Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Žinoma, Miranda, – atsakiau išdidžiai. – Manau, kad jums patiks. – Žengiau artyn jos, nes pamačiau, kad pati prie manęs neprieis. Ji čiupo man iš rankos popieriaus lapą, nespėjus jo nė ištiesti. Stovėjau sulaikiusi kvėpavimą, kol ji akimis bėgiojo per eilutes ir pabaigė skaityti.

– Puiku. Gera kalba. Nieko pribloškiančio, bet visai neblogai. Eime, – ji pasiėmė dygsniuotos medžiagos Chanel rankinę ir persimetė per petį jos grandinėlę.

– Atsiprašau, nesupratau.

– Sakau, eime. Ta kvaila ceremonija prasidės po penkiolikos minučių. Jeigu viskas gerai, tai po dvidešimties iš ten dingsime. Nekenčiu tokių susibūrimų.

Nebuvo jokių abejonių, kad ji turėjo omeny mudvi abi, ir aš turėjau eiti su ja. Žvilgtelėjau į savo odines kelnes ir prie jų priderintą švarkelį ir pagalvojau: jeigu jai gerai, tai ir man bus gerai. Koks man skirtumas? Ten turbūt bus šimtai aplink savo šefes stipinėjančių asistenčių, ir nė vienai nė motais, kuo jos apsirengusios.

„Salonas“ buvo tipiška Brigitos apibūdinta konferencijų salė, prigrūsta kelių dešimčių nedidelių apvalių staliukų su nedidele pakyla scenai ir podiumu. Atsistojau prie galinės sienos šalia kelių kitų darbuotojų ir žiūrėjau, kaip tarybos pirmininkas pristatinėjo nuobodų, visiškai neįdomų ir nieko naujo nepasakantį reklaminį filmuką apie tai, kaip mada veikia mūsų gyvenimą. Dar keli nuobodūs pasisakantieji užgulė mikrofoną kokiam pusvalandžiui, o tada, dar nepradėjus teikti apdovanojimų, visa armija padavėjų plūstelėjo į salę, nešini padėklais su mišrainėmis ir taurėmis vyno. Vangiai pažvelgiau į Mirandą, kuri viešai demonstravo savo nuobodulį ir susierzinimą, ir visu kūnu prigludau prie šalia stovėjusios dirbtinės palmės, kad staiga užsnūdusi nepargriūčiau. Nepamenu, ar ilgai taip kabėjau užsimerkusi, atsipalaidavusiais kaklo raumenimis ir ant krūtinės nusvirusia galva, kai staiga išgirdau jos balsą.

– An-drė-ja! Aš neturiu laiko šitoms nesąmonėms, – ji ištarė tai taip garsiai, kad kelios Kleksės nuo gretimo staliuko net sužiuro į ją. – Man niekas nesakė, kad gausiu apdovanojimą, ir aš tam nepasirengusi, todėl išeinu. – Ji apsisuko ir nužingsniavo durų link.

Aš puoliau paskui ją ir sugriebiau už peties.

– Miranda! Miranda! – Ji akivaizdžiai mane ignoravo. – Miranda! Kas turėtų atsiimti apdovanojimą, skirtą Podiumui ? – labai tyliai šnipštelėjau jai, bet ji vis tiek išgirdo.

Ji atsisuko į mane ir pažiūrėjo tiesiai į akis.

– O kas man darbo? Jeigu nori, eik ir atsiimk. – Ji dingo, ir aš nespėjau nieko daugiau pasakyti.

Dieve šventas! Negi aš sapnuoju? Štai atsibusiu nuosavoj prabangioj lovoj ir pamatysiu, kad ši diena, ne – ištisi metai – buvo tik ilgas siaubingas sapnas. Negi ta moteris mano, kad aš, jaunesnioji padėjėja, eisiu atsiimti prizo Podiumui už geriausius straipsnius? Išgąstingai apsidairiau po salę, tikėdamasi pamatyti ką nors iš Podiumo . Deja, nieko. Pliumptelėjau į kėdę ir ėmiau galvoti: gal man paskambinti Emilijai ar Brigitai ir pasiklausti patarimo? O gal ir man nusispjauti ir išeiti iš salės, nes Mirandai tas apdovanojimas visai nerūpi. Mano mobilusis jau rinko Brigitos biuro numerį (tikėjausi, kad ji spės atbėgti pasiimti to nelemto apdovanojimo), kai staiga pasigirdo žodžiai: „…reiškiame nuoširdžiausią padėką Amerikos Podiumui už įdomius, turiningus ir informatyvius straipsnius madų temomis. Prašau plojimais pasitikti vyriausiąją redaktorę ir leidėją, madų pasaulio deivę ponią Mirandą Pristli!“

Visa salė pratrūko audringais plojimais, o man nustojo plakusi širdis.

