Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– O ta asistentė iš Amerikos būtinai turi būti tu ir tai reiškia, kad mes nevažiuosime į absolventų vakarėlį? – liūdnai tarė jis.

– Na, paprastai būna kitaip. Kadangi tai laikoma didžiule privilegija, tai į šitą kelionę visada važiuoja vyriausioji padėjėja, bet Emilija susirgo, todėl teks važiuoti man. Išvykstu kitą antradienį, tad į Providensą šį savaitgalį važiuoti negalėsiu. Labai atsiprašau. – Pakilau nuo savo kėdės ir nuėjau atsisėsti arčiau jo ant sofos, bet jis tuoj pat atšlijo.

– Viskas taip paprasta, ar ne? Žinai, aš jau sumokėjau už viešbutį – visą kainą. Jau nekalbu apie tai, jog pasikeičiau tvarkaraštį, kad galėčiau šį savaitgalį važiuoti su tavim. Liepiau mamai susirasti auklę, nes tu taip troškai važiuoti. Baisaus čia daikto, ar ne? Tik dar viena Podiumo užduotis. – Dar niekada per visus mudviejų išdraugautus metus neregėjau jo tokio įpykusio. Net Lili pakėlė akis nuo žurnalo ir, kurį laiką paspoksojusi į mus, pasiskubino ištipenti iš kambario, kol visa ši nesantaika nevirto milžinišku karu.

Norėjau susirangyti jam ant kelių, bet jis sukryžiavo kojas ir mostelėjo ranka.

– Aš kalbu visai rimtai, Andrėja. – Jis mane vadindavo pilnu vardu tik tada, kai labai pykdavo. – Ar verta šitaip aukotis? Bent minutę pabūk man atvira ir pasakyk: ar verta šitaip aukotis?

– Aukotis kam? Ar verta praleisti absolventų susitikimo vakarą, kai jų bus dar kelios dešimtys, ir neatlikti to, ko iš manęs reikalauja darbas? Jis man atvers galimybes, apie kurias nedrįsau net pasvajoti. Ir dar šitaip greitai! Taip, tikrai verta!

Jis nunarino galvą ir aš pagalvojau, kad tuoj ims ir apsiverks. Bet kai jis vėl pakėlė akis, jo veide spindėjo neapsakomas pyktis.

– Negi nepagalvojai, kad aš mieliau važiuočiau su tavim, nei dvidešimt keturias valandas per dieną ir septynias dienas per savaitę kažkam vergaučiau? – Aš šaukiau taip garsiai, kad net pamiršau, jog kitame kambaryje galėjo išgirsti Lili. – Negi nepagalvojai, kad gal ir aš nenoriu ten važiuoti, bet nieko negaliu padaryti?

– Nieko negali padaryti? Tu kaip tik viską gali padaryti! Ende, šitas darbas jau nebe darbas (jeigu tu dar nepastebėjai), jis atėmė iš tavęs gyvenimą! – ėmė šaukti jis man atgal iš pykčio išraudusiu ne tik veidu, bet ir sprandu. Anksčiau man tai būtų patikę, netgi pasirodytų seksualu, bet šiandien aš tiesiog norėjau eiti miegoti.

– Aleksai, paklausyk manęs…

– Ne, tu manęs paklausyk! Tau nusispjauti į mane – baisaus čia daikto! Tau vis viena, kad mes matomės vis rečiau ir rečiau dėl tavo niekada nesibaigiančio darbo ir nesiliaujančių skubių pavedimų. O kaip tavo tėvai? Kada tu paskutinį kartą juos lankei? O sesuo? Ar bent žinai, kad ji neseniai susilaukė pirmojo vaikelio, o tu savo sūnėno nė neaplankei. Ar bent apie ją pagalvojai? Ar tau ji nieko nereiškia? – Jis užbaigė visai tyliai ir pasislinko arčiau manęs. Maniau ims atsiprašinėti, bet jis tik paklausė: – O Lili? Ar pastebėjai, kad tavo geriausia draugė virto siautėjančia alkoholike? – Aš turbūt atrodžiau labai sukrėsta, bet jis varė toliau: – Tu net negali pripažinti šitų dalykų, Ende. Juk tai aišku kaip dieną.

– Taip, ji geria. Lygiai kaip tu ir aš, ir visi jos draugai. Lili juk studentė. O studentai visi geria, Aleksai. Kas čia tau keisto? – Kai ištariau garsiai, mano žodžiai nuskambėjo dar graudžiau, ir jis tik papurtė galvą. Mudu dar kurį laiką patylėjom ir tada jis prabilo:

– Tu nieko nesupratai, Ende. Nežinau, kaip tai atsitiko, bet aš, man regis, tavęs nebepažįstu. Man atrodo, mums reikia pailsėti vienam nuo kito.

