Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Mažesniojo lagamino šoninėje kišenėje buvo aplankas su popieriaus lapais, ant kurių buvo atspausdintas moters veidas. Ant kiekvieno veido puikavosi makiažo pavyzdžiai. Elison iš anksto buvo paruošusi įvairaus makiažo variantų. Vienas veidelis vadinosi „Ramus vakaro spindesys“, bet apačioje didžiulėmis raidėmis buvo prierašas: TIK NE IŠKILMINGAM POBŪVIUI! PER DAUG KASDIENIŠKA. Šis veidelis buvo nuteptas matiniu makiažo pagrindu, ant viršaus šiek tiek bronzinės pudros, lengvas potėpis skystų kreminių skaistalų skruostams, seksualūs, gerokai patamsinti akių vokai smarkiai išryškino juodu tušu nudažytas blakstienas ir truputėliu šviesaus blizgio padažytas lūpas. Kai sumurmėjau Elison, kad man nieku gyvu nepavyks atkurti tokio portreto, ji tik priekaištingai drėbtelėjo:

– Tikėkimės, kad ir nereikės, – jos balse nuskambėjo toks nuovargis ir sunkumas, kad pamaniau, jog ji tuoj ims ir sudribs nuo mano neišmanėliškumo.

– Nereikės? Kam tada man bemaž trys dešimtys įvairiausių veidų pavyzdžių ir šitokia krūva priemonių?

Jos niūrus žvilgsnis prilygo Mirandos.

– Andrėja, surimtėk. Čia tik tiems išskirtiniams atvejams, kai Miranda paskutinę minutę pakvies tave kur nors ją palydėti, o tavo kirpėjas ar stilistas negalės tau pagelbėti. Beje, prisiminiau. Eime, parodysiu tau daiktus, kuriuos įdėjau plaukų priežiūrai.

Kol Elison rodė, kaip reikia keturiais apvaliais šepečiais džiovinant tiesinti plaukus, aš bandžiau įsigilinti į tai, ką ji man pasakė. Aš irgi turėsiu vizažistą ir kirpėją? Aš tikrai sau neužsakiau nė vieno. Užsakinėjau tik Mirandai. Tai kas tada užsakė man? Reikia jos paklausti.

– Paryžiaus biuras, – atsakė Elison po gilaus atodūsio. – Juk tu atstovauji Podiumui, ar supranti? O Miranda į tai žiūri labai rimtai. Tu drauge su Miranda Pristli dalyvausi pačiuose iškilmingiausiuose renginiuose. Negi manai, kad sugebėsi tinkamai susitvarkyti pati?

– Ne, žinoma, kad ne. Aišku, bus daug geriau, jeigu gausiu profesionalią pagalbą. Ačiū.

Elison dar dvi valandas laikė užspeitusi mane į kampą ir aiškino, ką reikės daryti, jeigu neateitų bent vienas iš keturiolikos tą savaitę užsakytų kirpėjų ar vizažistų. Ji bijojo, kad aš nepadaryčiau gėdos mūsų šefei, pasitepdama lūpas akių tušu ar nusiskusdama plikai smilkinius ir sukeldama plaukus į pankišką skiauterę. Kai pagaliau baigėme, aš pamaniau, jog būtų laikas nubėgti į valgyklą ir atsinešti tirštos daržovių sriubos, bet Elison pakėlė Emilijos telefono – savo senojo gerojo telefono – ragelį ir surinko Stefos iš aksesuarų skyriaus numerį.

– Sveika, aš jau su ja baigiau. Ji čia. Ar nenorėtum ateiti?

– Pala! Man reikia nubėgti atsinešti ką nors pietų, kol neatėjo Miranda!

Elison lygiai kaip Emilija išsprogino akis. Aš nusistebėjau, ar tik čia ne jų pareigybė vertė taip demonstruoti susierzinimą.

– Gerai. Ne, ne, aš kalbu su Andrėja, – ištarė ji į ragelį, pakeldama iš nuostabos antakius – staigmena, staigmena! Lygiai kaip Emilija. – Pasirodo, ji alkana . Žinau. Taip, taip, žinau. Aš jai sakiau, bet ji vis tiek linkusi… valgyti .

Išbėgau iš biuro ir pasičiupau didžiulį dubenį brokolių sriubos su grietine ir čederio sūriu. Grįžau po trijų minučių ir radau Mirandą, sėdinčią už savo stalo ir rankoje laikančią telefono ragelį taip, tarsi jis būtų nusėtas blusomis. Ji šį vakarą turėtų išskristi į Milaną, bet aš abejojau, ar sulauksiu šios šventės.

– Telefonas skamba, Andrėja, bet kai aš pakeliu ragelį, nes tu, kaip matau, šito daryti nesirengi, – niekas su manim nekalba. Ar gali man paaiškinti šitą reiškinį? – paklausė ji manęs.

