Лорен Вайсбергер: Ir velnias dėvi Pradą

– Nieko nesuprantu. Kada tai atsitiko? Ar ji pasveiks? – ašaros man gniaužė gerklę, nes nors ir kaip mama stengėsi pasakoti ramiai, jos balse aš išgirdau didžiulį nerimą. Be to, ji labai atsargiai rinko žodžius. – Mama, kur dabar Lili ir ar ji greitai pasveiks?

Ir tik dabar supratau, kad mama verkė, labai tyliai verkė.

– Ende, perduodu ragelį tėčiui. Jis neseniai kalbėjosi su daktarais. Labai tave myliu, brangute, – pastaruosius žodžius ji vos beištarė pro ašaras.

– Sveika, brangute. Kaip tu? Dovanok, kad trikdom tave su tokiom liūdnom naujienom, – tėčio balsas buvo duslus ir įtikinamas ir mane apėmė nuojauta, kad viskas bus gerai. Jis tuoj man pasakys, kad ji tik susilaužė koją ar vieną kitą šonkaulį, kad kažkas iškvietė profesionalų plastinės chirurgijos specialistą kelioms žaizdoms ant veido užsiūti. Ir kad ji iš tiesų greitai pagis.

– Tėti, ar gali man pagaliau paaiškinti, kas jai atsitiko? Mama minėjo, kad Lili viršijo greitį ir susidūrė su taksi. Nieko nesuprantu. Man čia visiškai niekas neaišku. Lili neturi nei mašinos, nei vairuotojo pažymėjimo. Ji niekados nelaksto po Manhataną. Iš kur jūs visa tai sužinojote? Ir kaip ji susižeidė? – ir vėl aš vos susivaldžiau nepuolusi į isteriją, bet jo balsas buvo reiklus ir drauge raminantis.

– Giliai atsikvėpk ir paklausyk. Papasakosiu viską, ką žinau. Avarija įvyko vakar, bet mes apie ją sužinojome tik šiandien.

– Vakar?! Kaip čia galėjo būti, kad avarija įvyko vakar ir niekas man nepaskambino? Sakai, vakar?

– Mieloji, tau skambino. Daktaras minėjo, kad Lili užrašų knygelėje rado užpildytą pirmąjį puslapį su visa naudinga informacija. O tavo pavardė ten įrašyta kaip svarbiausio kontaktinio asmens, nes jos senelė, pati supranti, mažai ką gelbėtų. Taigi spėju, kad iš ligoninės skambino tau į namus ir į mobilųjį, betgi tu nė į vieną skambutį neatsiliepei. Kai per dvidešimt keturias valandas niekas nepaskambino ir jos nepasigedo, ligoninėje ėmė vartyti jos užrašų knygelę ir pagal mūsų vienodas pavardes radę mūsų telefoną paskambino mums ir paklausė, kaip tave rasti. Mudu su mama neprisiminėm viešbučio, kur tu apsistojai, todėl paskambinom Aleksui pasiklausti jo pavadinimo.

– Dieve šventas, tai atsitiko vakar, ir ji dabar visiškai viena? Ar ji dar ligoninėje? – Klausimus bėriau kaip žirnius iš maišo, bet padoraus atsakymo taip ir nesulaukiau. Aiškiai supratau tik vieną dalyką: kad Lili mano pavardę buvo užsirašiusi kaip svarbiausio žmogaus jos gyvenime. Pirmasis kontaktinis asmuo, kurį užrašom pildydami įvairius dokumentus, niekada negalvodami apie tokio žingsnio svarbą. Jai dabar iš tiesų manęs reikia. Ji, be manęs, nieko daugiau neturi, o manęs surasti negalėjo. Aš lioviausi kūkčiojusi, bet ašaros vis dar žliaugė skruostais karštais srauniais upeliais, o gale gerklės jaučiau tokį skausmą, lyg kas būtų ją išdraskęs pemza.

– Taip, ji vis dar ligoninėje. Pasakysiu tau nieko neslėpdamas, Ende. Nežinau, ar ji išgyvens.

– Ką? Ką čia paistai? Ar pagaliau jūs man pasakysite viską tiesiai, kaip yra, ar ne?

– Brangioji, aš jau bent dešimt kartų kalbėjau su ją gydančiu daktaru ir esu visiškai tikras, kad ja tinkamai rūpinamasi. Bėda ta, kad Lili ištiko koma. Gydytojas mane patikino, kad…

– Koma? Lili ištiko koma?! – Aš jau visai nieko nebesupratau. Šie žodžiai man niekaip netilpo galvoje.

– Mieloji, nusiramink. Suprantu, kad žinia tave pribloškė, ir man labai nemalonu apie tai kalbėti telefonu. Mes norėjome tau nieko nesakyti, kol grįši namo, bet paskui pagalvojom, kad turi teisę žinoti. Ir dar žinok, kad mudu su mama dedam visas pastangas, kad Lili būtų rūpinamasi tinkamai. Ji visada mums buvo kaip tikra duktė, juk tu šitą žinai, tad ji tikrai neliks viena.

