Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Ne.

Ir tada:

– An-drė-ja! Surask Liuciją! Mano laikrodis jau rodo lygiai tris! Jeigu ji nepasirengusi, tai aš nesiruošiu sėdėti čia visą dieną ir jos laukti. – O tai buvo gryniausia neteisybė, nes ji dar nebaigė skaityti žurnalo, o po mano pirmojo įspėjamojo skambučio buvo prabėgusios vos trisdešimt penkios sekundės. Bet aš nenorėjau jai to sakyti.

– Nereikia, Miranda. Aš jau čia, – atšovė uždususi Liucija, dumdama pro mane ir traukdama iš paskos dvi kabyklas su drabužiais kaip tik tuo metu, kai aš jau rengiausi šokti nuo kėdės ir lėkti jos ieškoti. – Labai atsiprašau, kad vėluoju. Laukėme paskutinio švarkelio iš YSL firmos.

Ji greitai sustatė kabyklas pagal drabužių rūšį (marškiniai/palaidinės, paltai/apsiaustai, kelnės/sijonai ir suknelės) puslankiu priešais Mirandos stalą ir linktelėjo Helenai išeiti. Tada Liucija su Miranda apžiūrėjo kiekvieną drabužį atskirai, ginčijosi dėl jo vietos būsimoje fotosesijoje, kuri vyks Sedonoje, Arizonos valstijoje. Liucija norėjo sukurti „miesčioniškos kaubojaus merginos“ įvaizdį, kuris puikiai įsikomponuotų rudų kalnų fone, bet Miranda kandžiai replikavo, kad jai maloniau būtų regėti „miesčionišką“, o ne „kaubojišką“ įvaizdį, nes šis reiškė absoliutų oksimoroną. Ji, ko gero, jau buvo prisisotinusi „kaubojiškos prabangos“ A-KIK’o brolio pobūvyje. Pasistengiau jų barnio negirdėti, bet staiga Miranda šūktelėjo man – šįkart gana įsakmiai – pakviesti aksesuarų skyriaus merginas jų pavyzdžių peržiūrai.

Tuojau pat puoliau prie Emilijos knygos, bet išvydau tai, ko mažiausiai tikėjausi: ten nebuvo numatyta jokia aksesuarų peržiūra. Vildamasi, kad Emilija tiesiog pamiršo užrašyti į knygą, paskambinau Stefai ir pasakiau, kad Miranda pasirengusi Sedonos aksesuarų peržiūrai.

Deja, laimė nenusišypsojo. Jų peržiūra buvo numatyta tik rytojaus dieną po pietų, ir daugiau nė ketvirtadalis reikalingų daiktų dar nebuvo atkeliavę iš įvairių kompanijų.

– Neįmanoma. Niekaip negaliu, – pareiškė Stefa, visiškai netekusi pasitikėjimo savimi ir savo žodžiais.

– Ką, po velnių, tavo manymu, aš turėčiau jai atsakyti? – tyliai atkirtau jai.

– Pasakyk teisybę: peržiūra buvo numatyta tik rytoj po pietų ir mes neturime daugybės daiktų. Aš kalbu visai rimtai! Mes dar laukiame vieno vakarinio rankinuko, vienos sagės, trijų skirtingų glamžytos odos rankinių, keturių porų batų, dviejų vėrinių, trijų…

– Gerai jau, gerai. Taip ir pasakysiu. Bet sėdėk prie telefono ir iš karto atsiliepk, jeigu paskambinsiu. Tavim dėta, aš kraučiausi daiktus. Jai nepaaiškinsi, kada ta peržiūra buvo numatyta.

Stefa nieko netarusi padėjo ragelį, o aš nuėjau prie Mirandos durų ir kantriai laukiau, kol ji mane teiksis pamatyti. Kai ji pakėlė akis į mano pusę, aš tariau:

– Miranda, ką tik kalbėjau su Stefa, ir ji man pasakė, kad peržiūra buvo numatyta tik rytoj, todėl jie dar neturi kai kurių dalykų. Tikisi gauti…

– An-drė-ja, aš negaliu įsivaizduoti, kaip šie drabužiai atrodys be batelių, rankinių ar papuošalų. O rytoj aš jau būsiu Italijoje. Pranešk Stefai, kad aš noriu pamatyti viską, ką turi, o trūkstamų dalykų tegu atsineša nuotraukas. – Ji vėl pasisuko į Liuciją ir juodvi ėmė toliau žiūrinėti drabužius.

Kai perdaviau Stefai Mirandos įsakymą, priežodis „pasiuntinys čia niekuo dėtas“ įgavo naują prasmę. Ji baisiai išsigando.

– Ar nesupranti, kad per trisdešimt sekundžių aš niekaip negaliu pasirengti peržiūrai? Juk tai neįmanoma! Nėra keturių iš mano penkių asistenčių, o vienintelė, kuri dabar šalia manęs, yra absoliuti idiotė. Andrėja, ką, po perkūnais, man daryti? – Ji puolė į neviltį, bet deryboms tikrai nebuvo laiko.

– Ką gi, tuomet puiku, – tariau švelniai ir slapčia dėbtelėjau į Mirandą, kuri visada viską girdėdavo. – Pranešiu Mirandai, kad tu tuoj ateisi. – Ir padėjau ragelį, nes nenorėjau girdėti, kaip ji puola į ašaras.

