Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Šie žodžiai sugrąžino jai bedingstantį susidomėjimą manimi ir ji dar kartą prirėmė mane žvilgsniu.

– Ir ko tau ten prireikė? Ten juk taip nuobodu – tik skaičiai ir raidės. – Nesupratau, ar jos klausimas retorinis, ar tikras, todėl apsidrausdama tiesiog nutylėjau.

Man buvo likę vos dvidešimt sekundžių, nes jau buvom visai arti viešbučio ir jos dėmesys man jau geso. Ji tikrino savo mobiliajame telefone praleistus skambučius, bet vis tiek lyg tarp kitko pasakė:

– Hm, The New Yorker . – Aš nekantriai lingavau galvą, tarsi ragindama tęsti, bet ji į mane nežiūrėjo. – Aišku, aš ten pažįstu daug žmonių. Pažiūrėsim, kaip baigsis mūsų šita kelionė, ir galbūt, kai grįšim, aš kam nors paskambinsiu.

Mašina sustojo prie centrinio įėjimo, ir baisiai pavargęs ponas Reno stumtelėjo į šalį liftininką, skubantį atidaryti Mirandai durelių, ir atidarė jas pats.

– Ponios! Tikiuosi, vakaras buvo malonus, – pasimeilino jis, vos įstengdamas nuslėpti begalinį nuovargį.

– Rytoj devintą ryto reikės mašinos, kad nuvežtų į Christian Dior pristatymą. Pusę devynių vestibiulyje turiu susitikimą. Pasirūpinkit, kad iki to laiko manęs niekas netrukdytų, – išpyškino ji, o ką tik demonstruotas žmogiškumas išgaravo kaip ant karšto asfalto užtiškęs vasarinio lietaus lašas. Man nespėjus nė sugalvoti, kaip čia mandagiai užbaigus pokalbį ar dar keliais žodžiais pameilikauti, ji nuskuodė prie liftų ir dingo už vieno iš jų durų. Mestelėjau pavargusiam ponui Reno supratingą žvilgsnį ir pati įžengiau į liftą.

Mažučiai, stropiai išdėlioti šokoladukai ant metalinio padėklo šalia mano lovos buvo tarsi šio tobulo vakaro kulminacija. Vieną eilinį, atsitiktinį vakarą aš staiga pasijutau kaip modelis, besilinksminanti su vienu iš geidžiamiausių vaikinų pasaulyje. O vėliau iš Mirandos sulaukiu įvertinimo, kad esu pakankamai kompetentinga. Jaučiau, kad pagaliau mano svajonės pildosi, kad pastarieji begalinio aukojimosi metai pagaliau pradeda rodyti potencialius atlygio ženklus. Nenusirengusi drabužių nuvirtau ant tvarkingai paklotos lovos ir įsistebeilijau į lubas, vis dar negalėdama patikėti, kad pasisakiau Mirandai norinti dirbti The New Yorker ir nesulaukiau iš jos nei pašaipos, nei priekaišto, nei bet kokia kita forma išreikšto pasityčiojimo. Ji net nepasidomėjo, kodėl aš nenorėčiau paaukštinimo Podiume. Atrodė, lyg ji – nors man buvo sunku suvokti ir paaiškinti – išklausė mane ir pagaliau kažką suprato . Suprato ir man pritarė . Visa tai man buvo sunku suvokti ir paaiškinti sveiku protu.

Lėtai nusivilkau drabužius, nes norėjau pratęsti kiekvieną šio nuostabaus vakaro minutę, mintyse prisimindama, kaip Kristianas vedžiojo mane iš kambario į kambarį, kaip mes šokom šokių aikštelėje, kaip jis žiūrėjo į mane pro tankias blakstienas ir nuolat užkrintančią garbaną, kaip Miranda vos pastebimai linktelėjo, kai jai prisipažinau norinti rašyti. Išties įspūdingas vakaras. Turiu prisipažinti, pats šauniausias pastaruoju metu. Jau buvo pusė keturių nakties Paryžiaus laiku arba pusė dešimtos Niujorko, pats tinkamiausias laikas paskambinti Lili, kol dar neišlėkė kur nors su draugais. Aišku, galėjau iš karto imti ir skambinti jai, nekreipdama dėmesio į mirksinčią lemputę, kuri reiškė, kad gauta keletas pranešimų, bet aš linksmai išsitraukiau bloknotą su firminiu Ritz ženklu ir pasirengiau stenografuoti. Tikėjausi galybės nuobodžių užduočių iš įkyrių skambintojų, bet niekas negalėjo sugadinti mano peleniškos šio vakaro nuotaikos.

Pirmieji trys skambučiai buvo pono Reno ir jo padėjėjų – visokių užsakymų kitai dienai patvirtinimai ir labos nakties man palinkėjimai, tarsi aš būčiau pagarbos verta asmenybė, o ne nuolanki vergė, ir man tai buvo labai malonu. Tarp trečio ir ketvirto skambučių stabtelėjau pagalvoti, ar norėčiau, kad kuris nors skambutis būtų Alekso, ir labai maloniai nustebau ir nudžiugau, kai ketvirtasis buvo tikrai jo.

