Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Logiškai mąstant atrodytų, kad septynių valandų kelionė lėktuvu užsitempus ankštas odines kelnes, įsispyrus į atvirapirštes virvelines basutes ir apsivilkus lengvą striukelę ant palaidinukės turėtų būti tikras pragaras. Nieko panašaus. Tos septynios valandos man buvo pačios ramiausios ir maloniausios, kiek tik prisimenu. Kadangi mudvi abi su Miranda skridome į Paryžių tuo pačiu metu, tik skirtingais reisais – ji iš Milano, o aš iš Niujorko, – atsidūriau tokioje išskirtinėje situacijoje, kai ji net septynias valandas negalėjo man paskambinti. Palaimingoji diena, kai mano neprieinamumas buvo ne mano kaltė.

Dėl man nesuvokiamų priežasčių tėvai visai nesidžiaugė mano kelione, kai jiems paskambinau ir pasigyriau išvykstanti.

– Tikrai? – nusistebėjo mama tuo savo nenusakomu tonu, kuris reiškė gerokai daugiau nei pats žodis. – Tu keliausi į Paryžių dabar?

– Ką reiškia „dabar“?

– Ogi tą, kad dabar ne pats tinkamiausias laikas skraidyt į Europą, ir tiek, – paaiškino ji vangiai, nors aš jaučiau, kad mano kryptimi jau slenka didžiulė motiniškų priekaištų lavina.

– O kodėl netinkamas? Kada bus „tinkamas“?

– Nepyk, Ende. Mes jau kelis mėnesius su tavimi nesimatėme. Tiek to, mes nesiskundžiam, žinom puikiai, koks atsakingas ir alinantis tavo darbas, bet argi nenorėtum pamatyti savo sūnėno? Jam jau keli mėnesiai, o tu jo dar nė nematei!

– Mama! Negraudink manęs! Labai trokštu pamatyti Aizeką, bet juk žinai, kad negaliu…

– Tu gi žinai, kad mes su tėčiu apmokėsime tau kelionę į Hiustoną.

– Žinau! Jau šimtus kartų sakei. Žinau ir labai dėkoju, bet svarbiausia visai ne pinigai. Aš neturiu nė minutės laisvo laiko, o juo labiau dabar, kai serga Emilija, negaliu spjauti į darbą ir lėkti pas jus – net savaitgaliais. Negi būtų protinga skristi per visą šalį, paskui po kelių minučių grįžti atgal, nes šeštadienio rytą paskambintų Miranda ir paprašytų atvežti jai skalbinius? Argi tai protinga?

– Aišku, kad ne, Ende, aš tik pagalvojau – mudu su tėčiu pagalvojome, – kad tu galėtum juos aplankyti per ateinančias kelias savaites, nes Miranda bus išvykusi. Ir jeigu tu nuskristum pas juos, tai mudu su tėčiu irgi nuskristume. Betgi dabar tu skrendi į Paryžių.

Ji tai ištarė tokiu balsu, kuris atskleidė viską, ką ji turėjo omeny. „Betgi dabar tu skrendi į Paryžių“ galima išversti „betgi dabar tu neši kudašių į Europą, kad tik nereikėtų rūpintis pareigomis savo artimiesiems“.

– Mama, išsiaiškinkime vieną dalyką iki galo. Aš važiuoju ne atostogauti. Aš nesirinkau kelionės į Paryžių vietoj galimybės aplankyti savo naująjį sūnėną. Šitą nusprendžiau ne aš. Jūs irgi šitą žinot, tik nenorit pripažinti. Dalykas labai paprastas: po trijų dienų visai savaitei išvykstu į Paryžių su Miranda arba lekiu iš darbo. Ar įžvelgiat galimybę rinktis? Jeigu taip, tai norėčiau išgirsti, kokią.

Iš pradžių ji patylėjo, paskui tarė:

– Ne, aišku, kad ne, širdele. Juk žinai, kad mes tave puikiausiai suprantam. Tikiuosi – nuoširdžiai tikiuosi, – kad tu patenkinta savo dabartine padėtimi.

– Ką šitai galėtų reikšti? – paklausiau gan įžūliai.

– Nieko, nieko, – suskubo atsakyti mama. – Tai reiškia tik tai, ką girdėjai: mudviem su tėčiu rūpi tik viena – kad tu būtum laiminga, bet, kaip matom, pastaruoju metu tu tikriausiai persistengi. Ar tau viskas gerai?

Aš kiek atlėgau, nes pamačiau, kaip ji stengiasi.

– Taip, mama, man viskas einasi kuo puikiausiai. Žinokit, aš irgi nemirštu iš laimės, kad tenka keliauti į Paryžių. Ten bus savaitė tikro pragaro – septynios dienos po dvidešimt keturias valandas. Bet mano metai jau greitai baigsis, ir aš užbaigsiu šitą gyvenimo tarpsnį.

– Suprantu, širdele, kad šie metai tau buvo ne pyragai. Tikiuosi, kad viskas išeis į naudą.

– Ir aš tikiuosi.

