Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Ką ji čia kalba? – sušnibždėjo ji, prisislinkusi prie manęs visai arti. – Kokios nuotraukos? Ką – ji kuoktelėjo?

Mudvi prisėdom ant nepatogaus medinio suolo pritemdytame koridoriuje, nes abi troškom kuo greičiau kur nors pasislėpti.

– Matai, aš visą savaitę turėjau ieškoti šiandieną dalyvausiančių svečių nuotraukų ir mokytis juos atpažinti, kad šįvakar pasveikinčiau juos vardu ir pavarde, – paaiškinau iš siaubo suglumusiai Ileinai. Ji spoksojo į mane nieko nesuprantančiomis akimis. – Bet kadangi ji tik prieš porą valandų man pranešė, kad teks čia dalyvauti, tai mašinoje spėjau peržvelgti tik keletą pavardžių ir nuotraukų.

Ileina suglumusi tylėjo.

– Kas yra? – paklausiau. – Tavo manymu, kažkas keista? Priešingai. Tai eilinis darbelis prieš Mirandos pobūvį.

– Žinai, aš maniau, kad šįvakar nebus jokių įžymybių, – pasakė ji, turėdama omeny ankstesnius Mirandos pobūvius Metropolitene. Kadangi ji dosniai rėmė muziejų, tai jai buvo suteikta ypatinga privilegija išsinuomoti bet kurią Metropoliteno dailės muziejaus salę asmeniniams pobūviams ir kokteilių vakarėliams. Ponui Tomlinsonui užteko tik žodeliu užsiminti apie savo norą, ir Miranda jau nėrėsi iš kailio, kad jos svainio sužieduotuvės būtų pats prašmatniausias renginys, kokį tik teko regėti Metropolitene. Ji norėjo padaryti neišdildomą įspūdį turtingiesiems pietiečiams ir jų trofėjinėms žmonytėms, pakviesdama į Metropoliteną iškilmingos vakarienės. Jai pavyko.

– Taip, čia nebus nė vieno, kurį atpažintume iš pirmo žvilgsnio. Vien tik smulkūs milijonieriai su namais už Meisono-Diksono linijos. Kai man reikia įsiminti svečių veidus ir pavardes, aš paprastai jų ieškau internete ar WWD žurnale. Be jokio vargo rasi Maiklo Blumbergo ar Johi Jamamoto nuotraukų, bet pabandyk surasti pono ir ponios Pakardų iš kažkokio turtingo Čarlstono priemiesčio, ar kur ten jie gyventų. Ieškok nors su žvake. Kita Mirandos padėjėja man surado šitas nuotraukas, o visas personalas tuo tarpu rūpinosi mano iškilminga išvaizda. Ačiū Dievui, jai pavyko rasti beveik visų nuotraukas iš vietos laikraščių ar įvairiausių kompanijų tinklapiuose. Aš būčiau išprotėjusi.

Ileina vis dar tebespoksojo į mane. Jaučiau, kad elgiuosi ir kalbu kaip robotas, bet negalėjau sustoti. Jos nuostaba mane dar labiau dirgino.

– Man nepavyko įsiminti vienos poros, bet, tikiuosi, pažinsiu juos ir nemačiusi.

– O, vargeli. Nesuprantu, kaip tu ir ištveri. Aš jau pykstu, kad reikia čia tūnoti penktadienio vakarą, bet jeigu man reiktų dirbti tavo darbą… Kaip tu viską ištveri? Kaip tu gali tylėti, kai tave taip niekina ir visai su tavimi nesiskaito?

Gal minutę negalėjau atsikvošėti, nes iš tiesų šis klausimas užklupo mane netikėtai: dar niekas neišdrįso peikti mano darbo. Visados galvojau, kad esu vienintelė – tarp įsivaizduojamų milijonų merginų, kurios dėl mano darbo kristų negyvos, – įžvelgusi neigiamų savo darbo ypatybių. Man buvo baisiau regėti Ileinos veide šoką, nei kas dieną susidurti su šimtais netikėčiausių ir kvailiausių dalykų darbe. Jos neslepiamo pasigailėjimo ir užuojautos kupinas žvilgsnis taip uždavė man širdį, kad padariau tai, ką per kelis nežmogiškų darbo sąlygų mėnesius stengiausi užgniaužti ir vis laukiau tinkamos akimirkos – aš apsiverkiau.

Ileiną ištiko dar didesnis šokas.

– Oi, vargšele, nusiramink! Atleisk man! Aš tikrai nenorėjau tau nieko blogo. Esi šventoji, kad pakenti tą bobą, girdi? Eime su manim. – Ji paėmė mane už rankos ir nusivedė dar vienu tamsiu koridoriumi į savo kabinetą. – Atsisėsk ir pamiršk tuos baisuoklius Mirandos svečius.

Šnirpštelėjau nosimi ir man pasidarė nejauku.

– Ir nieko čia keisto, kad verki, girdi? Jaučiu, kad tau šitos ašaros jau seniai tvenkėsi akyse, ir dabar tau tikrai palengvės, jei išsiverksi.

Ji kažko įnirtingai ieškojo savo stalčiuose, o aš tuo tarpu nusišluosčiau nuo akių per skruostus varvantį tušą.

