Лорен Вайсбергер: Ir velnias dėvi Pradą

– Gal galėčiau kaip nors padėti? – vėl pakartojo mano žodžius, tik šįkart vaikiškesniu balsu. Jeigu ji būtų kas nors kitas, kad šniočiau per žandą. – Nori tikėk, nori ne, An-drė-ja, bet kadangi tavo pareiga pasirūpinti tokiais dalykais iš anksto, tai dabar turėsi gerai pamąstyti, kaip pratęsti pasus iki šio vakaro reiso. Nenorėčiau, kad dėl tavo kaltės mano mergaitės neatvyktų į iškilmingą rytdienos pobūvį. Supratai?

Ar aš supratau? Hmmm. Visai neblogas klausimas. Nesupratau vieno dalyko: kodėl aš kalta, kad dešimtmetėms pasibaigė pasų galiojimo laikas? Juk, teoriškai mąstant, jos turi abu tėvus, patėvį, visą parą dirbančią auklę, kuri turėtų tokius dalykus žinoti, bet, kaip supratau, jie čia niekuo dėti. Jeigu ji mano, kad čia kalta aš, tebūnie taip. Dar supratau, jog ji niekaip nesuvokia, kad jos mergaitės šįvakar negalės išskristi iš Amerikos. Aš galėjau suorganizuoti viską, ko tik nori, bet ne per tris valandas sutvarkyti su valdiškom įstaigom susijusius dokumentus ir dar būnant svečioje šalyje. Viskas. Baigta. Ji pirmą kartą per ištisus metus paprašė manęs padaryti to, ko aš nieku gyvu neįstengsiu. Nors per galvą verskis, šito padaryti aš negaliu. Tu man primeni mane pačią, kai buvau tavo metų .

Eina ji švilpt! Eina švilpt tas Paryžius ir jo kolekcijų pristatymai. Nusispjaut man ant visų, kurie mano, kad bet koks Mirandos elgesys pateisinamas. Visas jos menas – parinkti talentingą fotografą, aprengti manekenę puošniais rūbais ir sukišti viską į kelis žurnalo puslapius. Eina švilpt! Tegu nė negalvoja, kad aš bent kiek į ją panaši. Nusišvilpt man ant jos teisingumo! Kodėl aš turiu stovėti priešais ją, klausytis šitos velnio neštos ir pamestos bobos užgauliojimų ir pažeminimo? Neduokdie, jeigu aš kada nors po trisdešimties metų sėdėčiau va šitaip kaip ji tokiame garbingame renginyje su savo padėjėja, kuri manęs nekenčia, apsupta žmonių, tariamai dievinančių mane, nes taip reikia.

Išsitraukiau telefoną ir surinkau numerį, stebėdama, kaip Miranda mano akyse dar labiau siunta.

– An-drė-ja! – sušvokštė ji, bet jau vengdama kelti sceną. – Ką manaisi čia daranti? Aš tau sakau, kad mano dukroms reikia tuojau pat pratęsti pasus, o tu susigalvojai paplepėti telefonu? Gal kartais pamiršai, kam aš tave atsivežiau į Paryžių?

Po trečio pyptelėjimo atsiliepė mano mama, bet aš su ja nė nepasilabinau.

– Mama, aš išskrendu artimiausiu reisu. Paskambinsiu, kai būsiu JKF. Aš grįžtu namo. – Užvožiau dangtelį jai nespėjus nė žodžio ištarti ir pažvelgiau į Mirandą. Ji stovėjo netekusi amo. Nors ir baisiausiai skaudėjo galvą ir iki vėmimo pykino, aš pajutau, kaip mano veide nušvito šypsena, nes išvydau, kaip mano žodžiai nuginklavo Mirandą. Bet ji greitai atsipeikėjo. Būčiau turėjusi šansą neišlėkti iš darbo, jeigu būčiau tuojau pat atsiprašiusi, pasiaiškinusi ir metusi šalin tą savo orumą, bet aš ničniekaip neįstengiau susitvardyti.

– An-drė-ja, ar suvoki, ką darai? Juk žinai, kad jeigu imsi ir išvažiuosi, tai aš būsiu priversta…

– Eik švilpt, Miranda! Eik tu švilpt!!

Ji garsiai aiktelėjo, net ranka prisidengė burną. Pajutau, kaip ne viena Kleksė atsisuko pasižiūrėti, kas čia per sujudimas. Žmonės pradėjo baksnoti į mus pirštais ir šnabždėtis, lygiai taip pat šokiruoti, kaip ir Miranda. Kažkokia padėjėja, matai, šitaip garsiai pasiuntė velniop didžiąją gyvąją mados legendą.

– An-drė-ja! – Ji sugriebė mane už žasto savo kaulėtais pirštais, bet aš ištrūkau iš jos gniaužtų ir plačiai išsiviepiau. Aš irgi nusprendžiau, kad gana čia šnibždėtis ir tegu pagaliau žmonės sužino mūsų mažytę paslaptį.