Mudvi atsisveikinome taikiai, bet aš negalėjau atsikratyti jausmo, kad mano tėvai kažkodėl manimi nepatenkinti.

Bagažo atsiėmimas de Golio oro uoste buvo tikras košmaras, bet vos tik praėjusi pro muitinę išvydau elegantiškai apsitaisiusį vairuotoją, mojantį užrašu su mano pavarde. Tik spėjau atsisėsti į mašiną, jis trinktelėjo dureles ir ištiesė man telefoną.

– Ponia Pristli liepė paskambinti, kai tik atvyksite. Aš leidau sau įvesti viešbučio numerį į jūsų mobilųjį telefoną. Ji apsistojo Koko Šanel numeryje.

– Gerai. Ačiū. Turbūt reikia tuojau pat paskambinti, – pasakiau garsiai visai be reikalo.

Nespėjau nuspausti mygtuko su žvaigždute ir vieneto, kai telefono ekranas užsiplieskė ryškia raudona šviesa. Jeigu vairuotojas nebūtų taip įkyriai spoksojęs į mane, būčiau išjungusi skambutį ir apsimetusi, kad nieko nepastebėjau. Bet netrukus supratau, kad jam įsakyta akylai mane stebėti. Visa jo povyza bylojo, kad mano pačios labui būtų geriau šito skambučio nenuleisti negirdom.

– Alio. Andrėja Sachs klauso, – atsiliepiau kaip įmanydama dalykiškiau, stengdamasi įtikinti save, kad galėjo skambinti ir kas nors kitas, ne tik Miranda.

– An-drė-ja! Kiek dabar tavo laikrodis rodo valandų?

Kas čia – koks pokštas? Įžanga apkaltai, kad kažkur vėluoju?

– Tuoj pažiūrėsiu. Maniškis rodo penkiolika po penkių ryto, bet aš, žinoma, dar nespėjau persukti į Paryžiaus laiką. Vadinasi, dabar jis turėtų rodyti penkiolika po vienuoliktos, – atsakiau jai linksmai, tikėdamasi pradėti pirmąjį mūsų džiugios kelionės pokalbį kuo pakilesne nuotaika.

– Ačiū už nesibaigiančius paistalus, An-drė-ja. Ar galiu paklausti, ką veikei pastarąsias trisdešimt penkias minutes?

– Matot, Miranda, mano lėktuvas nusileido keliom minutėm pavėlavęs ir dar turėjau…

– Žiūrėdama į tvarkaraštį, kurį tu pati man sudarei, skaitau, kad tavo lėktuvas turėjo nusileisti šįryt dešimt trisdešimt penkios.

– Taip, pagal grafiką taip ir turėjo būti, bet, matote…

– Prašau man neaiškinti, ką aš turiu matyti, An-drė-ja. Tokio tavo elgesio šią savaitę aš netoleruosiu. Ar supratai mane?

– Taip, žinoma. Atsiprašau, – mano širdis krūtinėje daužėsi milijono dūžių per minutę greičiu ir aš jaučiau, kaip liepsnoja mano veidas. Koks pažeminimas, kai su tavimi šitaip kalba. Bet dar baisiau, kad turėjau jai pataikauti. Aš ką tik jos visai nuoširdžiai atsiprašiau už tai, kad mano tarptautinis reisas neįvyko nurodytu laiku ir kad nesugebėjau daug greičiau prasmukti pro muitinę.

Nerangiai prispaudžiau skruostą prie lango ir žiūrėjau, kaip limuzinas nardo triukšmingomis Paryžiaus gatvėmis. Čia moterys atrodė daug aukštesnės, vyrai daug elegantiškesni, visi taip skoningai apsirengę, liekni ir išdidūs, o jų eisena grakšti. Aš jau kartą lankiausi Paryžiuje, bet gyventi tik su kuprinėje atsivežtais daiktais ir apsistojus viešbutyje vargšų kvartale buvo visai kitoks jausmas, nei grožėtis nuo galinės limuzino sėdynės mažulytėmis drabužių parduotuvytėmis ar žaviomis lauko kavinukėmis. Greitai prie šito priprasčiau, pagalvojau, kai vairuotojas atsisuko į mane ir parodė, iš kur galėčiau pasiimti butelį mineralinio, jei užsinorėčiau gerti.

Kai mašina sustojo prie įėjimo į viešbutį, man dureles atidarė garbios išvaizdos ponas, vilkintis specialiai siūta uniforma.

– Panele Sachs, kaip malonu pagaliau su jumis susipažinti. Aš – Žeraras Reno, – jo balsas buvo ramus ir tvirtas, o žili plaukai ir gilių raukšlių išvagotas veidas liudijo jį esant daug senesnį, nei aš įsivaizdavau kalbėdama telefonu.

– Pone Reno, malonu pagaliau jus matyti. – Staiga aš užsigeidžiau vieno dalyko: susirangyti minkštoje lovoje ir išmiegoti tą nelemtą laiko skirtumą, bet Reno greitai sužlugdė visas mano viltis.