Лорен Вайсбергер: Ir velnias dėvi Pradą

– Kol nenusileisim, nesiliaus rėkavusi, ar ne? – burbtelėjau, prilaikydama Lili už alkūnės ir padėdama jai atsistoti. Jos dešinės kojos gipsas visas buvo nurašinėtas mano šeimos, Kailo ir net juokingais mažylio Aizeko autografais.

– Tikrai ne.

Tarpdury pasirodė sesuo, nešina glėbyje mažyliu, kuriam per visą smakrą tįsojo ilgiausias liūlys ir jis patenkintas sau ūbavo.

– Žiūrėkit, ką jums atnešiau, – tarė ji, švelniai mėtydama į orą džiūgaujantį pyplį. – Aizekai, liepk savo tetai Endei nebūti tokiai surūgėlei. Mes juk greitai išvažiuojam. Na, ar pasakysi jai šitai, ką, pupuliuk?

Aizekas smagiai krykštė, tarsi atsiliepdamas į mamos prašymą. Džila žiūrėjo į jį tokiomis akimis, tarsi jis iš jos rankų iššoko į vyrus ir padeklamavo kelis Šekspyro sonetus.

– Ar matei, Ende? Ar girdėjai? Koks šaunus tas mano mažylis!

– Labas rytas, – pasisveikinau ir pakštelėjau jai į žandą. – Juk žinai, kad nenoriu, jog išvažiuotumėt. Tegu lieka ir Aizekas, tik tegu kaip nors ištveria nebliovęs nuo vidurnakčio iki dešimtos ryto. Gali pasilikti ir Kailas, jei sėdės užsičiaupęs ir netaukš niekų. Matai? Visiems bus kaip pas Dievą užanty.

Lili vargais negalais nubildėjo laiptais žemyn ir labinosi su mano tėvais, kurie jau buvo susiruošę į darbą, ir atsisveikino su Kailu.

Pasiklojau lovą, iškedenau Lili pagalvę ir įkišau į spintą iki vakaro. Ji atsibudo iš komos, kai aš dar skridau lėktuvu iš Paryžiaus, – buvau antra po Alekso, išvydusi ją atsigavusią. Jai buvo atlikta šimtai įvairiausių testų visiems kūno organams, bet, nepaisant kelių siūlių ant veido, kaklo ir krūtinės bei sulaužytos kojos, ji buvo visiškai sveika. Sveika kaip ridikas – jeigu šitaip galima apibūdinti žmogų, kaktomuša pasisveikinusį su atlekiančiu automobiliu. Ji iš tiesų jau puikiai vaikščiojo ir buvo perdėtai pakilios nuotaikos, turint omeny tai, ką neseniai jai teko išgyventi.

Mano tėtis pasiūlė lapkritį ir gruodį išnuomoti mūsų butą ir persikelti pagyventi pas juos. Nors iš pradžių ši mintis man visai nepatiko, bet nulinis atlyginimas iš buvusio darbo nepateikė jokių svaresnių argumentų priešintis. Be to, Lili reikėjo pakeisti aplinką ir nors trumpam ištrūkti iš miesto, pamiršti nesiliaujančius klausinėjimus ir gandus, kuriuos jai dabar teko patirti. Mes išspausdinom internete skelbimą, kad išnuomojamas butas „žiemos atostogoms“ su nuostabiu vaizdu į Niujorką, ir baisiausiai nustebom, kai viena pagyvenusi švedų šeima, kurios vaikai jau seniai gyveno Niujorke, sutiko mokėti visą mūsų prašomą kainą – 600 dolerių daugiau, nei mes pačios mokėdavom už mėnesį. Trijų šimtų dolerių per mėnesį man ir jai užteks pragyventi su kaupu, juolab kad tėvai mus maitins, skalbs mūsų drabužius ir leis naudotis nuvalkiota Camry. Švedai turėtų išvažiuoti antrą savaitę po Naujųjų, kaip tik tuo metu, kai Lili vėl galės kibti į mokslus, o aš, na, gal ir nieko neveiksiu.

Oficialiai mane iš darbo atleido Emilija. Aš ir taip neturėjau jokių abejonių dėl savo darbo statuso pasikeitimo po tokio piktavališko burnojimo, bet Miranda visgi padėjo galutinį tašką mūsų santykiams. Visas šis reikalas užtruko tris ar keturias minutes ir pasibaigė negailestingu Podiumo susidorojimu su manimi, kurio aš taip laukiau.

Vos spėjau susistabdyti taksi ir nusitraukti nuo tvinkčiojančių kojų batus, kai staiga sučirškė telefonas. Aišku, mano širdis šoktelėjo iki padebesių, bet kai prisiminiau, kad prieš minutę liepiau Mirandai susikišti tą savo „Tu man primeni mane pačią, kai buvau tavo metų“ į užpakalį, supratau, kad skambina ne ji. Greitai permečiau mintyse, kas galėjo nutikti per tas kelias minutes: viena minutė, kol Miranda užčiaupė iš nuostabos atkragintą žiauną ir atgavo savitvardą, nes į ją spoksojo visos Kleksės; kita – susirasti mobilųjį telefoną ir paskambinti Emilijai į namus; trečia – perteikti visas mano precedento neturinčias protrūkio smulkmenas; ir pagaliau ketvirta – Emilijai užtikrinti Mirandą, kad ji asmeniškai pasirūpins, jog „viskas būtų tinkamai sutvarkyta“. Taip, ir nors ekrane švietė užrašas „neatpažintas“, kai skambinama iš užsienio, aš buvau visiškai tikra, kas skambino.