– Labai apgailestauju, Miranda, – pareiškiau normaliu, pirmą kartą per visą viešnagę Paryžiuje nedrebančiu balsu. – Bijau, kad rytoj į jūsų pobūvį ateiti negalėsiu. Juk suprantat, tiesa? Neabejoju, kad jis bus nuostabus. Tad linkiu smagiai praleisti laiką. Viskas. – Ir jai nespėjus man ko nors atsakyti, aš pasitaisiau ant peties rankinuką ir, pamiršusi geliantį skausmą pėdose, išėjau į gatvę ir susistabdžiau taksi. Nepamenu, kad kada nors būčiau taip šauniai jautusis. Aš važiuoju namo.

18

–Džila, liaukis šaukusi, prižadinsi sesę, – beviltiškai barėsi mama. – Ji dar miega. – O tada iš apačios pasigirdo dar garsesnis jos balsas:

– Ende, ar jau nebemiegi? – šūktelėjo ji mano kambario link.

Pramerkiau vieną akį ir dirstelėjau į laikrodį. Penkiolika po aštuonių ryto. Dieve šventas, ko jie čia taip anksti susikėlė?

Varčiausi nuo vieno šono ant kito, kol pagaliau prisiverčiau atsisėsti, bet iš karto pajutau, kad kūnas prašyte prašėsi leisti dar kiek pamiegoti.

– Labas rytas, – nusišypsojo Lili, o jos veidas buvo vos už kelių sprindžių nuo manojo. – Jie čia keliasi labai anksti. – Kadangi Padėkos dienai į namus buvo parvažiavusi Džila su Kailu ir mažyliu, Lili teko išsinešdinti iš senojo Džilos kambario ir persikraustyti ant apatinio mano dvigulės lovos aukšto, kuri specialiai buvo ištraukta iš palėpės ir pastatyta mano kambary.

– Ko čia dejuoji? Atsikėlei lyg ne ta koja. Nesuprantu, kodėl? – Pasirėmusi ant vienos alkūnės ji skaitė laikraštį ir siurbčiojo kavą iš puodelio, kurį kaskart pastatydavo ant grindų šalia lovos. – Aš jau seniai atsibudusi nuo Aizeko bliovimo.

– Jis verkė? Tikrai?

– Nenoriu tikėti, kad negirdėjai. Niurzgia jau nuo pusės septynių ryto. Mielas vaikelis, Ende, bet tas bliovimas rytais mane jau užkniso.

– Mergaitės! – vėl pasigirdo mamos balsas. – Ar jau atsikėlėte? Kuri nors? Galit dar sau miegoti, tik pasakykit, kiek atšildyti blynų.

– Pasakyti, kiek atšildyti blynų? Aš jai sprandą nusuksiu, Lili. – Neištvėrusi šūktelėjau pro uždarytas kambario duris: – Mes dar miegam, ar nesupranti? Ir dar kelias valandas miegosim. Mes nieko negirdim: nei vaiko bliovimo, nei tavo šūkaliojimų, nieko! – Ir žnektelėjau aukštielninka ant lovos. Lili nusijuokė.

– Nusiramink, – tarė ji visai sau nebūdingu balsu. – Jie tiesiog labai džiaugiasi, kad tu grįžai namo. Man irgi, pavyzdžiui, smagu čia paviešėti. Be to, po kelių mėnesių mes vėl liksime vienos. Nieko čia blogo.

– Po kelių mėnesių? Praėjo dar tik vienas mėnuo, o aš jau norėčiau kulką paleisti sau į kaktą. – Truktelėjau per galvą naktinius, kuriuos man atstojo seni Alekso sportiniai marškinėliai, ir užsitempiau sportinę aprangą. Džinsai, kuriais mūvėjau kasdien kelias pastarąsias savaites, gulėjo susukti į kamuolį ir numesti prie drabužių spintos. Kai paskutinį kartą juos užsimoviau, pajutau, kad per klubus gerokai spaudžia. Dabar, kai jau nebereikėjo badauti tik su dubenėliu sriubos per visą dieną, pakeliu cigarečių ir Starbucks kava, mano kūnas tinkamai sureagavo į maisto perteklių ir anksčiau per kančias Podiume prarasti keturi su puse kilogramo grįžo į savo vietą. Ir aš dėl to nė kiek nesisielojau. Visiškai tikėjau savo tėvų ir Lili nuomone, jog atrodau sveika, bet ne stora.

Lili užsitempė sportines kelnes ant plačių apatinių kelnių, su kuriomis miegojo, ir susirišo raiščiu išsidraikiusias garbanas. Kai ji patraukė nuo veido krintančius plaukus, tai randai, kuriuos ant kaktos paliko automobilio stiklo šukės, dar buvo aiškiai matomi, nors siūlai jau buvo ištraukti, o daktaras guodė, kad ateity jie ir visai išnyks.

– Eime, – paragino mane, čiupdama prie sienos atremtus ramentus, kuriais ji vaikščiojo pasiramsčiuodama. – Šiandien jie išvažiuoja, tai gal nors šiąnakt išsimiegosime.