Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Sveika, čia aš. Kaip laikosi Miranda? Ar viskas gerai? Ar dar nieko blogo neatsitiko? Kur ji ir kodėl tu ne su ja?

– Labas, Ema! Ačiū už rūpestį. Beje, kaip tavo sveikata?

– Kas? Et, pusėtinai. Truputį silpna, bet taisausi. Geriau pasakok, kaip ji .

– Man tai viskas neblogai. Ačiū, kad paklausei. Kelionė buvo labai ilga ir dar neteko normaliai išsimiegoti, nes kas dvidešimt minučių skamba telefonas ir turbūt nesiliaus skambėjęs niekada. Beje, vakar teko ekspromtu rėžti kalbą (nors ją ir buvau parašiusi) grupelei smalsuolių, kuriems norėjosi Mirandos kompanijos, bet kurie visai nesidomėjo jos kalba. Pasirodžiau kaip didžiausia idiotė ir manęs vos neištiko širdies priepuolis, bet, nepaisant to, čia viskas tiesiog nuostabu.

– Andrėja! Surimtėk! Aš juk taip dėl visko jaudinuosi. Nebuvo laiko viskam tinkamai pasiruošti, ir tu puikiai žinai, kad jeigu kas nors nepavyks, ji visą kaltę suvers ant mano pečių.

– Emilija, prašau neįsižeisti, bet dabar aš negaliu su tavim kalbėtis. Tiesiog negaliu, ir tiek.

– Kodėl? Ar kas atsitiko? Kaip vakar praėjo susitikimas? Ar ji nepavėlavo? Ar turi viską, ko reikia? Ar tinkamai rengiesi? Nepamiršk, kad tu atstovauji Podiumui , todėl turi deramai atrodyti.

– Emilija, aš tuoj padėsiu ragelį.

– Andrėja, man viskas rūpi. Pasakok, ką veiki, kuo užsiimi.

– Tuoj prisiminsiu. Per visą laisvą laiką gavau apie dešimt žinučių, turėjau keletą kosmetikos ir manikiūro seansų. Mudvi su Miranda per šias procedūras labai susidraugavom. Čia tiesiog nuostabu. Ji stengiasi nebūti tokia reikli ir nuolat kartoja, kad labai norėtų, jog man Paryžiuje būtų smagu, nes tai toks puikus miestas. Džiaugiuosi, kad čia atvažiavau. Geriu skanų vyną. Vaikštau po parduotuves. Pati supranti – kaip visada.

– Andrėja! Man visai nejuokinga, aišku? Pasakok, kas ten pas jus dedasi? – Kuo daugiau ji erzėjo, tuo sparčiau man kilo nuotaika.

– Emilija, nežinau, ką tau ir pasakyti. Ką norėtum išgirsti? Kaip mums sekasi? Tuoj pasakysiu. Visą laiką galvoju, kaip čia man nusnūsti, nes telefonas nuolatos skamba, ir kaip ką nors įkišti į skrandį tarp antros ir šeštos valandos nakties, kad nenumirčiau ateinančias dvidešimt valandų. Čia kaip per griežčiausią ramadaną – nė kąsnio į burną, kol šviesu. Tikrai gaila, kad tau neteks šito patirti.

Pradėjo mirkčioti lemputė, ir aš liepiau Emilijai palaukti. Kai tik suskambėdavo telefonas, mano mintyse nenumaldomai iškildavo Alekso veidas, nes laukiau, kad jis štai paskambins ir pasakys, jog viskas gerai. Kai atvykau, jam jau du kartus skambinau ir jis abukart atsiliepė, bet lyg išdykusi mergiotė išgirdusi jo balsą padėdavau ragelį. Dar niekada taip ilgai nebuvome nesikalbėję telefonu, ir man knietėjo sužinoti, kaip jam sekasi, bet drauge jaučiau, kad gyvenimas man tapo kur kas mielesnis ir paprastesnis, kai išsiskyrėme ir liovėmės bartis, ir vienas kitam priekaištauti. Visgi net sulaikiau kvėpavimą, kol kitam laido gale išgirdau Mirandos gergždžiantį balsą.

– An-drė-ja, kada turi atvykti Liucija?

– Oi, labas, Miranda. Tuoj pasižiūrėsiu jos kelionės tvarkaraštį. Štai jis. Čia parašyta, kad ji šiandien turi skristi tiesiai iš Stokholmo iškart po fotosesijos. Jau turėtų būti viešbutyje.

– Sujunk mane.

– Tuoj, Miranda, luktelkit sekundėlę.

Įjungiau laukimo mygtuką ir grįžau prie Emilijos.

– Čia ji, palauk.

– Miranda, sužinojau Liucijos kambario telefono numerį. Tuojau jungiu.

– Palauk, Andrėja. Po dvidešimties minučių visai dienai išvyksiu iš viešbučio. Kol grįšiu, man reikia kelių šalikėlių ir naujo virėjo. Jis turėtų turėti ne mažesnę kaip dešimties metų darbo Prancūzijos restoranuose patirtį ir galėtų keturis kartus per savaitę ruošti šeiminius pietus bei dukart per mėnesį kviestines vakarienes. O dabar sujunk su Liucija.