– Sveika, Ema, kaip laikaisi? – džiugiai pasilabinau, viena ranka laikydama telefoną, o kita ranka masažuodama basą koją ir bijodama nuleisti ant purvinų taksi grindų.

Ji nesitikėjo išgirsti mane tokios geros nuotaikos ir akimirką sutrikusi prikando lūpą.

– Andrėja?

– Tikrai aš, klausau tavęs. Kas nutiko? Aš labai skubu, tad… – norėjau tiesiai paklausti, ar skambina tam, kad praneštų, jog išmeta mane iš darbo, bet nusprendžiau apie tai neužsiminti. Nusiteikiau iš jos išgirsti eilinę priekaištų tiradą: kaip tu galėjai taip apvilti ją, mane, Podiumą ir visą mados imperiją? Bet kažkodėl nesulaukiau.

– Gerai, supratau. Aš ką tik kalbėjau su Miranda… – ir jos balsas pritilo, tarsi būtų laukusi, jog aš pratęsiu jos mintį ir pasiaiškinsiu, kad įvyko nesusipratimas, klaida, kad aš jos atsiprašiau ir per pastarąsias keturias minutes mudvi viską išsiaiškinom.

– Tikriausiai girdėjai, kas atsitiko?

– A… taip. Ende, kas ten dedasi?

– Turbūt aš turėčiau tavęs šito paklausti, ką?

Stojo tyla.

– Klausyk, Ema, jaučiu, kad tu man skambini dėl atleidimo iš darbo. Nieko tokio, aš nepykstu, nes žinau, kad čia ne tavo sprendimas. Tai rėžk, ar tikrai ji tau paskambino ir liepė mane grūsti lauk? – Nors širdyje jaučiau didžiulį palengvėjimą, visgi užgniaužusi kvapą vyliausi, kad galbūt per stebuklą, mano laimei ar nelaimei, Miranda atlaidžiai sureagavo į mano išsišokimą ir man atleido.

– Taip. Ji man liepė tau pasakyti, kad tuojau pat atleidžia tave iš darbo ir prašo išsikraustyti iš viešbučio, kol ji grįš iš kolekcijos pristatymo. – Ji tai ištarė švelniai ir netgi su lengvo gailesčio gaidele balse. Turbūt dėl to, kad jai dabar vėl teks kelias dienas ar savaites ieškoti ir išmokyti naują padėjėją, bet aš jos balse išgirdau kažką dar daugiau.

– Tu juk manęs pasiilgsi, ar ne, Ema? Nagi, prisipažink. Nebijok, niekam nesakysiu. Šitas pokalbis liks tik tarp mūsų. Juk nenori, kad išeičiau, ar ne?

Stebuklų stebuklas – ji pradėjo juoktis.

– Ką tu jai pasakei? Ji man vis kartojo, kad tu visai nemoteriškai nusikeikei. Nieko daugiau nepavyko iš jos išpešti.

– Na, aš tik pasiunčiau ją į vieną gerą vietą.

– Negali būti!

– Tu gi mane jau atleidai iš darbo, tai ko netiki? Tikrai pasiunčiau.

– O Dieve šventas!

– Žinai, meluočiau, jeigu neprisipažinčiau, kad man ta akimirka buvo pati džiugiausia per visą mano apgailėtiną gyvenimą. Žinoma, mane išgrūdo iš darbo įtakingiausia leidybos pasaulyje moteris. Aš ne tik nežinau, kaip reikės sugrąžinti pereikvotą MasterCard kreditinę kortelę, bet ir perspektyva dirbti kokiame nors laikraštyje dabar atrodo gan miglota. Gal pabandyti padirbėti pas kokį jos priešą? Juk mane priimtų išskėstomis rankomis, ar ne?

– Žinoma. Nusiųsk prašymą Anai Vintur. Jos jau seniai viena kitos nekenčia.

– Hmm. Reiks pagalvoti. Klausyk, Ema, likim draugės, gerai? – Mudvi abi žinojome puikiai, kad tarp mūsų nėra absoliučiai nieko bendro, išskyrus Mirandą Pristli, bet kad jau taip šauniai pasikalbėjom, tai nutariau surizikuoti.

– Gerai, kodėl gi ne? – pamelavo ji, pakankamai gerai nujausdama, kad aš tuoj pakilsiu į aukščiausius socialinių parijų stratosferos sluoksnius. Šansų, kad Emilija prisipažintų manęs visiškai nepažįstanti, buvo beveik nulis, bet aš nepykau. Gal po dešimties metų, kai ji sėdės pirmosiose eilėse per Maiklo Korso kolekcijos pristatymą, o aš pirksiuosi drabužius Filene parduotuvėje ir pietausiu restorane Benihana, mudvi abi gardžiai iš šito pasijuoksim. O gal ir ne.