Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Todėl – kas? – mano instinktai veikė su pagreičiu.

– Ogi tas, kad ji nori, jog tu važiuotum vietoj manęs.

– Ji nori, kad aš važiuočiau su ja? Tai bent pokštas! Taip ir pasakė? Ar tau nepagrasino atleisianti iš darbo, kad susirgai?

– Andrėja, aš… – gilus drėgnas kosulys vėl neleido jai kalbėti, ir aš išsigandau, kad ji nenumirtų čia pat, prie telefono, – …aš visai rimtai. Kalbu tau visai rimtai. Ji dar minėjo, kad užsieny siūlomos padėjėjos visiškos besmegenės ir kad su tavim jai bus geriau nei su jomis.

– Na, jeigu jau taip sakai, tai sutinku. Po tokio pamaloninimo negaliu nesutikti ko nors nedaryti. Nereikėjo jai šitaip sakyti, aš net išraudau. – Nežinojau, kas man labiau prie širdies: ar kad Miranda norėjo važiuoti į Paryžių būtent su manim, ar kad ji laikė mane kiek protingesne už tas anoreksiškas tuščiagalves prancūzes… mano kopijas.

– Užsičiaupk tu, po galais, – šūktelėjo ji, atgavusi kvapą tarp nenutrūkstamo kosėjimo. – Esi laimingiausias žmogus pasaulyje. Šitos kelionės aš laukiau dvejus metus – daugiau nei dvejus metus – ir negaliu važiuoti. Skaudi ironija, ar suvoki?

– Žinoma, kad suvokiu! Didžiausia banalybė: šita kelionė – visa tavo gyvenimo esmė, o mano egzistencijos pražūtis, bet teks važiuoti man, o ne tau. Keistas tas mūsų likimas, a? Taip linksma, kad net verkti norisi, – išrėžiau jai tiesiai, visiškai nesidžiaugdama.

– Suprantu, kad tau nepatinka, bet ką daryti? Aš jau paskambinau Džeriui ir liepiau užsakyti tau drabužių. Tau jų prireiks kelių lagaminų, nes turėsi dalyvauti įvairiuose kolekcijų pristatymuose, vakarienėse ir, žinoma, Mirandos rengiamame pobūvyje Costes viešbutyje. Elison padės tau susirinkti makiažo priemones. Susitark su Stefa iš aksesuarų skyriaus dėl lagaminų, batų ir papuošalų. Tau liko tik savaitė, tad pradėk ruoštis jau nuo rytdienos, aišku?

– Vis dar negaliu patikėti, kad ji nori vežtis mane.

– Tikėk, nes ji tikrai nejuokavo. Kadangi manęs biure nebus visą šią savaitę, tau dar teks…

– Ką? Tu neateisi į biurą ? – Aš nė valandos nepraleidau sirgdama, ką jau kalbėti apie dieną, kai Miranda sėdėdavo darbe. Emilija irgi. Vieną kartą vos neįkliuvo, kai mirė jos prosenelis, bet ji kažkaip sugebėjo parlėkti į Filadelfiją, dalyvauti laidotuvėse ir grįžti į darbą, nepavėlavusi nė minutės. Štai taip mes dirbom. Ir jokių kalbų. Kad ir kas būtų: artimo mirtis (nebent šeimos nario), susižalojimas iki galūnių netekimo (savo pačios) ar branduolinis karas (nebent pati Amerikos vyriausybė praneštų, kad bus puolamas Manhatanas), privalėjome būti darbe. Tai bus naujas Pristli režimo istorijos puslapis.

– Andrėja, man mononukleozė. Aš galiu visus užkrėsti. Liga labai rimta. Man net kavos išeiti atsigerti negalima, ką jau kalbėti apie darbą. Miranda viską puikiausiai supranta, tad tau teks pasitempti. Kol pasirengsite kelionei į Paryžių, turėsite gražaus darbelio. Ketvirtadienį Miranda išvyksta į Milaną, o kitą antradienį tu pasitiksi ją Paryžiuje.

– Ji viską supranta? Liaukis! Verčiau klok, ką ji iš tiesų pasakė. – Niekaip negalėjau patikėti, kad mononukleozė būtų rimtas pagrindas neateiti į darbą. – Nagi, suteik man tą saldų malonumą. Juk kelias savaites mano gyvenimas bus gyvas pragaras.

Emilija atsiduso ir aš, galima sakyti, pajutau, kaip ji dėbtelėjo į lubas.

– Na, ji, aišku, nešoko iš laimės. Aš pati su ja nekalbėjau, bet gydytojas pasakojo, kad ji nuolat klausinėjusi, ar mononukleozė rimta liga. Bet kai jis patikino, kad net labai, tai ji nusileido.

Aš garsiai nusikvatojau.

– Kurgi ne, Ema, kurgi ne. Tik tu dėl nieko nesijaudink, gerai? Tu sveik, o visu kitu pasirūpinsiu aš.

– Aš tau atsiųsiu darbų sąrašą, kad ko nepamirštum.

