Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Aleksas gurkštelėjo šviesaus alaus ir truktelėjo pečiais.

– Turbūt namie. Jos durys uždarytos, bet neseniai mačiau slankiojant kažkokį vaikiną.

– Vaikiną? Ar negalėtum jo apibūdinti smulkiau? Kokį vaikiną? – pagalvojau, gal kas įsibrovė į mūsų namus, o gal ji pagaliau pasikvietė į svečius Froiduką.

– Nežinau, bet kažkoks pabaisa. Tatuiruotas, auskaruotas, su striuke – kažkoks keistas. Neįsivaizduoju, iš kur tokį ir išpešė. – Jis dar kartą gurkštelėjo alaus.

Aš irgi neįsivaizdavau, kur ji tokį susirado, nes vakar apie vienuoliktą palikau ją pakankamai mandagaus vaikinuko, vardu Viljamas, draugijoje. Jis tai tikrai ne iš tų, kur tatuiruojasi ar veriasi auskarus.

– Aleksai, surimtėk! Nori pasakyti, kad po mano namus slankioja kažkoks niekieno nekviestas galvažudys, ir tau nė motais? Nesąmonė! Reikia kažką daryti! – sunerimusi pašokau nuo kėdės ir pagalvojau, ar dėl staigaus svorio centro pasikeitimo neatsikabins mano balkonas ir nenugarmės žemyn.

– Ende, nurimk. Joks jis ne galvažudys. – Jis pervertė puslapį. – Gal koks nesveikos orientacijos išsidraikęs pankas, bet tikrai ne galvažudys.

– Nuostabu, tiesiog nuostabu! Ar eisi pažiūrėti, kas ten dedasi, ar sėdėsi čia visą vakarą rankas sudėjęs?

Jis vis dar nepakėlė į mane akių ir aš supratau, kad jis smarkiai ant manęs pyksta dėl šio vakaro. Visiškai suprantama, betgi mano toks darbas, ir aš nieko negaliu padaryti.

– Paskambink, jei prireiks mano pagalbos.

– Gerai, – atšoviau jam ir demonstratyviai piktai nuėjau į kambarį. – Nesikrimsk, jei vonioj ant grindų rasi sudarkytą mano lavoną. Tikrai, baisaus čia daikto.

Kurį laiką žirgliojau po namus, ieškodama įrodymų, kad tas vaikinas vis dar čia. Vienintelis mūsų namams netinkantis dalykas buvo virtuvėje į kriauklę išmestas tuščias Ketel One Vodka butelis. Negi ji sugebėtų nusipirkti butelį degtinės ir viena jį išgerti? Pasibeldžiau į duris. Jokio atsakymo. Dar kartą pabeldžiau kiek garsiau. Ir aiškiai išgirdau vyrišką balsą sakant, kad kažkas beldžiasi. Kai ir šįkart niekas neatsiliepė, pasukau durų rankeną.

– Alio! Ar kas nors yra? – paklausiau nežiūrėdama į kambarį ir kelias sekundes luktelėjau. Paskui mano akys užkliuvo už dviejų porų mėlynų džinsų, numestų ant grindų, ir liemenėlės, kybančios ant kėdės atlošo, ir dar už peleninės, nuo kurios kambaryje tvyrojo toks dvokas kaip bendrabutyje. Aš patraukiau tiesiai prie lovos, kur ant šono, nugara į mane, drybsojo mano geriausia draugė. Visiškai nuoga. Jos pataluose murdėsi pasibjaurėjimą keliantis vaikinas su vešlių neplautų gaurų kupeta ant galvos. Dešimtys besiraizgančių gyvačių, visokių keistų raštų ir kraiglių ant jo kūno atrodė kaip kamufliažas ant mėlynai žalios Lili patalynės. Per antakį buvo perverta didžiulė auksinė grandis, ant ausų žvangėjo daugybė metalo, o iš smakro kyšojo du smaigai apvaliais galais. Ačiū Dievui, jis mūvėjo plačias apatines kelnes, bet jos buvo tokios nudrengtos ir tokios nešvarios, kad verčiau jau būtų buvęs iš viso be jų. Jis užtraukė dūmą, lėtai iškvėpė ir linktelėjo man.

