Лорен Вайсбергер: Ir velnias dėvi Pradą

Kas žinojo, kad ir Starbucks tokia didelė kadrų kaita? Už prekystalių nebuvo nė vieno man pažįstamo veido, nors ir kaip akylai stengiausi pamatyti ką artimą. Pasitaisiau puikias, bet ne dizainerių siūtas juodas kelnes ir pakračiau klešnes, kad už atvartų nebūtų prikritę pažliugusio sniego. Žinojau, kad mane pasitiks visas būrys pasipūtėlių žurnalo darbuotojų, kurios demonstratyviai nužvelgs mane nuo galvos iki kojų, bet buvau tikra, kad atrodau ganėtinai neblogai savo antrajam interviu dėl darbo. Aš dabar ne tik žinojau, kad redakcijose niekas nevilki kostiumėlių, bet ir kažkur toli pasąmonėje jaučiau – turbūt dėl nuolatinio kartojimo, – kad mada paliko savo įspaudą mano sąmonėje.

Kapučinas buvo per karštas, bet tokią šaltą darganotą dieną išgėriau su malonumu. Paniuręs dangus vėlyvą popietę grasinosi užklosiąs miestą stora sniego danga. Paprastai tokia diena sukeltų man depresiją. Juk, šiaip ar taip, šiandien buvo viena tų liūdniausių vasario mėnesio dienų, kai net ir didžiausi optimistai mieliau palįstų po šilta antklode, o pesimistai tikrai neišsiverstų be geros saujos „Zolofto“ tablečių. Užtat Starbucks kavinėje buvo šviesu ir šilta, knibždėjo pakankamai daug žmonių, ir aš patogiai įsitaisiau didžiuliame minkštame krėsle, visai negalvodama, kas čia paskutinis trynė savo nešvarią galvą į atkaltę.

Per pastaruosius tris mėnesius Loreta tapo man mokytoja, mano įkvėpėja ir gelbėtoja. Mudvi jau per pirmąjį susitikimą artimai susibičiuliavom, ir nuo tos akimirkos ji su manimi elgėsi labai meiliai. Kai tik įkėliau koją į jos erdvų, bet jaukiai apstatytą kabinetą, ir pamačiau, kad ji – o, Dieve, – labai stora, kažkaip keistai pajutau, jog ji man patiks. Ji pakvietė mane prisėsti ir perskaitė viską, ką buvau parašiusi per savaitę: ironijos kupinus pasakojimus apie kolekcijų pristatymus; šmaikščius ir užgaulius pamąstymus, ką reiškia būti garsenybės padėjėja; beviltiškai jausmingą pasakojimą apie tai, kaip jautiesi nutraukęs trejų metų draugystę su žmogumi, kurį myli, bet su kuriuo negali būti kartu. Tai veikiau panėšėjo į nedidelį jausmingą romaną, pasakojantį apie tai, kaip greitai nutrūko mūsų santykiai, kaip bergždžiai mes stengėmės nusikratyti košmarų, kuriuos sukeldavo Podiumas (net ir dabar dar juos sapnuodavau: paskutiniame sapne regėjau vaizdą, kur mano abu tėvus nušauna Paryžiaus mados policija už tai, kad jie gatvėje mūvi šortus, o Mirandai pavyksta mane įsidukrinti), kaip greitai mes supratom, kad esam vienas asmuo, nepaisant tarp mūsų esančio septynerių metų skirtumo.

Kadangi man buvo šovusi puiki mintis nutempti visus Podiumo drabužius į vieną snobišką komiso parduotuvę Medisono aveniu, tai dabar aš buvau gana pasiturinti ir galėjau sau leisti rašyti už grašius, kad tik išspausdintų. Ilgai laukiau, kada paskambins Emilija ar Džozelina ir pasakys, kad atvyks žmogus paimti drabužių, bet taip ir nesulaukiau. Taigi drabužiai buvo mano. Supakavau beveik visus, palikau tik Diane Von Furstenburg vakarinę suknelę. Krėsdama savo buvusio rašomojo stalo reikmenis, kuriuos man atsiuntė Emilija, ištuštinusi stalčius į dėžes ir adresavusi mano vardu, radau Anitos Alvares laišką, kuriame ji žarstė pagyras Podiumo skudurams. Seniai svajojau nusiųsti jai kokią nors puošnią suknelę, bet taip ir neradau laiko. Suvyniojau į popierių baltą iškilmingą suknelę, įmečiau dar porą Manolo batelių ir sukurpiau neva nuo Mirandos raštelį – šio sugebėjimo vis dar nepamiršau. Tegu ši mergina pajunta – nors kartelį, – kaip smagu turėti gražų apdarą. O svarbiausia, tegu galvoja, kad ji tikrai liko nepamiršta.