– Nieko nepamiršiu, nesijaudink. Ji jau keturis kartus šįmet važiavo į Europą. Aš viską žinau ir turiu susirašiusi. Iš banko paimsiu grynųjų, kelis tūkstančius iškeisiu į eurus, dar už kelis nupirksiu kelionės čekių ir triskart suderinsiu visus kirpėjų ir vizažistų užsakymus, kol ji neišvažiavo. Kas dar? Tiesa, dar pasirūpinsiu, kad Ritz duotų tą mobilųjį, kurio jai reikia, ir įspėsiu vairuotojus, kad nesugalvotų nuvažiuoti ir nepaliktų jos laukti. Dabar svarstau, kam reikės išdalyti jos kelionės tvarkaraštį, kurį aš pati atspausdinsiu – nieko čia sunkaus, – ir išsiuntinėsiu visiems į užsienį. Ir dar sudarysiu mergaičių pamokų, papildomų užsiėmimų, treniruočių ir žaidimų su draugais tvarkaraštį bei visų tarnų pareigų sąrašą. Matai? Tau tikrai nėra dėl ko jaudintis! Aš viską žinau – iki smulkmenų.

– Tik nepamiršk medžiagos, – ji išstenėjo paskutinius žodžius tarsi įjungusi autopilotą. – Ir šalikėlių!

– Nebijok, nepamiršiu! Jau užsirašiau. – Prieš Mirandai pradedant pakuotis daiktus – tiksliau, prieš tai, kai namų šeimininkė sukraudavo jai daiktus, aš arba Emilija medžiagų parduotuvėje nupirkdavom didžiulius ritinius medvilninio aksomo ir nuveždavom jai į namus. Ten drauge su namų šeimininke sukarpydavom tiksliai pagal kiekvieno drabužio, kurį ji ketino vežtis, išmatavimus ir suvyniodavom. Tada šimtai tokių aksominių paketėlių būdavo kruopščiai sukraunami drauge su kitais daiktais į dešimtis Louis Vuitton lagaminų. Paprastai pusė iš jų būdavo užkraunami keliais tuzinais oranžinių Hermes šalikėlių dėželių, kur kiekvienoje ramiai ilsėdavosi po vieną šalikėlį, tarsi lauktų, kada bus pamestas, pamirštas, numestas ar tiesiog išmestas.

Po pokalbio su Emilija, per kurį stengiausi būti nuoširdi ir užjaučianti, padėjau ragelį ir nuėjau pas Lili. Radau ją gulinčią ant lovos, rūkančią cigaretę ir siurbčiojančią kažkokį skaidrų skystį, tikrai ne vandenį, iš aukštos kokteilių taurės.

– Rodos, buvom sutarusios čia nerūkyti, – papriekaištavau jai ir išsitiesiau šalia, atrėmusi kojas į nutrintą, mano tėvų dovanotą medinį staliuką. – Aš nepykstu, nes šitą taisyklę sugalvojai pati. – Lili nebuvo užkietėjusi rūkalė kaip kitos; ji paprastai rūkydavo prie taurelės ir netgi pati nesipirkdavo cigarečių. Dabar jai iš kišenės styrojo visiškai naujas Camel Special Lights pakelis. Aš niūktelėjau jai į šlaunį savąja šlepete ir parodžiau į cigaretes. Ji padavė man drauge su žiebtuvėliu.

– Žinojau, kad nesupyksi, – tarė ji ir tingiai užsitraukė dūmo. – Aš tempiu gumą ir man tai padeda susikaupti.

– O ką turi padaryti? – pasidomėjau, užsidegdama cigaretę ir numesdama ant stalo žiebtuvėlį. Šį semestrą ji laikė septyniolika įskaitų skolų, likusių nuo praėjusio pavasario dėl nepatenkinamo lankomumo. Žiūrėjau į ją, o ji dar kartą giliai užsitraukė dūmo ir maktelėjo didžiulį gurkšnį bespalvio gėrimo. Kažkodėl man pasirodė, kad ji slysta iš kelio.

Lili giliai ir reikšmingai atsiduso. Cigaretė, įsprausta lūpų kamputyje, jai kalbant smilko ir papsėjo. Jos galas šokinėjo aukštyn žemyn, o drauge su garbanotais neplautais plaukais ir nubėgusiu akių tušu ji atrodė kaip kaltinamoji iš filmo „Teisėja Džudi“ (o gal ir ieškovė, nes ten visi vieno kirpimo – be dantų, susivėlusiais plaukais, blyškiom akim ir kalba vien tik neiginiais).

– Rašau straipsnį kažkokiam niekam nereikalingam specialiajam akademiniam žurnalui, kurio niekas neskaito, bet turiu parašyti, kad pasigirčiau, jog kažką esu išspausdinusi.

– Tai nesmagu. O kada terminas?

– Rytoj. – Visiškas abejingumas. Ji atrodė visiškai rami.

– Rytoj? Iš tikrųjų?