Jaučiau, kad lengviau bus pasikarti, nei surasti Mirandai Niujorke virėją iš Paryžiaus, bet man jėgų gyventi suteikė jos žodžiai, kad išvyksta iš viešbučio – visai dienai ir be manęs. Vėl persijungiau Emiliją ir pasakiau, kad Mirandai reikia naujo virėjo.

– Aš paieškosiu, Ende, – pažadėjo ji kosčiodama. – Iš pradžių parinksiu keletą kandidatūrų, o tu galėsi pasikalbėti ir atrinkti finalininkus. Tik sužinok, ar Miranda norėtų susitikti su jais, kai grįš į Niujorką, ar mums pasirūpinti ir nuskraidinti juos pasikalbėti į Paryžių. Gerai?

– Nejuokauk.

– Aš nejuokauju. Miranda pasisamdė Karą, kai pernai ilsėjosi Marbeloje. Jų auklė staiga metė darbą, ir aš turėjau tris kandidates nuskraidinti jai, kad atsirinktų. Pasistenk sužinoti, gerai?

– Būtinai, – burbtelėjau. – Ačiū tau.

Kalbėdama su Emilija apie tokius dalykus pasijutau taip nuostabiai šauniai, kad nusprendžiau pasilepinti ir aš pati. Iki vakaro neturėjau jokių susitikimų, todėl paskambinau kambarinei ir užsisakiau sočius pusryčius. Kai man juos atnešė, aš jau buvau įsisupusi į minkštą vonios chalatą, įsispyrusi į lygiai tokias pat šlepetes ir pasirengusi sušveisti visą omletą, bandeles su sviestu, sumuštinius, spurgas, keptas bulvytes, dribsnius su pienu ir kelis traškučius, kurie taip gardžiai kvepėjo ir turėjo būti labai skanūs. Kai viskas atsidūrė mano skrandyje, išgėriau du puodelius arbatos ir nulingavau į lovą, kurioje šiąnakt taip ir neteko dorai pamiegoti. Užmigau taip greitai, kad net pamaniau, jog turbūt kas nors man įpylė į apelsinų sultis migdomųjų.

Vakarinis masažas buvo tarsi viršūnė, apvainikavusi palaimingai ramią dieną. Visi kažką dirbo už mane, o Miranda paskambino tik kartą – vieną kartą – ir prižadino mane, liepdama užsakyti staliuką rytdienos pietums. Visai neblogai, pagalvojau, kai stiprios moters rankos gniaužė mano sustabarėjusius sprando raumenis. Visai nebloga tarnybinė privilegija. Jau buvau vėl beužsnūstanti, kai staiga sučirškė šalia padėtas mobilusis telefonas.

– Klausau, – atsiliepiau guviai, lyg negulėčiau nuoga ant stalo, nebūčiau ištepta eteriniais aliejais ir nesnūduriuočiau.

– An-drė-ja, susitark su mano kirpėju ir vizažistu valanda anksčiau ir atšauk susitikimą su Ungaro žmonėmis. Šįvakar negalėsiu. Eisiu į nedidelį kokteilių vakarėlį. Noriu, kad ir tu eitum drauge. Susiruošk, išvykstam po valandos.

– Gerai… a… gerai, – vargais negalais išstenėjau, priblokšta minties, kad šįvakar kažkur eisiu su ja. Vakarykštis prisiminimas, kai paskutinę minutę ji man pranešė, jog reikės kažkur eiti, staiga atgijo mano atminty ir net užgniaužė kvapą. Padėkojau masažistei ir paprašiau įtraukti mokestį į sąskaitą už viešbutį, nors išgulėjau tik dešimt minučių, ir bėgte užbėgau laiptais į savo kambarį, mintydama, kaip čia įveikti pastarąją kliūtį. Man jau nusibodo. Greičiau.

Per kelias minutes pasiunčiau žinutes Mirandos kirpėjui ir vizažistui (tai, beje, buvo visai kiti asmenys nei priskirtieji man – mane tepliojo kažkokia pikta sena boba, kurios rūškanas veidas, kai pirmą kartą mane pamatė, dar ir dabar stovi man akyse. O aplink Mirandą tūpčiojo du jauni gėjai, tarsi ką tik nužengę nuo Maxim viršelių) ir pakeičiau sutartą laiką.

– Jokių problemų, – atsiliepė Džuljenas sodriu prancūzišku akcentu. – Mes atlėksime – kaip ten jūs sakot? – su vėjeliu. Mes šią savaitę neturim jokių kitų užsakymų, nes žinom, kad Mirandai gali mūsų prireikti bet kada.

Pasiunčiau žinutę ir Brigitai ir priminiau, kad šįvakar atšauktų susitikimą su Ungaro žmonėmis. Laikas nerti į spintą. Knyga su pavyzdiniais mano išvaizdos eskizais gulėjo ant staliuko prie lovos, tarsi laukdama, kada pasiklydusi madų avelė (tokia kaip aš) atsivers ją dvasiniam išganymui. Perbraukiau pirštu per antraštes ir paantraštes ir pabandžiau suvokti, kas už jų slypi.