Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Miranda buvo įsikirtusi A-KIK’ui į parankę ir vos pastebimai šypsojosi. Aš negirdėjau, apie ką jie kalbėjosi, bet mačiau, kad ji nenoriai dalyvauja pokalbyje. Etiketo normos jai nebuvo svarbiausias dalykas, ji nemėgo tuščių plepalų, bet aš visgi jaučiau, kad šįvakar ji pasistengs ir pademonstruos savo lipšnumą. Aš jau seniai supratau, kad jos draugai buvo skirstomi į dvi kategorijas. Pirmajai priklausė tie, kuriuos ji laikė „aukščiau“ savęs ir kuriems turėjo pasigerinti. Šis sąrašas buvo trumpas, bet jame buvo tokie kaip Irvas Ravitzas, Oskaras de la Renta, Hilari Klinton ir visos populiariausios kino žvaigždės. Antrajai kategorijai priklausė tie, kurie buvo „žemiau“ jos. Juos ji nuolatos mokydavo ir niekindavo, kad nepamirštų savo vietos. Šiame sąraše buvo visi likusieji jos draugai ir pažįstami: Podiumo darbuotojai, šeimos nariai, jos mergaičių draugų tėveliai (išskyrus tuos, kurie netyčia pateko į pirmąją kategoriją), bemaž visi dizaineriai ir kitų žurnalų leidėjai, visos aukštos aptarnavimo ir paslaugų srities personos šalyje ir užsienyje. Šįvakar turi būti labai įdomu, nes čia rinksis antros kategorijos žmonės, su kuriais turėtų būti elgiamasi kaip su pirmos, nes jie yra pono Tomlinsono ir jo brolio giminaičiai. Aš visados mėgaudavausi retomis progomis, kai Mirandai tekdavo pasistengti padaryti įspūdį aplinkiniams, nes ji pati savaime nebuvo patraukli ar įspūdinga.

Kad jau atvyko pirmieji svečiai, pajutau dar jų nepamačiusi. Kambaryje įsivyravo aiškiai juntama įtampa. Turėdama atmintyje visų svečių nuotraukas, nuskubėjau prie pirmos poros ir pasiūliau poniai padėti nusirengti kailinį apsiaustą.

– Ponai Vilkinsonai, labai jums dėkoju, kad atvykote šį vakarą pabūti su mumis. Leiskite, aš jums padėsiu. O Ileina palydės jus į atriumą ir pavaišins kokteiliu. – Tikiuosi, per savo monologą nespoksojau į svečius, nors jų vaizdelis buvo nepakartojamas. Man teko Mirandos pobūviuose regėti moterų, apsirengusių kaip prostitutės, ir vyrų, persirengusių moterimis, net beveik visiškai nuogų modelių, bet šitokių apdarų dar neteko regėti niekur. Žinojau, kad susirinks ne pati madingiausia Niujorko publika, bet tikėjausi išvysti bent jau kažką panašaus į serialo „Dalasas“ stilių. Deja, jie visi man priminė personažus iš filmo „Išsigelbėjimas“.

Pono Tomlinsono brolis, gan išvaizdus žilstelėjęs vyriškis, buvo apsirengęs baltu fraku (įsivaizduokit – gegužės mėnesį) su languota nosine atlape ir su lazdele. Jo sužadėtinė vilkėjo smaragdo spalvos košmarą iš taftos. Jis visas čežėjo, šiugždėjo, o virš įsmaukto kaip bitės liemens pro didžiulę iškirptę putli krūtinė taip veržėsi lauk, kad, atrodė, vargšelė uždus nuo savo pačios silikonų spaudimo. Jai prie ausų karojo deimantai sulig kavos puodeliais, o ant kairės rankos žaižaravo dar didesnis. Plaukai buvo nublukinti peroksidu lygiai kaip ir dantys, o kojų blauzdos tokios liesos ir kaulėtos, kad pamaniau ją ne mažiau dešimtmečio bėgiojus nacionalinėje futbolo lygoje.

– Brangieji, džiaugiuosi, kad atvykote į mūsų mažą vakarėlį! Juk jūs mėgstat pobūvius, tiesa? – uždainavo Miranda falcetu. Būsimoji ponia Tomlinson, rodės, tuoj nualps. Priešais ją stovėjo pati Miranda Pristli! Jos puiki nuotaika mus mažumėlę glumino, bet visa nevykėlių minia klusniai nusekė jai iš paskos į atriumą.

Visas vakaras prabėgo taip, kaip ir prasidėjo. Atpažinau visus svečius ir nepasakiau nė vieno nereikalingo žodžio. Baltų smokingų, šifono suknių, aukštų kuodų, dar didesnių brangių akmenų ir vos pilnametystės sulaukusių jaunų žmonų paradas veikiai man atsibodo. Užtat aš nenuleidau akių nuo Mirandos. Ji buvo didžiausio tą vakarą muziejuje susirinkusių moterų pavydo objektas ir tikroji dama. Nors jos ir suprato, kad už jokius pinigus pasaulyje negalėtų nusipirkti jos didybės, vis dėlto stengėsi neatsilikti.

