Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– „Katinėli“? Oho! Darom pažangą, ar ne, Ende? Atsargiau su žodžiais, nes dar imsiu ir pamanysiu, kad manęs geidi, – prabilo Kristianas su vos pastebima ironija. – Man irgi džiugu, kad paskambinau tau.

– O, čia tu.

– Na, nelabai jau šiltas pasisveikinimas. Kas atsitiko, Ende? Ar pastaruoju metu mane pradėjai tikrinti, ką?

– Visai ne, – pamelavau. – Tiesiog kaip visada buvo labai sunki diena. Kas naujo?

Jis nusikvatojo.

– Ende, Ende, Ende. Pralinksmėk. Nėra reikalo niurzgėti. Tau priešaky – gyvenimo lūžis. Beje, skambinu tau dėl to, kad noriu pakviesti į Poetų, rašytojų ir redaktorių tarptautinės asociacijos metinių apdovanojimų ceremoniją. Rytoj vakare. Bus skaitomi ir darbai. Susirinks daugybė įdomių žmonių. Be to, mudu ir taip jau senokai nesimatėme. Susitikimas, žinoma, visiškai profesinis.

Buvau prisiskaičiusi tiek Cosmopolitan straipsnių apie „Kaip žinoti, ar vaikinas pasirengęs draugystei?“, kad man iš karto kilo rimtas įtarimas. Ir ne veltui, bet aš nekreipiau į jį dėmesio. Diena buvo velniškai ilga, todėl leidau sau bent kelias minutes pasimėgauti ta mintimi, kad jis galbūt, galbūt, GALBŪT kviečia visai nuoširdžiai. Eina visi skradžiai! Man buvo smagu pasikalbėti su manęs nekritikuojančiu vaikinu, nors jis ir nenorėjo pripažinti, kad mano širdis jau užimta. Žinojau iš anksto, kad nepriimsiu jo kvietimo, bet neatsitiks nieko blogo, jei kelias minutes paflirtuosiu telefonu.

– Tikrai? – džiugiai paklausiau jo. – Papasakok daugiau.

– Tuoj išklosiu visas priežastis, dėl kurių būtinai turėtum su manim eiti, Ende. Pirmoji yra paprasčiausia: aš žinau, ko tau dabar labiausiai reikia. Viskas. – Dieve, koks jis arogantiškas. Kodėl jis mane taip žavi?

Ir mudu įsivažiavom. Plepėjom nesustodami. Dar kelios minutės, ir mano kelionė į Paryžių bei Lili įprotis išgėrinėti degtinės, o kartu ir liūdnos Alekso akys nublanko prieš gyvą, smagų ir nuoširdų bendravimą su Kristianu.

16

Buvo planuota, kad Miranda išbus Europoje savaitę, o tada atvyksiu aš. Ji sutiko, kad kolekcijų pristatymuose Milane jai talkintų vietos asistentės ir ketino atvykti į Paryžių tą patį rytą, kaip ir aš, taigi mes abi kaip senos draugės kartu aptarsime pokylio smulkmenas. Cha! „Delta“ oro linijos atsisakė tiesiog pakeisti ant bilieto Emilijos pavardę į manąją, tad nenorėdama dar daugiau erzintis ir nervintis, aš tiesiog nusipirkau naują bilietą. Du tūkstančiai du šimtai dolerių, nes buvo madų savaitė ir aš pirkau paskutinę minutę. Gal sekundę sudvejojau, bet paskui vis tiek kyštelėjau kompanijos atsiskaitymų kortelę. Kas čia tokio! Miranda tokią sumą kas savaitę išleidžia kirpėjams ir vizažistams.

Kaip Mirandos jaunesnioji padėjėja, buvau laikoma žemiausia pagal rangą būtybe Podiume. Vis dėlto, jeigu ką nors lemia pažintys, tai mudvi su Emilija buvom pačios įtakingiausios, nes tik nuo mūsų priklausė, kas bus užrašytas į priėmimą, kada įvyks susitikimas (visi labiausiai norėdavo anksti rytą, kol dar gražiai atrodo šukuosenos, makiažas ir nesuglamžyti drabužiai) ir kieno žinutės bus Jai perduotos (jeigu tavo pavardės nėra skambinusiųjų sąraše, tu tiesiog neegzistuoji).

Taigi kai katrai iš mūsų reikėdavo pagalbos, visas kolektyvas būdavo priverstas verstis per galvą. Žinoma, mus smarkiai trikdydavo mintis, kad jeigu mes nedirbtume pas Mirandą Pristli, tai niekas iš jų nelakstytų dėl mūsų po miestą savo didžiuliais limuzinais. Visgi, kai tik paskambindavom, jie lėkdavo, ieškodavo ir tempdavo mums viską kaip gerai dresuoti šunyčiai.