– Ką? Ką čia paistai? Tu nori išsiskirti? – Per vėlai supratau, kad jis kalba per daug rimtai. Aleksas visada būdavo toks supratingas, mielas, švelnus ir užjaučiantis, kad aš prie šito pripratau ir įsivaizdavau, jog jis visados bus šalia manęs, leis išsikalbėti po ilgos varginančios darbo dienos arba paguos ir nuramins, kai visi kiti rengiasi tik įkąsti ir įgelti. Bėda buvo ta, kad aš nevykdžiau savųjų sutarties įsipareigojimų.

– Ne, nieko panašaus. Ne išsiskirti, o tiesiog pabūti kurį laiką atskirai. Man regis, mudviem praverstų pagyventi atskirai ir dar kartą įvertinti šią situaciją. Matau, kad tu pastaruoju metu nesi laiminga su manim. Nepasakyčiau, kad ir aš mirštu iš laimės. Gal laikinas išsiskyrimas mums bus tik į naudą.

– Mums bus į naudą? Manai, kad tai padės? – Man nuo jo banalių žodžių ir pasiūlymo, kad laikinas išsiskyrimas padės mums vėl suartėti, norėjosi šaukti, rėkti. Tai taip savanaudiška ir dar tokiu metu, kai mano pirmieji metai Podiume jau visai artėjo į pabaigą ir aš šiomis dienomis turėjau atlikti didžiausią savo karjeros išbandymą. Prieš kelias minutes mane apėmęs liūdesys ir susijaudinimas virto suirzimu. – Ką gi, puiku. Pagyvenkime atskirai, – atrėžiau piktai ir su neslepiama ironija. – Pertrauka. Man regis, visai neblogas pasiūlymas.

Jis spoksojo į mane plačiai atmerktomis rudomis akimis, kupinomis nuostabos ir nuoskaudos, paskui užsimerkė, tarsi būtų norėjęs ištrinti iš atminties mano atvaizdą.

– Gerai, Ende. Nebekankinsiu ilgiau tavęs ir išeisiu. Linkiu tau smagios kelionės į Paryžių. Nuoširdžiai linkiu. Pasiskambinsim. – Man nespėjus suvokti, kas čia nutiko, jis pakštelėjo man į skruostą, kaip darydavo Lili ar mano mamai, ir nuėjo prie durų.

– Aleksai, ar nemanai, kad mudviem reikia pasikalbėti? – paklausiau prislopintu balsu, vis dar abejodama, ar jis tikrai rengiasi išeiti.

– Gal geriau šįvakar nebekalbėkim, Ende. Mums reikėjo daugiau kalbėtis per pastaruosius mėnesius, metus, o ne palikti viską šiam vakarui. Gerai pamąstyk, sutarta? Paskambinsiu po poros savaičių, kai grįši iš kelionės. Sėkmės tau Paryžiuje. Neabejoju, kad tau ten pasiseks. – Jis atidarė duris, žengė per slenkstį ir mikliai uždarė iš kitos pusės.

Nubėgau į Lili kambarį, tikėdamasi, kad ji mane paguos, pasakys, kad jis perlenkė lazdą, o man būtinai reikia važiuoti į Paryžių, nes nuo to priklauso mano ateitis, kad ji visai ne alkoholikė, kad aš nesu jau tokia bjauri sesuo, nes neaplankiau savo pirmagimio sūnėno. Tačiau ji miegojo ant nepaklotos lovos, nespėjusi nusirengti, o ant stalelio prie lovos stovėjo tuščia taurė. Šalia jos gulėjo atidarytas Toshiba kompiuteris. Pagalvojau, ar ji sugebėjo parašyti bent vieną žodį. Pasižiūrėjau į ekraną. Valio! Ji buvo parašiusi temos pavadinimą, savo vardą ir pavardę, kursą, dėstytojo pavardę ir juodraštinį straipsnio pavadinimo variantą: „Psichologiniai apmąstymai, kaip įtikti skaitytojui“. Garsiai nusijuokiau, bet ji nė nesujudėjo. Taigi aš uždariau kompiuterį ir padėjau ant rašomojo stalo, prisukau laikrodį lygiai septintai ir užgesinau šviesą.

Tik grįžau į savo kambarį ir išgirdau mobiliojo telefono skambutį. Pirmąsias penkias sekundes besidaužančia širdimi laukiau, nes bijojau atsiliepti, kad galbūt čia Ji, bet paskui atvožiau dangtelį, nusprendusi, jog skambina Aleksas. Jaučiau, kad jis negalėjo pasielgti taip atšiauriai. Jis net užmigti negalėdavo nepabučiavęs ir garsiai nepalinkėjęs saldžių sapnų. Netikėjau, kad imtų ir išlėktų, pasiūlęs porą savaičių pagyventi atskirai.

– Sveikas, katinėli, – ištariau tyliai, nes jau spėjau jo pasiilgti, ir nudžiugau, kad galėsiu pasikalbėti apie tuos bjaurius reikalus telefonu, o ne akis į akį. Man plėšė galvą, o pečiai, rodės, tuoj prisiklijuos prie ausų. Tikėjausi išgirsti jį prisipažįstant, kad įvyko didžiulis nesusipratimas ir kad jis ateis pas mane rytoj. – Džiaugiuosi, kad paskambinai.