Be suknelės, aptemptų ir labai seksualių D&G džinsų ir klasikinio dygsniuotos medžiagos rankinuko su grandinėle, kurį padovanojau mamai („Oi, širdele, koks nuostabus! Ar čia ir vėl kokio dizainerio?“), pardaviau visas iki vienos lengvučiukes palaidinukes, odines kelnes, smailianosius batus ir raištukines basutes. Už prekystalio stovėjusi moteriškė pasikvietė parduotuvės savininkę ir jos abi nusprendė, kad bus geriau, jei porai valandų uždarys parduotuvę, kol įkainos mano atneštus daiktus. Vien Louis Vuitton lagaminai – du dideli, vienas mažas ir vienas kelioninis – pažėrė man šešis gabalus. O kai juodvi, krizendamos ir šnabždėdamos tarpusavy, pagaliau baigė savo darbą, aš išlingavau iš parduotuvės nešina čekiu su daugiau nei 38 000 dolerių. Mano paskaičiavimais, šios sumelės man užteks metus mokėti buto nuomą ir prasimaitinti bei pradėti rimtai rašyti. Tada į mano gyvenimą įsibrovė Loreta ir pakeitė jį iš esmės.

Loreta sutiko nupirkti iš manęs keturis kūrinius: pamąstymus, dvi 500 žodžių apybraižas ir ankstesnįjį 2000 žodžių apsakymą. Bet nuostabiausia buvo tai, kad ji iš kailio nėrėsi ieškodama ryšių ir supažindindama mane su svarbiais žmonėmis iš kitų redakcijų, kuriuos domintų laisvai samdoma žurnalistė. Būtent dėl to aš ir atsidūriau tą niūrų darganotos žiemos vakarą Starbucks kavinėje. Rengiausi vėl eiti į Elias-Clark . Ji ilgai ir atkakliai įtikinėjo mane, kad Miranda tikrai nepuls man į atlapus ar nenudurs svaidomąja strėle, jeigu įžengsiu į jos pastatą, bet aš vis tiek labai jaudinausi. Manęs jau nebekaustė paniška baimė kaip anais laikais, kai vien nuo telefono skambučio čirkštelėjimo širdis atsidurdavo kulnuose, bet vis tiek vien pagalvojus – nors ir mažai tikėtina, – kad sutiksiu ją koridoriuje, man drebėjo rankos. Arba Emiliją. Ar dar ką nors iš jų kompanijos, tik ne Džeimsą, nes jis nuolat man skambindavo.

Kažkodėl, dėl man nežinomos priežasties, Loreta paskambino savo senai koledžo kambario draugei, kuri šiuo metu buvo atsakinga už vieno The Buzz padalinio darbą, ir pasigyrė atradusi naują perspektyvią rašytoją. Tai buvau aš. Ji susitarė dėl interviu šiandieną ir netgi įspėjo savo draugę, kad buvau atleista iš darbo pas Mirandą. Moteris tik nusijuokė ir pasakė, kad jeigu jie nepriimtų į darbą Mirandos išmestų žmonių, tai iš viso greitai nebeturėtų rašančiųjų.

Baigiau gerti savo kapučiną. Gavusi naujos energijos užtaisą pasikišau po pažastimi aplanką su šviežiai parašytais kūriniais ir patraukiau – šįkart visai ramiai, nebijodama suskambėsiančio telefono ir nesinešdama jokio padėklo rankose – Elias-Clark pastato link. Akimirką kitą pasižvalgiau aplink ir įsitikinusi, kad vestibiulyje nestypčioja nė viena Kleksė iš Podiumo, patraukiau prie turniketo. Niekas nepasikeitė per tuos penkis mėnesius, kai čia bėgiojau paskutinį kartą: spaudos kioske už prekystalio tebestovėjo Achmedas, o didžiulis ryškus plakatas skelbė, kad šį savaitgalį Lotus restorane Chic redakcija rengia didžiulį pobūvį. Aišku, aš galėjau nė nedvejodama užsirašyti, bet tiesiog instinktyviai pasukau turniketo link ir iš karto išgirdau pažįstamą balsą: Nepamenu, ar verkiau, kai perskaičiau apie jo našle likusią nuotaką, bet manyje kažkas tądien sukirbėjo ir muzika nutilo grojus. O mudu vis dainavom… Aišku, iš „Amerikietiško pyrago“. Kaip miela, pagalvojau. Šios atsisveikinimo dainos man taip ir neteko sudainuoti. Pasisukusi išvydau Eduardą, tokį dramblotą ir suplukusį kaip visada. Ir besišypsantį. Bet ne man. Prie turniketo palei jo nosį stypčiojo ilgakojė kaulėta juodaplaukė žaliomis akimis, apsitempusi baisiai ankštomis juodomis dryžuotomis kelnėmis ir bambą apnuoginančia palaidinuke. Ji rankoje laikė padėklą su trimis puodeliais Starbucks kavos, pilną maišą laikraščių ir žurnalų, tris pakabas išvalytų drabužių ir dar kuprinę su firminiais inicialais MP. Jos telefonas suskambo kaip tik tuo metu, kai aš supratau, kas ji tokia, ir ji taip išsigando, kad pamaniau, jog ims ir pravirks. Bet pakartotinai atsitrenkdama į vis nepasisukantį turniketą, ji pagaliau graudžiai atsiduso ir uždainavo: Lik sveika, mieloji mano pupyte. Išvykstu prie prieplaukos, nors ji visai išdžiūvus. Mano seni draugeliai maukia viskį ir naminę. Atsisveikinu su tavim, dainuodamas šią dainą, ir laimingas mirštu… Kai pažvelgiau į Eduardą, jis man šyptelėjo ir mirktelėjo. O kai gražioji brunetė pagaliau baigė savo posmą, jis praleido mane pro turniketą kaip svarbią personą.