Aš maloniai šyptelėjau, kai vidury vakarienės ji mane atleido, neištarusi nei ačiū, nei sudie. („An-drė-ja, šįvakar tu mums nebereikalinga. Gali eiti namo.“) Aš pasidairiau Ileinos, bet ši jau buvo nepastebimai išsmukusi. Išsikviečiau mašiną, ir ji atvažiavo po dešimties minučių. Iš pradžių norėjau važiuoti metro, bet suabejojau, ar atlaikys tokią kelionę mano suknelė ir kulniukai, todėl palaimingai sudribau ant galinės automobilio sėdynės.

Kai ėjau pro Džoną ir jau sukau lifto link, jis pasilenkė ir iš po savo stalo ištraukė rudą voką.

– Prieš kelias minutes atnešė. Užrašyta „Skubiai“.

Padėkojau jam ir atsisėdusi ant minkštasuolio kamputyje pagalvojau, kas man galėtų penktadienio vakarą siųsti laišką. Atplėšiau ir ištraukiau raštelį:

Mieloji Andrėja,

malonu buvo šįvakar su tavim susipažinti! Ar negalėtume kitą savaitę susitikti užkąsti sušio ar dar ko? Užvežiau tau šitą grįždama namo, nes pamaniau, kad po šio vakaro ji tau tikrai pravers. Pasidžiauk.

Ileina

Voke buvo Mirandos-gyvatės nuotrauka, tik Ileina ją buvo padidinusi iki 10×15 formato. Kelias minutes atidžiai į ją žiūrėjau, masažuodama Manolo batelių išvargintas kojas. Paskui įsižiūrėjau į Mirandos akis. Jos žvilgsnis buvo niekinantis, šykštus ir atgrasus, lygiai toks, kokį matydavau kasdien. Bet šįkart jame buvo kažkas liūdno ir nesijautė vienatvės. Jeigu prikabinsiu šitą nuotrauką prie šaldytuvo ar parodysiu ją Lili su Aleksu, man ji nei kojų skausmo nesumažins, nei prarasto penktadienio vakaro nesugrąžins. Suplėšiau ją į skutelius ir nušlubčiojau namo.

15

–Andrėja, čia Emilija, – išgirdau ragelyje krenkščiantį balsą. – Ar mane girdi? – Jau kelis mėnesius Emilija neskambino man į namus vėlai vakare, taigi supratau, kad atsitiko kažkas rimto.

– Sveika. Aišku, kad girdžiu. Bet balsas kaip iš po žemių, – atsiliepiau ir tą pačią akimirką atsisėdau lovoje, nes pamaniau, kad turbūt Miranda ką nors jai pasakė ar padarė. Paskutinis kartas, kai Emilija man skambino taip vėlai, buvo tada, kai Miranda jai paskambino šeštadienio vakarą apie vienuoliktą ir pareikalavo užsakyti jai su ponu Tomlinsonu privačios kompanijos lėktuvą pargabenti juos iš Majamio, nes dėl blogo oro buvo atidėtas jų reisas. Emilija jau buvo beišeinanti iš namų švęsti savo pačios gimtadienio, kai Miranda paskambino, todėl vargšelė iš karto puolė skambinti man ir prašė pagelbėti jai ir sutvarkyti šį reikalą, bet aš jos žinutę gavau tik kitą dieną. Kai jai paskambinau, ji vis dar sriūbavo.

– Aš neatšvenčiau savo pačios gimtadienio, Andrėja, – pratrūko ji raudoti, vos tik pakėlusi ragelį. – Aš neatšvenčiau savo gimtadienio, nes turėjau užsakyti jiems lėktuvą!

– Tai ką? Negalėjo apsistoti nakčiai viešbutyje ir atskristi kitą dieną kaip normalūs žmonės? – paklausiau akivaizdaus dalyko.

– Manai, kad ir aš šito nepagalvojau? Per kelias minutes, kai paskambino, Albiono „Pakrantės klube“ ir „Delane“ aš jiems buvau užsakiusi apartamentus, nes nesitikėjau, kad ji kalba rimtai. Dieve šventas – juk šeštadienio vakaras! Kaip man užsakyti privačios kompanijos lėktuvą šeštadienį!

– Nenoriu tikėti, kad jai būtinai jo prireikė, – paguodžiau Emiliją, jausdamasi kalta, kad nebuvau namie ir negalėjau jai padėti, bet drauge ir džiaugdamasi, kad pavyko išsisukti nuo šitos mirtį nešusios kulkos.

– Kur jau ne! Skambinėjo kas dešimt minučių ir vis klausinėjo, kodėl dar nesuradau lėktuvo. Aš turėdavau nutraukti pokalbį ir prašyti žmonių palaukti, kad atsiliepčiau į jos skambučius, o kai norėdavau tęsti, jie jau būdavo padėję ragelį. – Ji įkvėpė oro. – Košmaras!