Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Ką? – Mano mintys vis dar sukosi apie tą faktą, kad Lili susitikinėjo su vaikinu, kurio, aš maniau, nekentė, kad ji komos būsenos, nes buvo visiškai girta ir važiavo su juo.

– Klausiu, kada grįši namo? – Nesulaukęs atsakymo, jis tęsė toliau: – Tu juk grįši namo, tiesa? Negi ketini pasilikti Paryžiuje, kai tavo geriausia draugė guli ligoninėje, ką?

– Ką tu man siūlai, Aleksai? Negi manai, kad aš kalta, nes nenumaniau, jog šitaip atsitiks? Ji atsidūrė ligoninėje dėl to, kad aš išvykau į Paryžių? Manai, kad jeigu būčiau žinojusi, jog ji susitikinėja su Bendžaminu, šitaip nebūtų atsitikę? Ką? Ką tu nori man pasakyti? – Aš šaukiau, nes mane tą vakarą buvo apėmusi tokia jausmų sumaištis, jog vienintelė iškrova buvo ant ko nors išsirėkti.

– Ne, niekuo aš tavęs nekaltinu. Tu pati čia prisigalvojai. Aš tik pamaniau, kad norėsi kuo skubiausiai parlėkti namo ir pabūti su ja. Aš tikrai niekuo tavęs nekaltinu, Ende. Pati žinai. Suprantu, kad dabar pas tave vėlus metas ir nieko per ateinančias kelias valandas nenuveiksi, tad geriau paskambink man tada, kai jau žinosi, kokiu reisu parskrendi. Aš pasitiksiu tave oro uoste ir galėsime važiuoti tiesiai į ligoninę.

– Gerai. Ačiū, kad pabuvai šalia jos. Labai tau už tai dėkinga. Manau, kad padėkos ir Lili. Paskambinsiu, kai žinosiu tiksliai, ką ketinu daryti.

– Šaunu, Ende. Aš tavęs pasiilgau. Neabejoju, kad pasielgsi tinkamai. – Aš nespėjau jam nieko pasakyti, nes ryšys nutrūko.

Pasielgsiu tinkamai? Tinkamai? Ką, po velnių, jis norėjo tuo pasakyti? Man nepatiko, kad jis tikėjosi, jog viską mesiu, lėksiu į oro uostą ir skrisiu namo, nes jis man taip liepė. Nepatiko man jo nuolankus lyg pastoriaus balsas, kurio klausydamasi jaučiausi lyg jo mokinė, sudrausminta už plepėjimą per pamoką. Nekenčiau jo už tai, kad jis buvo šalia Lili, nors geriausia draugė esu aš, kad jis tarpininkauja tarp manęs ir mano tėvų, kad jis vėl nuginklavo mane savo aukštos moralės principais ir nurodinėjo, kaip turiu elgtis. Kur tos dienos, kai padėdavau ragelį po malonaus atsisveikinimo, žinodama, kad drauge išgyvensime visas negandas, užuot svaidžius viens kitam neapykantos strėles? Kada reikalai pakrypo tokia netikusia vaga?

Nebeturėjau jėgų su juo nei ginčytis, nei aiškinti, kad jeigu tuoj pat parlėksiu namo, tai nedelsiant būsiu išvyta iš darbo, ir mano tarnybos metai nueis perniek. Ačiū Dievui, užteko jėgų susilaikyti nuo garsiai pareikštos minties, kad mano buvimas ar nebuvimas šalia Lili dabar nieko nereiškė, nes ji gulėjo ligoninėje be sąmonės, prikaustyta prie lovos. Mano galvoje sukosi įvairūs variantai. Gal pasilikti iki baigsis tas iškilmingas pobūvis, o tada kaip nors delikačiai paaiškinti Mirandai, kas atsitiko, ir atsiprašyti kelioms dienoms iš darbo? O jeigu paaiškės, kad Lili atsibudo po komos, kas nors teiksis jai paaiškinti, kad aš, kai tik galėsiu, iš karto pas ją atskubėsiu – gal už kokių poros dienų? Ir nors abu argumentai pasirodė ganėtinai svarūs, tokį ankstyvą rytą po triukšmingos ir ilgos šokių nakties, po kelių taurių putojančio šampano ir telefoninio pokalbio, per kurį sužinojau, kad mano geriausia draugė pakliuvo į avariją, nes buvo per daug girta, kažkur giliai širdyje jaučiau – tikrai nujaučiau, – kad nė vienas iš jų nepasitvirtins.

– An-drė-ja, palik žinutę Horacijui Manui, kad mergaitės pirmadienį nenueis į mokyklą, nes viešės pas mane Paryžiuje, ir paprašyk, kad surašytų visas namų darbų užduotis. Be to, nukelk šios dienos vakarienę pusei aštuntos, o jeigu mano svečiams šis laikas netiks, tai ir visai atšauk. Ar gavai knygą, kurios vakar prašiau? Man reikės keturių egzempliorių prieš einant vakarieniauti – dviejų prancūzų kalba ir dviejų anglų. Ir dar norėčiau matyti galutinį variantą rytdienos pobūvio meniu, kuriame atsispindėtų mano pareikšti pageidavimai. Pasirūpink, kad ten nebūtų jokių sušių. Supratai?