Nebuvo laiko galvoti, keikti Brigitą, kad ji leido šitaip atsitikti, Mirandą, kad ji išėjo ir išsinešė kalbą, o save – pirmiausia už tai, kad sutikau eiti į šitą darbą. Mano kojos pačios nešė mane (kairę – dešinę, kairę – dešinę) podiumo link ir be jokio vargo užlipo tris laiptelius. Jeigu nebūčiau visiškai priblokšta, būčiau pastebėjusi, kad entuziastingas ovacijas staiga nustelbė mirtina spengianti tyla, per kurią visa salė spėliojo, kas aš tokia. Bet aš nieko nejaučiau ir negirdėjau. Atvirkščiai, kažkokia nežinoma jėga privertė mane nusišypsoti, paimti iš atšiauraus pirmininko rankų apdovanojimą ir pasidėti jį priešais save ant podiumo. Pakėliau akis į salę ir išvydau šimtus smalsių, tiriančių, sutrikusių žvilgsnių – norėjosi griūti ant žemės ir numirti.

Įsivaizduoju, kad šitaip priblokšta stovėjau gal kokias dešimt ar penkiolika sekundžių, o tyla buvo tokia gožianti, ryjanti kiekvieną menką garsą, kad aš iš tiesų pamaniau, jog numiriau. Niekas netarė nė žodžio. Nesutarškėjo nė viena lėkštė, neskimbtelėjo nė viena taurė. Niekas nė nedrįso šnipštelti kaimynui ir pasiteirauti, kas tokia stovi vietoj Mirandos Pristli. Visi tiesiog žiūrėjo į mane ir laukė, todėl man neliko nieko kito, kaip tik prabilti. Neprisiminiau nė vieno prieš valandą parašytos kalbos žodžio, taigi teko kurti viską iš naujo.

– Sveiki, – pradėjau aš ir išgirdau, kaip nuaidėjo mano balsas. Nesupratau, kas kaltas: ar mikrofonas, ar mano pačios kraujas taip mušė į galvą, kad net viskas aplink pulsavo. Jaučiau, kaip mano balsas nenumaldomai dreba. – Mano pavardė – Andrėja Sachs. Aš esu Mir… Aš dirbu Podiume . Deja, Miranda… ponia Pristli turėjo skubiai trumpam išeiti, ir todėl šį apdovanojimą jos vardu teko priimti man. Žinoma, ir viso Podiumo vardu. Labai ačiū… – neprisiminiau nei tarybos pavadinimo, nei pirmininko pavardės, – visiems už šį nuostabų apdovanojimą. Esu tikra, kad prie mano padėkos žodžių prisideda visi Podiumo darbuotojai. – Idiotė! Aš mikčiojau, užsikirtinėjau ir drebėjau kaip epušės lapas, bet vis tiek pastebėjau, kad minia pradėjo šurmuliuoti. Daugiau netarusi nė žodžio išdidžiai pakelta galva nulipau nuo pakylos ir tik išėjusi už durų susigriebiau, kad salėje palikau apdovanojimą. Koridoriuje mane pasivijo kažkas iš vietos personalo ir padavė jį, tuo tarpu aš iš nenusakomo nuovargio ir begalinio pažeminimo susmukau ant kėdės. Palaukiau, kol mergina vėl dingo už durų, ir paprašiau valytojos išmesti apdovanojimą į šiukšlių dėžę. Ji truktelėjo pečiais ir įsikišo apdovanojimą į maišą.

Kad ją skradžiai, tą šliundrą! Nusikeikiau mintyse, bet buvau tokia supykusi ir pavargusi, kad nebesugalvojau nieko, kaip vaizdingiau ar išraiškingiau pasiųsti jai prakeiksmą. Suskambo telefonas ir aš nė nepažiūrėjusi į ekraną jaučiau, kad čia ji, bet išjungiau garsą ir užsisakiau pas budinčiąją taurę džino su toniku.

– Prašau, maldauju, atneškite man išgerti.

Moteris pažvelgė į mane ir linktelėjo. Aš išmaukiau visą stiklinę dviem didžiuliais gurkšniais ir užlėkiau laiptais į viršų pasiklausti, ko jai reikia. Buvo dar tik antra valanda mano pirmosios dienos Paryžiuje, o aš jau troškau vieno – numirti. Tik mirtis nebuvo mano išsigelbėjimas.

17

–Mirandos Pristli numeris, – atsiliepiau iš savo naujojo paryžietiško biuro. Keturios valandos, kurios turėjo būti skirtos ramiam naktiniam miegui ir poilsiui, buvo nutrauktos šeštą ryto šiurkščiu skambučiu iš Karlo Lagerfeldo biuro, kai paskambino jo asistentė. Tada aš supratau, kad visi Mirandos skambučiai buvo nukreipiami į mano numerį. Atrodė, tarsi visas Paryžius ir jo apylinkės žinojo, kad per kolekcijų pristatymus Miranda apsistodavo čia, todėl jau nuo pirmos minutės, kai tik įžengiau į savo kambarėlį, telefonas nepaliaujamai čirškė, neskaitant poros dešimčių balso pašte paliktų žinučių.