– Labas, Ende, čia aš. Klausyk, atleisk, kad trukdau tave Paryžiuje, nes žinau, jog esi labai užimta, bet mudviem reikia pasikalbėti, todėl kai tik galėsi, būtinai man paskambink į mobilųjį. Nesvarbu, kad ir kaip vėlai, tik būtinai paskambink, gerai? Tai tiek. Iki.

Keista, kad jis nepaminėjo, jog myli mane ar pasiilgo, ar kad laukia sugrįžtančios. Bet turbūt šitą galima paaiškinti tuo, kad žmonės, nusprendę trumpam išsiskirti, tokių dalykų nebesako. Nuspaudžiau mygtuką „ištrinti“ ir nusprendžiau, kad nėra didžiulės skubos ir jis gali palaukti iki ryto. Juk negalėjau trečią nakties aiškintis mūsų santykių, juolab po tokio nepamirštamai šaunaus vakaro kaip šis.

Paskutinė žinutė buvo mano mamos. Ji irgi skambėjo kažkaip keistai ir nelabai suprantamai.

– Sveika, širdele. Čia mama. Mūsų laiku jau aštuonios, nežinau, kiek ten pas jus, bet paklausyk. Neatsitiko nieko baisaus, viskas gerai, tik ar negalėtum paskambinti, kai grįši? Mes dar ilgai neisim miegoti, todėl skambink drąsiai, bet būtų geriau, kad šįvakar, o ne rytoj. Tikiuosi, tau ten smagu. Dar susiskambinsime. Myliu tave!

Kažkaip labai keista žinutė. Ir Aleksas, ir mama paskambino man į Paryžių pirmieji ir abu prašo kuo skubiau paskambinti jiems atgal, nesvarbu, kada išgirsčiau jų pranešimus. Turėdama omeny, kad mano tėvai niekada ilgai nevakarodavo, nesulaukdavo nė Letermano pokalbių laidos pradžios, jaučiau, kad kažkas atsitiko. Bet jų balsai buvo gana ramūs, neišgirdau jokios panikos ar sutrikimo. Gal geriau prisileisiu vonią karšto vandens su Ritz druskomis ir muilais ir sukaupsiu jėgų jiems perskambinti. Vakaras pernelyg malonus, kad skambinčiau mamai ar Aleksui ir gadinčiausi nuotaiką dėl kažkokių menkaverčių bėdų.

Vonia buvo šilta ir gaivinanti, kokios galima tikėtis jungiamajame numeryje su Koko Šanel apartamentais Ritz viešbutyje Paryžiuje, ir aš dar kelias minutes leidau sau padelsti ir išsitepti kūną kvapniu drėkinamuoju kremu iš savo kosmetinio krepšio. Paskui, susisupusi į patį minkščiausią pūkuotą vonios chalatą, kokį tik teko kada laikyti rankose, prisėdau ant lovos ir paėmiau telefoną. Nė nepagalvojusi pirmiausia paskambinau mamai, ir padariau didžiulę klaidą, nes jau vien jos „alio“ nuskambėjo gana grėsmingai.

– Labas, čia aš. Kas atsitiko? Norėjau jums paskambinti rytoj, nes čia tokia begalė darbų. Bet palaukit, papasakosiu jums, kas man nutiko šįvakar. – Jau iš anksto planavau praleisti romantiškus epizodus su Kristianu, nes nesirengiau aiškinti tėvams trumpo išsiskyrimo su Aleksu scenarijaus, bet buvau tikra, kad jie tikrai nudžiugs, išgirdę, jog Miranda visai nepasmerkė mano noro dirbti The New Yorker.

– Brangute, man nesmagu tave nutraukti, bet pas mus atsitiko nemalonus dalykas. Šiandien mums paskambino iš Lenoks Hilo ligoninės Septyniasdešimt septintojoje gatvėje ir pranešė, kad Lili pakliuvo į avariją.

Gal mano pasakymas nuskambės ir labai banaliai, bet man iš tiesų nustojo plakusi širdis.

– Ką? Ką čia kalbi? Į kokią avariją?

Ji visa esybe jau buvo įsijautusi į rūpestingos mamos vaidmenį ir visaip stengėsi išlaikyti ramų balsą ir kuo mažiau kalbėti – aišku, sekdama tėčio patarimu, – kad ir aš kuo mažiau jaudinčiausi ir neišsigąsčiau.

– Į automobilio avariją, širdele. Ir labai didelę. Lili važiavo su kažkokiu vaikinu, rodos, minėjo, iš mokyklos laikų, ir pasuko į vienpusio eismo gatvę. Pasirodo, ji kaktomuša trenkėsi į taksi, lėkdama mieste 65 kilometrų per valandą greičiu. Policininkas sakė, kad tik per stebuklą ji liko gyva.