– Taip, Miranda, – atsakiau, paskubom užsirašinėdama į Smithson užrašų sąsiuvinį, kurį man aksesuarų skyrius buvo parūpinęs drauge su visa šūsnimi rankinukų, batelių, diržų ir papuošalų. Mudvi sėdėjome vienoj mašinoj ir važiavom į Dior kolekcijos pristatymą – mano pirmąjį pristatymą, – ir Miranda it iš kulkosvaidžio bėrė nurodymus visai nepaisydama fakto, kad aš šiąnakt miegojau vos porą valandų. Šįryt be penkiolikos aštuntą į mano duris pabeldė jaunesnysis pono Reno padėjėjas, pasiųstas pažadinti manęs ir pranešti, kad turiu spėti apsirengti, nes reikia važiuoti į pristatymą su Miranda, mat ji, likus šešioms minutėms iki išvažiavimo, staiga nusprendė, kad norėtų paimti mane į savo draugiją. Jis mandagiai nekreipė dėmesio į tai, kad aš nereaguodama drybsojau ant nepaklotos lovos, ir netgi prigesino šviesą, kuri degė kiaurą naktį. Per dvidešimt penkias minutes sugebėjau išsimaudyti po dušu, užmesti akį į eskizų knygą, apsirengti ir pati pasidaryti makiažą, nes mano vizažistė niekaip nebūtų atėjusi taip anksti.

Atsikėliau su vis dar maudžiančia nuo šampano galva, bet didžiausias skausmas glūdėjo širdy, kai prisiminiau vieną po kito šios nakties telefono skambučius. Lili! Būtinai reikėjo paskambinti Aleksui ar mano tėvams ir pasidomėti, kas naujo per pastarąsias kelias valandas. Dieve, atrodo, kad tai buvo prieš savaitę. Betgi dabar neturėjau laiko.

Kol liftas nusileido į pirmą aukštą, aš jau buvau tvirtai nusprendusi pasilikti dar vieną dieną, vieną suknistą dieną, ir pasirūpinti pobūvio organizavimu, o tada važiuoti namo pas Lili. O gal pasiprašysiu trumpų atostogų, nes jau bus grįžusi Emilija. Pabūsiu su Lili, paslaugysiu ją ir padėsiu sutvarkyti tuos procedūrinius avarijos nesklandumus. Mano tėvai pasirūpins ja, kol aš parlėksiu. Juk ji tikrai neliks visiškai viena, paguodžiau save. Man irgi rūpi mano pačios gyvenimas. Dabar ant plauko kybo mano karjera, mano ateitis, ir aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl jie nesugeba pakentėti porą dienų, juolab kai suinteresuotas žmogus dar guli be sąmonės. Man, o juo labiau Mirandai, šios dvi dienos buvo nepaprastai svarbios.

Man pavyko anksčiau už Mirandą įsitaisyti ant galinės limuzino sėdynės, ir nors jos akys nuolat krypo į mano šifoninį sijonėlį, ji vis dar laikėsi nesupeikusi mano apdaro. Vos spėjau įsikišti Smithson užrašų knygelę į Bottega Venetta rankinuką, suskambo mano naujas mobilusis telefonas. Dar niekada neteko atsiliepti prie Mirandos, todėl ėmiau kuistis, norėdama jį kaip nors greičiau išjungti, bet ji mane paragino atsiliepti.

– Klausau, – viena akimi sekiau Mirandą, kuri neva įdėmiai studijavo šios dienos tvarkaraštį ir nudavė nesiklausanti.

– Ende, sveika, širdele. – Tėtis. – Norėjau pranešti tau paskutines naujienas.

– Gerai. – Stengiausi kalbėti kuo mažiau, nes man buvo labai nesmagu šnekėtis telefonu Mirandos akivaizdoje.

– Skambino gydytojas ir sakė, kad Lili jau pradeda rodyti išėjimo iš komos ženklus. Nuostabu, tiesa? Pamaniau, kad ir tau bus malonu tai išgirsti.

– Nuostabu. Tikrai nuostabu.

– Ar jau nusprendei, kada grįši namo?

– Ne, dar nenusprendžiau. Rytoj vakare Miranda rengia iškilmingą pobūvį ir jai reikia mano pagalbos, todėl… Klausyk, tėti, apgailestauju, bet dabar netinkamas metas tokiam pokalbiui. Aš tau paskambinsiu vėliau, gerai?

– Gerai. Kada tik galėsi. – Jis nenorėjo išsiduoti, bet aš jo balse išgirdau nusivylimą.

– Sutarta. Ačiū, kad paskambinai. Iki.

– Kas skambino? – pasiteiravo Miranda, vis dar neatplėšdama akių nuo grafiko. Ką tik pradėjo lyti, ir jos balsą nustelbė lietaus lašų tekšnojimas į limuzino stogą.