Nė kiek nenustebau, kai po dviejų su puse minutės išvydau Stefą su ta vienintele idiote asistente, kita pasiskolinta iš madų skyriaus ir Džeimsu iš kosmetikos skyriaus. Jie vilko didžiulius pintus krepšius ir atrodė siaubingai išsigandę. Jie baugščiai stypčiojo prie mano stalo, kol Miranda dar kartą nežymiai linktelėjo, ir jie visi sugužėjo keliaklupsčiavimo procedūrai. Kadangi Miranda niekados neišeidavo iš savo kabineto, tai reikalaudavo, kad visos kabyklos su besiplaikstančiais rūbais, vežimėliai su dešimtimis porų batų ir krepšiai su žvilgančiais priedais ir papuošalais būtų atitempti jai į kabinetą.

Kai aksesuarų skyriaus darbuotojai pagaliau baigė tvarkingai dėlioti apavą eilėmis priešais jos stalą apžiūrai, Mirandos kabinetas pavirto garsiuoju beduinų turgumi, tik čia prekės labiau priminė Medisono aveniu parduotuvių vitrinas nei Šarm el Šeicho prekystalius. Viena skyriaus redaktorė demonstravo dviejų tūkstančių dolerių vertės gyvatės odos diržus, o kita – didžiulę Kelly rankinę. Trečia staipėsi apsitempusi trumpučiukę kokteilių vakarui skirtą Fendi suknelę, o dar kita bandė įtikinti, kad šifono suknelė turi daugiau privalumų. Stefai per trisdešimt sekundžių pavyko paruošti bemaž tobulą aksesuarų peržiūrą, nors ir trūko daugelio dalykų. Mačiau, kaip ji stengėsi užpildyti trūkstamas vietas nuotraukomis iš paskutiniųjų fotosesijų, aiškindama Mirandai, kad laukiami aksesuarai bus panašūs, tik dar geresni. Jie visi buvo savo darbo meistrai, bet Miranda turėjo paskutinio žodžio teisę. Ji buvo nesuinteresuota vartotoja ir abejingai slinko nuo vienos fantastiškos ekspozicijos prie kitos, neslėpdama savo susidomėjimo stokos. Kai pagaliau ji vis dėlto nuspręsdavo, besdavo pirštu ir įsakydavo (kaip teisėja šunų parodoje: Bobai, ji pasirinko Borderio kolį…), o skyrių redaktorės pritariamai linksėdavo (taip, nuostabus pasirinkimas. Be jokios abejonės, pasirinkta šauniai). Tada visos čiupdavo savo daiktus ir dumdavo į skyrius, kol Miranda nepersigalvojo ir nepakeitė savo nuomonės.

Visas tas pragaras tęsėsi tik kelias minutes, bet jam pasibaigus mes visi buvom mirtinai nustekenti. Dar anksčiau ji buvo pareiškusi išvyksianti iš biuro apie keturias, kad galėtų kelias valandas prieš didžiąją kelionę pabūti su savo mergaitėmis. Taigi man teko atšaukti reklamos skyriaus susirinkimą. Visų darbuotojų džiaugsmui. Lygiai 15.58 ji pradėjo krautis savo krepšį. Darbas ne iš sunkiųjų, nes vakare prieš išskrendant aš vis tiek turėsiu viską gabenti jai į namus. Praktiškai tereikėjo įmesti Gucci piniginę ir Motorola telefoną į Fendi krepšį, kurį ji taip negailestingai niokojo. Pastarąsias kelias savaites 10 000 dolerių verta grožybė Kesidi atstojo mokyklinę kuprinę, todėl keletas karoliukų kartu su odine rankena jau buvo nutrūkę. Vieną dieną Miranda švystelėjo jį man ant stalo ir liepė nunešti pataisyti, o jeigu jau nebepataisomas, tiesiog išmesti lauk. Išdidžiai vijau šalin pagundą pasakyti jai, kad krepšys jau nebepataisomas, ir pasilikti jį sau, bet vis tiek nunešiau į galanterijos taisyklą, o ten jį sutaisė vos už dvidešimt penkis dolerius.

Kai pagaliau ji išėjo iš biuro, instinktyviai čiupau ragelį skambinti Aleksui ir pasiguosti dėl sunkios dienos. Ir tik surinkusi kelis skaičius prisiminiau, kad mes laikinai išsiskyrėme. Pagalvojau, kad šiandien pirma diena per visus trejus draugystės metus, kai mudu nesikalbėsim telefonu. Sėdėjau rankoje suspaudusi ragelį, spoksojau į elektroninę žinutę, kurią jis buvo atsiuntęs anądien su atsisveikinimu „myliu“, ir pagalvojau, ar tik nebūsiu padariusi didžiulės klaidos, kad sutikau šitaip išsiskirti. Dar kartą surinkau jo numerį, tvirtai nusprendusi pakviesti jį rimtai pasikalbėti, išsiaiškinti, kur čia buvo padaryta klaida, prisiimti atsakomybę už tai, kad leidau pamažu gesti ir blėsti mūsų draugystei. Bet telefonas nespėjo nė pyptelti, kai prie mano stalo išdygo Stefa su visu aksesuarų kovos planu mano kelionei į Paryžių. Ji visa buvo įsiaudrinusi nuo susitikimo su Miranda. Jos krepšyje riogsojo kalnas batų, rankinių, diržų, papuošalų, apatinio trikotažo ir akinių nuo saulės, kuriuos aš turėjau išsimatuoti ir išmokti naudotis. Taigi aš padėjau ragelį ir ėmiau kantriai klausytis jos nurodymų.