Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Kolekcijų pristatymai:

1. Dieniniai

2. Vakariniai

Susitikimai:

1. Pusryčiai

2. Pietūs

A. Eiliniai (viešbučio restoranas ar bistro)

B. Oficialūs ( Espadon restorane, Ritz viešbutyje)

3. Vakarienė

A. Eilinė (bistro, viešbučio numeryje)

B. Vidutinė (padoriame restorane, eiliniame pobūvyje)

C. Oficiali ( Le Grand Vefour restorane, iškilmingame pobūvyje)

Pobūviai:

1. Eiliniai (pusryčiai su šampanu, popiečio arbatėlė)

2. Elegantiški (kokteilių vakarėliai pas nereikšmingus žmones, knygų pristatymai, pabendravimo susiėjimai)

3. Puošnūs (kokteilių vakarėliai pas svarbius žmones, renginiai muziejuose ar meno galerijose, vakarėliai po kolekcijų pristatymo, rengiami dizainerių ir jų komandos)

Įvairūs kiti:

1. Kelionė į/iš oro uosto

2. Sportiniai užsiėmimai (treniruotės, varžybos, etc.)

3. Vaikščiojimas po parduotuves

4. Reikalų tvarkymas:

A. Madų salonuose

B. Drabužių parduotuvėse

C. Maisto prekių parduotuvėse ar sveikatos ir grožio salonuose

Deja, čia neradau jokių patarimų, kaip rengtis, kai negali pasakyti, kokiai svarbos kategorijai priskirti vakarėlį rengiantį šeimininką. Aišku, čia galiu padaryti didžiulę klaidą: galėčiau pasirinkti skyrių „Pobūviai“, bet tada įklimpčiau dar giliau. Ar tas pobūvis bus pagal antrą punktą, kuriam išsitraukčiau ką nors ganėtinai puošnaus. O jeigu jis pagal trečią punktą, tada jau tektų rinktis gana elegantiškus drabužius. Neturėjau jokių nuorodų, gelbstinčių priimti sprendimą, kai nesi visiškai tikras pobūvio svarba. Laimei, kažkas susiprotėjo ilgo sąrašo gale ranka brūkštelti išganingą sakinį: Jeigu abejoji (o šitaip neturėtų atsitikti), verčiau būk skoningai kukli nei perdėtai puošni . Ką gi, atrodo, dabar galėčiau pasirinkti skyrių Pobūviai, poskyrį Elegantiški . Peržiūrėjau šešis variantus, kuriuos šiuo tikslu buvo nupaišiusi Liucija, ir pagalvojau, kuris labiausiai tiktų, kad neapsijuokčiau.

Po ilgokų grumtynių su aptempta plunksnuota palaidinuke ir minkštos zomšos aukštais auliniais batais (būtinai gerokai virš kelių), aš pagaliau išsirinkau trisdešimt trečiame puslapyje pasiūlytą lengvą skiautinį Roberto Cavalli sijonėlį su siauru dirželiu ir juodus baikeriškus D&G aukštaaulius. Madinga, patrauklu ir puošnu. Ir visai neatrodau kaip praėjusių laikų strutis ar šiuolaikinė prostitutė. Ko dar galima norėti? Man besirenkant rankinuką, atėjo surūgėlė kirpėja ir vizažistė vienam asmeny ir pradėjo įnirtingai darbuotis, kad neatrodyčiau tokia pasibaisėtinai atgrasi, kaip ji manė mane esant.

– Ar galėtumėte truputėlį pašviesinti paakius? – paprašiau atsargiai, nenorėdama sumenkinti jos kuriamo šedevro. Verčiau jau būčiau pati pasidariusi sau makiažą, juolab kai mano ištekliai ir mokslinės žinios gerokai pranoko NASA mokslininkų, suburtų kurti naujo erdvėlaivio. Deja, manoji gestapininkė atsirasdavo kaip laikrodis – sekundės tikslumu.

– Nereikia! – amtelėjo ji, visiškai nesistengdama parodyti tokį pat jautrumą, kaip aš jai. – Šitaip geriau.

Ji baigė man teplioti tirštais juodais dažais apatines blakstienas ir išgaravo kaip dūmas. Čiupau krokodilo odos Gucci rankinę su viena ilga rankena per petį ir nėriau į vestibiulį net penkiolika minučių anksčiau numatyto mūsų išvykimo laiko, kad pasižiūrėčiau, ar tikrai atvyko mašina. Kol su Reno spėliojom, ar mudviem su Miranda važiuoti atskirom mašinom, kad jai nereikėtų vargintis su manim kalbėtis ar rizikuoti užsikrėsti nuo savo padėjėjos, sėdint drauge ant galinės sėdynės, pasirodė ji pati. Miranda lėtai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, o jos veide atsispindėjo visiškas abejingumas ir inercija. Neužkliuvau! Pirmą kartą per visą mano darbo laiką pas ją neišvydau kupino pasibjaurėjimo ir neapykantos žvilgsnio ir nesulaukiau pagiežingos replikos. Mano pergalę nulėmė keletas greito reagavimo Niujorko madų žurnalo redakcijos darbuotojų, pora paryžietiškų kirpėjų ir stilistų bei įspūdingas geriausių ir prašmatniausių pasaulyje drabužių rinkinys.

