. Mes atplėšinėsim jos dovanas? Kodėl ji neapžiūri dovanų pati? Ėmiau ir paklausiau.

– Gal tu kuoktelėjai? Mirandai nepatinka apie devyniasdešimt procentų dovanų, kurias jai atsiunčia. Kai kurios iš jų tiesiog įžeidžiančios, ir aš nedrįsčiau net jai parodyti. Kaip štai šita, – tarė ji ir paėmė į rankas mažą dėžutę. Tai buvo Bang and Olufsen nešiojamasis telefonas su jų sidabru inkrustuota monograma, apvaliais kraštais ir galimybe palaikyti ryšį net dviejų tūkstančių mylių atstumu. Prieš kelias savaites buvau parduotuvėje ir mačiau, kaip Aleksas varvino seilę prie jų garso aparatūros. Aš pastebėjau, kad ten toks aparačiukas kainuoja nuo penkių šimtų dolerių ir turi daugybę galimybių, pradedant laisvų rankų režimu ir dar daug kuo. – Telefonas! Ar gali įsivaizduoti, kad kažkas drįstų dovanoti Mirandai telefoną ?! – Emilija mestelėjo jį man. – Jeigu nori, pasiimk. Nedrįstu jai tokio daikto net parodyti. Pasiustų, jeigu pamatytų, kad kažkas atsiuntė jai elektroninę dovaną. – Žodis „elektroninė“ iš jos lūpų nuskambėjo tarsi sinonimas „aplipęs žmogaus kūno išskyrom“.

Kyštelėjau telefoną po savo rašomuoju stalu ir iš visų jėgų bandžiau paslėpti šypseną. Kaip nuostabu! Nešiojamasis telefonas buvo mano reikalingiausių daiktų naujam butui sąraše, ir aš ką tik gavau penkių šimtų dolerių vertės daikčiuką visiškai už dyką.

– Žinai ką, – tęsė ji, indiška poza vėl įsitaisiusi ant grindų Mirandos kabinete, – dar keletą valandėlių pavyniokim šituos vyno butelius, o tada galėsi atplėšti ir apžiūrėti šiandien gautas dovanas. Jos ana ten, – galvos linktelėjimu parodė į už jos stalo riogsantį kur kas mažesnį kalną įvairiaspalvių dėžučių, krepšių ir maišų.

– Vadinasi, šitos dovanos bus išsiųstos Mirandos vardu, ar ne? – ramiai paklausiau ir paėmusi dėžutę ėmiau uoliai vynioti ją į baltą storą popierių.

– Taip. Kasmet vis tas pats. Aukščiausio rango žmonės gauna butelius Dom . Tai Elias viršininkai ir žymūs dizaineriai, dar netapę asmeniniais draugais. Taip pat jos advokatas ir finansininkas. Vidurinio rango gauna po butelį Veuve . Tokiems priklauso praktiškai visi – dvynukių mokytojos, kirpėjos, Juris ir kiti. Nepasižymėjusieji gauna po butelį Rufino Chianti . O tokiems dažniausiai priklauso visokio plauko tarnautojai, kurie siuntinėja mažas bendro pobūdžio nesuasmenintas dovanas. Chianti butelius siųsime jos veterinarui, mergaičių auklėms, kurios kartais pavaduoja Karą, parduotuvių, kuriose ji dažniausiai apsipirkinėja, pardavėjams ir kasininkams, ir visiems jos namų Konektikute prižiūrėtojams ir tvarkytojams. Beje, lapkričio pradžioj alkoholio butelių užsakiau bemaž už dvidešimt penkis tūkstančius dolerių. Sherri-Lehman juos atveža, o vyniojimui prireikia viso mėnesio. Gerai, kad dabar ji išvykusi, kitaip būtų tekę temptis visą šitą mantą vynioti į namus. Visai neblogas bizniukas, nes Elias apmoka visas išlaidas.

– Jeigu pakuotų Sherri-Lehman komanda, turbūt kainuotų dvigubai brangiau? – paklausiau, vis dar mintydama dovanų teikimo hierarchijos nustatymo procesą.

– O kas mums rūpi? – purkštelėjo ji. – Patikėk manim, netrukus suvoksi, kad kaina čia visiškai nesvarbu. Esmė ta, kad Mirandai paprasčiausiai nepatinka jų firmos vyniojamasis popierius. Pernai pripirkau ir nuvežiau jiems šito balto popieriaus, bet supakavo toli gražu ne taip šauniai kaip mes, – paaiškino ji išdidžiai.

Šitaip mudvi vyniojom iki pat šeštos valandos. Emilija man pasakojo biuro įvairenybes, o aš bandžiau visas išgirstas šio pasaulio keistenybes kruopščiai suvynioti į savo atminties lakštus ir sudėlioti į atitinkamas lentynėles. Tuo metu, kai ji pasakojo, kokią Miranda mėgsta kavą (nestiprią latte su dviem gabalėliais cukraus), į kabinetą įėjo uždususi šviesiaplaukė, kurią prisiminiau esant vieną iš daugybės madų skyriaus padėjėjų, nešina pintu krepšiu, dydžio sulig vaikišku vežimėliu. Ji mindžikavo prie Mirandos kabineto durų, tarsi bijodama, kad už slenksčio esanti stora pilka kiliminė danga po jos Jimmy Choo aukštakulniais nepavirstų į liūną.

– Labas, Ema. Atnešiau sijonus. Atleisk, kad taip ilgai užtrukau. Prieš Padėkos dieną visi užsiėmę, nėra nė vieno laisvesnio žmogaus. Tikiuosi, kad čia rasi šį tą jai patinkančio, – ir ji pasižiūrėjo į pilnutėlaitį tvarkingai sulankstytų sijonų krepšį.