– Štai, – tarė ji išdidžiai, – kai pažiūrėsi, aš iš karto sunaikinsiu. O jeigu sugalvosi kam nors apie tai papasakoti, tai aš tau sužlugdysiu gyvenimą. Bet tu tik pasižiūrėk – kaip nuostabu. – Ji padavė man didelį rudą voką su lipduku „Slapta“ ir nusišypsojo.

Aš nuplėšiau lipduką ir ištraukiau žalią aplanką. Jame buvo nuotrauka, tiksliau, spalvota fotokopija. Joje pamačiau Mirandą, įsitaisiusią ant restorano atlenkiamos kėdės. Tą pačią akimirką pažinau garsaus visuomenės įžymybių fotografo nuotrauką, kuri buvo daryta neseniai vykusiame Donos Karan gimtadienyje Pastis restorane. Ji jau buvo apskriejusi bemaž visus Niujorko žurnalus ir vis kartkartėmis šmėsteldavo kokiame nors kitame leidinyje. Čia ji buvo apsirengusi savo garsųjį baltai rudą gyvatės odos per liemenį smauktą paltą, su kuriuo ji iš tiesų buvo panaši į gyvatę.

Ką gi, atrodo, ne aš viena taip galvojau, nes šioje nuotraukos versijoje kažkas buvo sumaniai ir gana meistriškai iškirpęs ir priklijavęs atitinkamo dydžio dalį barškuolės gyvatės būtent toje vietoje, kur turėtų būti jos kojos. Efektas buvo stulbinantis: Miranda-gyvatė. Ji buvo viena ranka atsirėmusi į kėdės atkaltę, smakrą padėjusi ant delno, o jos gyvatės kūnas, susirietęs puslankiu, gulėjo ant suolo, su per kraštą nusvirusia nuodega. Padaryta pasakiškai tobulai.

– Na kaip – patinka? – paklausė Ileina, žvelgdama man per petį. – Vieną dieną atėjo pas mane į kabinetą Linda. Ji pusę dienos gaišo telefonu su Miranda, nes ši niekaip negalėjo išsirinkti, kurioje salėje bus rengiama vakarienė. Linda, aišku, siūlė savo nuožiūra, nes, jos manymu, ta salė buvusi tinkamiausia pagal dydį ir tikrai labai graži, bet Miranda užsigeidė tos, kuri yra arčiau suvenyrų parduotuvės. Jos ilgai aptarinėjo ir ginčijosi, kol pagaliau Linda nusileido. Paskui kelias dienas kaulijo iš valdybos leidimą organizuoti pobūvį toj salėj, kurios geidė Miranda. Jį gavusi, Linda su didžiausiu džiaugsmu puolė skambinti Mirandai ir pranešti gerą naujieną. Spėk, kas buvo toliau?

– Aišku, ji persigalvojo, – atsakiau tyliai, nes jaučiau, kaip Ileina susijaudino. – Ji nusprendė pasielgti taip, kaip iš pat pradžių buvo siūliusi Linda, bet pranešė apie tai tik tada, kai jau viskas buvo sutarta kitaip.

– Tiksliai taip. Žinai, mane baisiai įsiutino. Dar niekada nemačiau, kad muziejininkai dėl ko nors verstųsi per galvas. Tegu ir pats Valstijų prezidentas prašo leidimo surengti čia iškilmingą valstybės departamento vakarienę, ir jam neleistų! O tavo šefė įsivaizduoja galinti ateiti ir įsakinėti, apversdama aukštyn kojom visiems mums gyvenimą. Taigi aš ėmiau ir padariau šitą nuotrauką kaip kerštą už Lindos įžeidimą. Žinai, ką Linda su ja padarė? Susimažino ant kopijavimo aparato ir įsidėjo į piniginę. Pagalvojau, kad ir tau patiks. Bus prisiminimas, kad ne tu viena nuo jos kenti. Tavo padėtis blogiausia, bet nors žinosi, kad nesi viena.

Aš įdėjau nuotrauką atgal į voką ir atidaviau Ileinai.

– Šaunuolė, – pagyriau ją ir patapšnojau per petį. – Man ji irgi labai patinka. Prisiekiu niekada niekam nesakyti, iš kur ją gavau. Ar tu negalėtum man jos atsiųsti į namus? Man ji netilps į rankinuką, bet būk gera, atsiųsk man ją į namus. Gerai?

Ji šyptelėjo ir paprašė užrašyti adresą. Tada mes atsistojom ir nuėjom (aš nušlubčiojau) į muziejaus fojė. Buvo jau beveik septynios, tuoj turėtų pradėti rinktis svečiai. Miranda su A-KIK’u kalbėjosi su jo broliu, garbinguoju vakaro svečiu ir būsimu jaunikiu, kuris atrodė taip, lyg vidurinėje būtų žaidęs ir futbolą, ir ledo ritulį, ir regbį ir lyg jį nuolatos turėjo supti ištikimų blondinių draugija. Viena miela blondinė, maždaug dvidešimt penkerių, netrukus tapsianti jo žmona, stovėjo jam prie šono ir meiliai žvelgė į akis. Ji laikė rankoje šampano taurę ir prunkštelėjimu palydėdavo kiekvieną jo pokštą.