– O, Dieve brangus, man reikia lėkti namo, tėti. Aš turiu važiuoti į Ameriką! Ji be manęs nieko daugiau neturi, o aš sėdžiu kitapus Atlanto! Betgi tas suknistas pobūvis bus tik poryt ir tai yra vienintelė priežastis, dėl kurios ji mane čia atsitempė. Pagalvosiu. Aš dar gerai pagalvosiu!

– Ende, pas mus jau vėlu. Geriausia būtų, jeigu tu dabar išsimiegotum, o paskui viską gerai apmąstytum. Suprantu, kad norėtum tuojau pat grįžti namo, nes tu esi doras žmogus, bet turėk omeny, kad šiuo metu Lili guli be sąmonės. Gydytojas mane užtikrino, kad geriausiu atveju koma jai praeis po dviejų ar keturių parų, kad jos kūnas dabar tiesiog nugrimzdo į gilų miegą, kad sukauptų jėgų atsigauti. Konkrečiau nieko tau negaliu pasakyti, – pridūrė jis tyliai.

– O kas bus, kai ji atsibus iš komos? Įsivaizduoju, kad jai gali būti pažeistos smegenys ar prasidėjęs paralyžius? Dieve mano, aš neištversiu.

– Niekas dar tvirtai nežinoma. Sakė, kad pėdos ir kojos reaguoja į dirgiklius, o tai rodo, kad ji neparalyžiuota. Tik galvoje daug sumušimų ir patinimų, ir ką nors konkrečiau galima bus pasakyti tik tada, kai ji pabus iš komos. Tiesiog reikia palaukti.

Pasikalbėjome dar kelias minutes ir aš, atsisveikinusi su tėčiu, paskambinau Aleksui į mobilųjį.

– Sveikas, čia aš. Ar ją matei? – paklausiau iš karto, nė nesulaukusi atsakymo. Dabar aš buvau panaši į Mirandą.

– Ende, labas. Vadinasi, jau žinai?

– Taip, ką tik kalbėjau su tėvais. Ar pas ją buvai?

– Taip, aš ir dabar ligoninėje. Tik dar neleidžia į palatą, nes ne lankymo valandos, be to, nesu šeimos narys, tiesiog noriu būti šalia, jeigu ji kartais atsibustų. – Jo balsas skambėjo iš labai labai toli. Atrodė, kad jis paskendęs savo mintyse.

– Kaip ten atsitiko? Mama pasakojo, kad ji vairavusi mašiną ir susidūrusi su taksi, ar ne? Man niekas čia neaišku.

– Et, tikras košmaras, – jis atsiduso, aiškiai nepatenkintas, kad niekas man nepapasakojo, kaip ten buvo. – Aš ir pats visko gerai nežinau, bet man teko kalbėtis su vaikinu, kuris važiavo su ja, kai įvyko avarija. Pameni Bendžaminą? Tai tas pats vaikinas, su kuriuo ji draugavo koledže ir kurį užklupo lovoje su dar dviem merginom.

– Pamenu. Dabar jis dirba tame pačiame pastate, kur ir aš. Kartais matomės. Ką ji, po galais, su juo veikė? Lili juk jo nekenčia ir niekada jam neatleis išdavystės.

– Žinau. Aš irgi taip maniau. Bet, pasirodo, pastaruoju metu jie vėl susitikinėdavo ir tąvakar buvo drauge. Jis minėjo, kad buvo nusipirkę bilietus į Nasau Koliziejų ir abu ten važiavo. Spėju, kad Bendžaminas buvo gerokai prisirūkęs ir pabijojo sėsti už savo mašinos vairo, todėl Lili pasisiūlė parvežti jį namo. Iki miesto centro jie atvairavo be vargo, bet Lili pralėkė pro raudoną ir pasuko į vienpusio eismo juostą Medisono gatvėje, tiesiai prieš atvažiuojančias mašinas. Jie tėškėsi kaktomuša į taksi, labiau vairuotojo puse, na, o visa kita tu jau žinai, – jis užsikūkčiojo ir aš supratau, kad padėtis daug blogesnė, nei man nupasakojo.

Pastarąjį pusvalandį aš nieko nedariau, tik žėriau klausimus vieną po kito – mamai, tėčiui, Aleksui. Ir nepaklausiau savęs paties pagrindinio dalyko: kodėl Lili pralėkė pro raudoną ir pasuko pietų kryptimi, kai eismas toj gatvėj judėjo tik į šiaurę? Bet galėjau savęs ir neklausti, nes Aleksas, kaip visada, nujautė, kas guli man ant širdies.

– Ende, jos kraujyje rasto alkoholio kiekis dukart viršija leistiną normą, – jis tai pasakė labai aiškiai, pabrėždamas kiekvieną žodį, kad išgirsčiau ir neimčiau prašyti pakartoti.

– O jergutėliau!

– Kai atsibus – jeigu ji iš viso atsibus, – jos laukia rimtesnės bėdos nei tik sveikata. Laimei, taksistas liko sveikas, keli gumbai ir nuobrozdos, o Bendžaminui visiškai sutraiškyta kairė koja. Dabar reikia laukti, kada atsigaus Lili. Kada žadi grįžti namo?