Лорен Вайсбергер: Ir velnias dėvi Pradą

– Ką? Ai, čia buvo tėtis. Iš Amerikos. – Kokias čia nesąmones aš paistau? Iš Amerikos .

– Ir ko gi jis tavęs prašė, kad sakeisi negalinti dėl rytdienos pobūvio?

Per dvi sekundes man galvoje šmėstelėjo šimtai įvairiausių prasimanymų, bet neturėjau laiko konkrečiai kurį nors suformuluoti. Be to, dabar ji visą dėmesį buvo sutelkusi į mane. Man neliko nieko kito, kaip tik rėžti teisybę.

– Et, niekis. Mano draugė pateko į avariją. Dabar ji ligoninėje. Jai koma. Jis paskambino, nes norėjo pranešti, kaip ji laikosi, ir pasiklausti, kada grįšiu namo.

Ji mane išklausė ir lėtai palingavo galvą. Paskui pasiėmė International Herald Tribune laikraštį, kurį vairuotojas tyčia buvo numetęs jai ant sėdynės.

– Aišku. – Ir jokios užuojautos, bent paklaustų, kaip mano draugė jaučiasi. Vienas plikas, ledinis žodis ir begalinio nepasitenkinimo žvilgsnis.

– Bet aš nieku gyvu nesirengiu važiuoti namo. Puikiai suprantu, kaip svarbu, kad rytoj dalyvaučiau jūsų pobūvyje, ir aš būtinai jame dalyvausiu. Ilgai apie tai mąsčiau ir noriu pasakyti, kad esu pasirengusi išlaikyti jums duotą žodį ir iki galo atlikti savo pareigą. Tad aš pasilieku.

Iš pradžių Miranda nieko nesakė, bet paskui švelniai nusišypsojo ir tarė:

– An-drė-ja, nepaprastai džiaugiuosi tavo apsisprendimu. Tu elgiesi visiškai teisingai, ir aš džiaugiuosi, kad tu tai supranti. An-drė-ja, prisipažinsiu, jau iš pat pradžių dėl tavęs man kildavo nemažai abejonių. Akivaizdu, kad tu nieko neišmanai apie madą, negana to, tu ja visiškai nesidomi. Ir nemanyk, kad nepastebėjau tavo išradingumo reikšti savo nepasitenkinimą, kai paprašau ką nors padaryti. Tavo kompetencija šiame darbe atitinka reikalavimus, bet tavo nusiteikimas žemiau pakenčiamos ribos.

– Dieve, Miranda, leiskit man…

– Dabar aš kalbu! Aš norėjau pasakyti, kad dabar daug mieliau pasirūpinsiu, kad tu gautum darbą, kurio taip trokšti, nes tu ką tik pademonstravai begalinį atsidavimą. Turėtum savimi didžiuotis, An-drė-ja. – Negana to, kad aš jau ir taip vos nenualpau nuo tokio ilgo, nuoširdaus ir turiningo monologo – iš džiaugsmo ar iš skausmo, pati gerai nežinau, – tai ji žengė dar vieną žingsnį. Vienu judesiu, visiškai nebūdingu tokio charakterio ir rango moteriai, ji uždėjo savo ranką ant manosios, kuri gulėjo ant sėdynės tarp mūsų, ir tarė: – Tu man primeni mane pačią, kai buvau tavo metų. – Aš nespėjau suregzti nė vieno normalaus padėkos žodžio, kai vairuotojas sustojo priešais Carrousel du Louvre ir prišokęs atidarė jai dureles. Čiupau savo ir jos rankinukus ir pagalvojau, ar ši akimirka man bus pati garbingiausia, ar nelaimingiausia.

Pirmąjį parodos pristatymą Paryžiuje prisimenu kaip per rūką. Atmintin įstrigo tik salės prietema ir per garsiai tokiam elegantiškam renginiui grojanti muzika, bet didžiausią ir neišdildomą prisiminimą iš tų dviejų valandų žvilgsnio pro langą į įmantrybių pasaulį man paliko mano pačios begalinis diskomfortas. Chanel batai, kuriuos man Džozelina taip rūpestingai parinko ir priderino prie drabužių – elastingo, prie kūno prigludusio kašmyrinio Malo megztuko su šifoniniu sijonėliu, – taip spaudė kojas, kad jaučiausi, lyg jos būtų įkištos į svarbių dokumentų pjaustymo aparatą. Galva tvinkčiojo nuo lengvų pagirių ir susijaudinimo, o skrandis grėsmingai kėsinosi šliūkštelti susitvenkusią šleikštulio bangą. Aš stovėjau salės gale tarp akredituotų žurnalistų ir tų, kuriems padėtis nesuteikė garbės būti pasodintiems ant kėdžių. Viena akimi slapčia stebėjau Mirandą, o kita ieškojau artimiausio maršruto nerti pro duris, jeigu staiga nebeišlaikyčiau ir prireiktų išsivemti. Tu man primeni mane pačią, kai buvau tavo metų. Tu man primeni mane pačią, kai buvau tavo metų. Tu man primeni mane pačią, kai buvau tavo metų. Žodžiai be perstojo aidėjo man ausyse, vienodu ritmu su nepaliaujamu tvinkčiojimu galvoje.