Aišku, kad galiu, tik ne jai. Labai retais atvejais, kai Miranda būdavo kontoroje viena, ji kartais pati atsiliepdavo į skambučius. Žinoma, skambinusieji taip nustebdavo kitam laido gale išgirdę jos balsą, kad iš karto numesdavo ragelį. Niekas nebūdavo pasirengęs kalbėtis su ja, nes paprastai tikimybė būti sujungtam su Miranda būdavo artima nuliui. Tada į mano elektroninį paštą iš skyrių redaktorių ir asistentų imdavo plūsti žinutės, kad Miranda pati atsiliepinėja į skambučius – tarsi aš to nežinočiau. „Kur jūs, mergos, dingot??? – šmėsčiodavo vienas paskui kitą panikos kupini klausimai. – Ji pati atsiliepinėja į skambučius!!!“

Murmtelėjau, kad ir aš retkarčiais sulaukdavau nebylių skambučių, bet Mirandai mano paaiškinimas jau neberūpėjo. Ji spoksojo ne į mane, o į mano dubenį su sriuba, kur per kraštą varvėjo tirštas, riebus, žalias skystis. Žvelgė baisiausiai pasišlykštėjusi, kai suprato, kad aš rengiuosi tai valgyti.

– Tuojau pat mesk į šiukšlių dėžę, – suriaumojo ji iš penkių metrų atstumo. – Mane vien nuo to kvapo pykina.

Išmečiau tą šlykščiąją sriubą į šiukšlių dėžę ir ilgesingai glosčiau akimis savo pietus, kai staiga jos čaižus balsas grąžino mane į tikrovę.

– Aš pasirengusi peržiūroms! – šūktelėjo ji ir patogiai įsitaisė kėdėje, patenkinta sėkmingai atsikračiusi Podiume aptikto maisto. – Kai baigsim peržiūras, iš karto kviesk reklamos skyriaus susirinkimą.

Su kiekvienu jos žodžiu plūsteldavo nauja dozė adrenalino, nes niekada nežinojai, ko ji dar užsigeis ir ar pavyks man jos norus patenkinti. Kadangi organizuoti peržiūras ir rengti savaitinius reklamos skyriaus susirinkimus buvo Emilijos pareiga, turėjau bėgti prie jos stalo ir pasitikrinti dienotvarkę. Trečios valandos grafoje buvo parašyta: Sedonos modelių peržiūra, Liucija/Helena . Nuspaudžiau Liucijos liniją ir išpyškinau, vos tik ji pakėlė ragelį:

– Ji pasirengusi, – sukomandavau kaip koks generolas. Liucijos padėjėja Helena numetė ragelį netarusi nė žodžio, ir aš supratau, kad jos abi jau buvo pusiaukelėje į Mirandos biurą. Jeigu jos neprisistatys per dvidešimt penkias sekundes, mane pasiųs jų ieškoti ir asmeniškai priminti, jeigu kartais pamiršo, kad prieš trisdešimt sekundžių skambinau ir sakiau, jog Miranda pasirengusi jas priimti tuojau pat . Aišku, tai buvo gryniausia nesąmonė ir dar viena priežastis, kodėl priverstinis aukštakulnių avėjimas darbe darė mūsų gyvenimą tikru pragaru. Anoks čia malonumas lakstyti su aukštakulniais po kabinetus ir ieškoti besislapstančių nuo Mirandos darbuotojų. Dar blogiau būdavo tada, kai ieškomas asmuo kaip tik tuo metu užsimanydavo į tualetą. Kad ir kaip smarkiai prispirdavo reikalas į vyrų ar moterų tualetą, jis nieku gyvu neprilygo pasiteisinimui nustatytu laiku atvykti pas Mirandą. Ir tada aš mesdavausi į paieškas – kartais net tekdavo kaišioti nosį po tualetų kabinų durimis ir ieškoti reikiamo žmogaus pagal apavą, prašyti kuo skubiau užbaigti reikalą ir bėgti į Mirandos kabinetą. Nedelsiant!

Ačiū Dievui, mūsų visų laimei, Helena atvyko laiku, stumdama vieną besiplaikstantį stovą su pakabomis priešais save, o kitą vilkdama iš paskos. Ji akimirksnį stabtelėjo prie Mirandos kabineto durų, kol sulaukė vos pastebimo jos galvos linktelėjimo, o tada nutempė į vidų abu stovus per storą kiliminę dangą.

– Ar čia viskas? Tik dvi kabyklos? – nustebo Miranda, beveik nepakeldama akių nuo skaitomo žurnalo.

Helena neteko žado, kai Miranda kreipėsi į ją, nes paprastai ji niekada nekalbėdavo su savo pavaldinių asistentėmis. Kadangi Liucija dar nebuvo atkaukšėjusi su savo kabyklomis, tai nebuvo kas daryti.

– Ne, ne viskas. Tuoj ateis Liucija. Ji atsiveš dar dvi. Gal galėčiau pradėti jums rodyti, ką mes išrinkom? – nedrąsiai paklausė Helena, timpčiodama savo trumpos palaidinukės kraštus.