– Ar mašina jau čia, An-drė-ja? – ji atrodė pribloškiančiai su trumpa klostuota veliūrine kokteilių suknute.

– Taip, ponia Pristli, prašom čia, – mandagiai įsiterpė ponas Reno, palydėdamas mus pro, kaip man pasirodė, grupelę Amerikos žurnalų redakcijų darbuotojų, atvykusių į kolekcijų pristatymus. Prislopintas šurmulys nuvilnijo per būrelį supermadingai apsirengusių Kleksių, kai mes žingsniavom pro jas – Miranda pora žingsnių prieky manęs, tokia liekna, grakšti ir baisiai nelaiminga. Aš vos nebėgau paknopstom, kad per daug neatsilikčiau, nors ji už mane buvo visu penkiolika centimetrų žemesnė. Palaukiau, kol ji pažvelgė į mane tokiu žvilgsniu, kurį galėjai suprasti kaip: „Na, ko dar, po velnių, lauki?“ ir sudribau šalia jos ant galinės sėdynės.

Laimei, vairuotojas žinojo, kur mus vežti, nes aš jau visą valandą krausčiausi iš proto, kad ji štai atsisuks į mane ir paklaus, kur tas velnio suktas kokteilių vakarėlis vyksta. Ji iš tiesų atsisuko į mane, bet nieko nepasakė, tik pradėjo čiauškėti mobiliuoju telefonu su A-KIK’u, nuolatos kartodama, kad jis šeštadienį turėtų atvykti anksčiau, kad prieš didįjį pobūvį dar spėtų persirengti ir su ja išgerti po taurelę. Jis planavo skristi savo kompanijos lėktuvu ir jie dar nebuvo galutinai nusprendę, vežtis Karoliną su Kesidi ar ne. Kadangi jis ketino grįžti į Ameriką tik pirmadienį, ji nenorėjo, kad mergaitės praleistų pamokas. Mašina sustojo prie dviaukščio namo Sen Žermeno aikštėje ir aš pagalvojau, ką man reikės visą vakarą daryti. Ji paprastai stengdavosi viešumoje neužgaulioti nei Emilijos, nei manęs ar kitų darbuotojų, o tai liudijo, kad bent tuo kartu ji stengėsi kiek tvardytis. Jeigu nereikės bėgioti ir nešioti jai gėrimų, sujungti su kuo nors telefonu ar pasirūpinti nešvarių drabužių sausu valymu, ką aš tada visą vakarą veiksiu?

– An-drė-ja, šį pobūvį rengia šeima, su kuria draugavau gyvendama Paryžiuje. Jie paprašė, kad atsivesčiau padėjėją pabendrauti su jų sūnumi, kuriam tokie susibėgimai visiškai neįdomūs. Tikiuosi, judu gerai sutarsite. – Ji palaukė, kol vairuotojas atidarys dureles, ir tada grakščiai nuleido kojytes, apautas dailiais Jimmy Coo bateliais. Aš nespėjau dar atsidaryti savųjų durelių, o ji jau buvo užbėgusi tris laiptelius ir jau tiesė savo lietpaltį durininkui, kuris akivaizdžiai laukė jos atvykstant. Aš trumpam loštelėjau į odinę sėdynės atkaltę ir pabandžiau nuryti šitą sprangų informacijos kąsnį, kurį ką tik man mestelėjo. Šukuosena, makiažas, atšauktas susitikimas, paniškas naršymas po eskizų knygą, baikeriškai stilingi batai – ir visa tai tam, kad visą vakarą saugočiau kažkokį išpaikintą turčių riestanosį? Negana to, prancūzioką!

Gal tris minutes kaliau sau galvon, jog iki darbo žurnale The New Yorker liko vos pora mėnesių, jog mano tarnystės metai jau greitai baigsis ir turiu pakentėti vieną naktelę, kad mano sapnas išsipildytų. Deja, nepadėjo. Beviltiškai norėjosi susirangyti ant tėvų sofutės, paprašyti mamos pašildyti mikrobangų krosnelėje puodelį arbatos ir sulošti su tėčiu partiją žodžių loto. Netrukus atvažiuos Džila su Kailu ir savo mažuoju sūneliu Aizeku, kuris linksmai ūbaus, išvydęs mane, o Aleksas paskambins ir pasakys, kad mane myli. Niekas nematys mano dėmėtų sportinių kelnių ar seniai pedikiūrą regėjusių kojų ir niekas nepriekaištaus, kad šveičiu sau į sveikatą riebiausią šokoladinį pyragaitį. Niekas nežinos, kad kažkur kitapus Atlanto vyksta naujų kolekcijų pristatymai. Deja, visa tai atrodė taip nerealu, tarsi kitam pasauly, o ne šitam, kur žmonės gimė ir mirė ant podiumų. Ir kur dar kažkoks išdykėlis, išlepėlis vaikiūkštis tuoj ims veblenti prancūziškai.