Miranda gal visą valandą manęs neieškojo, bet paskui kai pratrūko, tai taip ir nesiliovė. Nors mudvi buvom vienoje patalpoje, ji paskambino man į mobilųjį ir paprašė atnešti Pellegrino . Nuo tada mano telefonas čirškė kas dešimt dvylika minučių, o kiekvienas skambutis man lyg kirvio smūgiu atsiliepdavo galvoje. Dzirrrr . „Sujunk mane su ponu Tomlinsonu jo lėktuvo telefonu.“ A-KIK’as neatsiliepė šiuo telefonu visus šešiolika kartų iš eilės, kai jam skambinau. Dzirrrr . „Primink visiems Podiumo darbuotojams, kad jeigu atvyko į Paryžių, tai dar nereiškia, kad gali pamiršti apie savo pareigas Amerikoje. Aš noriu, kad visi darbai būtų atlikti įprastine tvarka.“ Podiumo darbuotojos, kurias pavyko rasti išsibarsčiusias po įvairius Paryžiaus viešbučius, į tokį mano skambutį tik garsiai nusijuokė. Dzirrrr . „Tuoj pat atnešk man amerikietišką sumuštinį su kalakutiena. Man šitas prancūziškas kumpis jau nusibodo.“ Gal dvi mylias kėblinau su kojas pjaunančiais batais ir vos ne vemdama, bet kalakutienos taip ir nesuradau. Neabejoju, kad ji šitą žinojo. Amerikoje tokių sumuštinių rastum ant kiekvieno kampo, bet ten jų nė sykio neužsigeidė. Dzirrrr . „Norėčiau, kai grįšim iš šio pristatymo, kad ant mano stalo gulėtų trys geriausių prancūzų virėjų dosjė, kuriuos tu, tikiuosi, suradai.“ Emilija spjaudėsi, keikėsi ir pyko, bet visgi pažadėjo atsiųsti kokios nors informacijos apie jos atrinktus virėjus, o aš tą informaciją paversiu į „dosjė“. Dzirrrr! Dzirrrr! Dzirrrr! Tu man primeni mane pačią, kai buvau tavo metų.

Mane taip pykino ir taip skaudėjo kojas, kad nebegalėjau ilgiau žiūrėti šito anoreksikių parado ir išlėkiau į koridorių užsitraukti dūmo. Žinoma, vos tik spragtelėjau žiebtuvėlį, mano mobilusis vėl sučirškė.

– An-drė-ja! An-drė-ja! Kur tu prapuolei? Kur, po velnių, bastaisi?

Nusviedžiau taip ir nespėtą prisidegti cigaretę ir nudūmiau atgal į salę. Man buvo taip bloga, kad jaučiau, jog apsivemsiu, tik nežinia, kur ir kada.

– Aš salės gale, Miranda, – nuraminau ją ir pralindusi pro duris prisiplojau prie sienos. – Kairėje nuo durų. Ar matote?

Mačiau, kaip ji sukiojo galvą, kol pagaliau akimis surado mane. Jau norėjau užvožti telefono dangtelį, bet ji pogarsiai vis dar kalbėjo:

– Tik niekur nepabėk! Niekur neik! Aš savo padėjėją čia atsivežiau tam, kad man padėtų, o ne šlaistytųsi po koridorius, kai man jos mirtinai reikia. Aš tau šito neatleisiu, An-drė-ja! – Kol ji artinosi prie išėjimo iš salės ir atsidūrė man prieš nosį, moteris su tviskančia balta ligi žemės suknia ir karališko grožio diržu žingsniavo po podiumą apsupta pagarbių manekenių, o muzika nuo keistų rytietiškų ritmų perėjo prie sunkaus metalo garsų. Mano galva tvinkčiojo į taktą su metalo ritmais. Prisiartinusi prie manęs, Miranda pagaliau išjungė telefoną. Aš irgi užvožiau savąjį.

– An-drė-ja! Turim didžiulę bėdą. Tiksliau, tu turi didžiulę bėdą. Man paskambino ponas Tomlinsonas. Pasirodo, Anabelė jam pranešė, kad praėjusią savaitę baigėsi dvynukių pasų galiojimo laikas. – Ji spoksojo į mane, bet aš galvojau tik apie tai, kaip čia neapsivėmus.

– Tikrai? – įstengiau išlementi tik vieną žodį, bet jai aiškiai šis atsakymas neįtiko. Ji tvirtai suspaudė po pažastimi rankinuką ir išvertė į mane pykčio kupinas akis.

– Tikrai? – atkartojo lyg hiena. Žmonės iš visų pusių sužiuro į mus. – Tikrai? Ir daugiau nieko man nepasakysi? Tik tikrai ?

– Na, ne, Miranda. Aš ne tą turėjau omeny. Gal galėčiau kaip nors padėti?