Paskutinė užduotis viską apvertė aukštyn kojom, nes kiekvienas paprašytas stengėsi paruošti mane Paryžiui kaip galima geriau. Trys Kleksės iš madų skyriaus skubiai atvilko šūsnį drabužių absoliučiai visoms įmanomoms progoms, į kurias Mirandai galėtų šauti į galvą pakviesti dalyvauti ir mane. Man išvykstant, madų skyriaus direktorė Liucija patikino mane, kad turėsiu ne tik pakankamai drabužių kiekvienai įmanomai progai, bet dar ir didžiulį albumą profesionaliai juodu pieštuku brūkšteltų eskizų pavyzdžių, kaip tuos drabužius galima būtų keisti ir derinti, kad nereiktų paskui raudonuoti ar atsiprašinėti. Kitaip tariant: nedrįsk pati nieko rinktis ar derinti, tada atrodysi pribloškiamai patraukliai ir madingai.

Reikės palydėti Mirandą į bistro ir pastovėti kaip mumijai kur nors kamputyje, kol ji gurkšnos taurę Bordeaux ? Tamsiai pilkos su atvartais Theory kelnės ir juodas aukštu kaklu Celine megztukas. Turėsiu eiti į teniso kortus, kur ji privačiai mokysis žaisti tenisą, ir padavinėti jai atsigerti vandens, ir, jei prireiks, baltus šalikėlius prakaitui nusišluostyti? Nuo galvos iki kojų sportinė apranga: ilgos sportinės kelnės, trumpa (kad matytųsi užpakaliukas, žinoma) striukelė su gobtuvu ir užtrauktuku bei 180 dolerių kainuojantys marškinėliai po apačia ir zomšiniai sportinukai – viskas iš Prada . O jeigu man nusišypsotų laimė – jeigu kartais ji visgi nusišypsotų – ir man tektų sėdėti priekinėje eilėje per kolekcijų pristatymą, kaip visi prisiekinėjo, jog tikrai teks? Tada pasirinkimas tiesiog beribis. Mano mėgstamiausias (nors tai vyktų vėlų pirmadienio vakarą) klostuotas mokyklinis Anna Sui sijonėlis su labai lengva Miu Miu palaidinuke, prie kurių derėtų įžūlūs Christian Louboutin žemaauliai batai ir Katayone Adeli iki nepadorumo ankšta odinė striukelė. Mano mėgstamiausi Express džinsai ir Franco Sarto sportbačiai jau keletą mėnesių buvo palaidoti po storiausiu dulkių sluoksniu mano drabužinėje, bet, turiu prisipažinti, aš jų visai nepasiilgau.

Dar pastebėjau, kad Elison – kosmetikos skyriaus redaktorė – iš tiesų pelnytai užsitarnavo grožio karalienės titulą. Įspėta tik iš vakaro, kad man reikės makiažo ir kosmetikos priemonių bei kelių vertingų patarimų, ji surinko visoms progoms ir visiems įmanomiems atvejams reikalingą kosmetikos priemonių rinkinį. Viską sukrovė į tam reikalui specialiai sukurtą Burberry „kosmetikos lagaminą“ (kuris buvo šiek tiek didesnis už lagaminą su ratukais, leidžiamą pasiimti į lėktuvo saloną kaip rankinį bagažą). Ten buvo kokios tik nori rūšies šešėlių, losjonų, blizgiklių, kremų, pieštukų ir kitokių makiažo priemonių. Lūpdažių buvo matinių, blizgių, nenusivalančių ir įprastų. Šešių atspalvių blakstienų tušo – nuo šviesiai mėlyno iki juodo kaip anglis. Prie jo buvo pridėti blakstienų rietikliai ir dvi poros šukučių, neduokdie, jeigu kartais (ak!) suliptų tušas.

Pudrų, kurių buvo bemaž pusė ar net daugiau apskritai gaminamų rūšių, ir akių vokų šešėlių (nesubėgančių, paryškinančių, ryškių, nepastebimų), kūno dažomųjų kremų ir skruostų raudonio spalvos buvo tokios sudėtingos ir subtilios, kad jų įvairovė pranoko net dailininko dažų paletę: vienos turėjo suteikti saulės įdegio spalvą, kitos paryškinti, o dar kitos parausvinti, pastorinti ar net pabalinti. Aš dar galėjau rinktis, kokiu pavidalu man tuos visus atspalvius uždėti ant veido: skystu, kietu, milteliais ar net jų deriniu. Įspūdingiausias buvo makiažo pagrindas. Atrodė, lyg kažkas būtų nulupęs gabalėlį mano veido odos ir pagaminęs lygiai tokios pat spalvos kreminės pudros mišinio. Ar jis buvo skirtas blizgesiui suteikti, ar odos defektams paslėpti, kiekvienas buteliukas idealiai atitiko mano odos spalvą. Atskirai buvo supakuoti priedai: vatos gniužulėliai, skritulėliai, kempinėlės, gal koks tuzinas su viršum įvairiausių dydžių šepetėlių, valomosios servetėlės, dviejų rūšių makiažo valiklis (drėkinamasis ir be aliejaus) ir net dvylika – DVYLIKA – rūšių odos drėkinamųjų kremų (veido, kūno, smarkiai kondicionuojančių, su SPF 15, blizgių, tamsinančių, kvapnių, bekvapių, ypač jautriai odai, su alfa rūgštimis, antibakterinių ir – jeigu kartais ta bjaurioji spalio mėnesio Paryžiaus saulė nusvilintų man odą – su alijošiumi).