– Ei, tu, – mostelėjo man cigarete. – Ar negalėtum uždaryti durų, drauguže?

Ką? Drauguže? Šitas apsisnarglėjęs nusmurgėlis dar drįsta vadinti mane „drauguže“?

– Ką čia rūkai – žolę? – paklausiau jo, nekreipdama dėmesio į mandagaus elgesio formalumus ir visai jo nebijodama. Jis buvo gerokai už mane mažesnis ir svėrė ne daugiau kaip šešiasdešimt kilogramų. Kaip spėjau, man jis tikrai nieko nepadarytų – blogiausiu atveju bandytų paliesti ir gautų per snapą. Mane net nupurtė, kai pagalvojau, kad jis turbūt lietė Lili, kuri vis dar saldžiai pūtė į akį po jo globėjiška fizionomija. – Kas čia manaisi esąs? Čia mano butas ir prašau nešdintis lauk! Tuoj pat! – riktelėjau jam, nes mano įsiūtį dar labiau kaitino bėgantis laikas: man buvo likusi tik valanda susiruošti, pasigražinti pačiam atsakingiausiam per visą mano karjerą vakarui, ir aš neturėjau jokio noro gaišti su šituo apskretusiu neūžauga.

– Bičiuuuuuule, ramiau, – jis išpūtė dūmą ir vėl užsitraukė. – Neatrodo, kad tavo draugužė norėtų manęs atsikratyti.

– Jeigu ji nebūtų prisilupusi kaip šlepetė, tai dar ne taip tave grūstų lauk, kvaily! – Aš net suspiegiau nuo minties, kad Lili, ko gero, su juo mylėjosi. – Jos ir savo vardu liepiu tau kuo skubiausiai nešdintis iš mūsų buto!

Ant peties pajutau ranką ir atsisukusi išvydau Aleksą. Jis buvo susirūpinęs ir bandė įvertinti situaciją.

– Ende, tu bėk į dušinę, o šitą reikalą palik man, gerai? – Nors niekas nepasakytų, kad Aleksas stambus, bet palyginti su tuo kūtvėla, drybsančiu šalia Lili ir savo metalais brūžinančiu nuogą jos nugarą, atrodė kaip imtynininkas.

– Aš noriu, kad šitas, – ir parodžiau pirštu tiesiai į jį, – tučtuojau dingtų iš mano namų!

– Žinau, kad nori, ir neabejoju, kad jis tuojau pat išeis, ar ne, vaikine? – tarė Aleksas tokiu balsu, lyg kalbėtų su valkata šunimi, užpuolusiu iš pasalų ir smarkiai jį išgąsdinusiu.

– Bičiuuuuuli, nereikia triukšmauti. Aš tik pasismaginau su Lili, ir viskas. Vakar ji pati prie manęs prisikabino Au Bar . Bet ko paklausk, visi paliudys. Kvietė eiti į namus.

– Neabejoju, – ramiai tarė Aleksas. – Kai nori, ji būna nepaprastai draugiška, bet kartais taip nusilaka, kad nebežino, ką daro. Todėl kaip jos draugas prašyčiau tave išeiti.

Kūtvėla užgesino cigaretę ir su neslepiamu pasididžiavimu išmetęs ant pagalvės abi rankas atsakė:

– Gerai jau, bičiuli, kaip liepsi. Tik dar nubėgsiu į dušinę ir deramai atsisveikinsiu su Lili, o tada dingsiu. – Jis iškišo kojas iš po antklodės ir jau siekė rankšluosčio, kuris kybojo ant kėdės.

Aleksas žingtelėjo į priekį, išplėšė iš rankų rankšluostį ir įbedęs žvilgsnį tiesiai jam į veidą tarė:

– Ne. Tu išeisi tuojau pat. Tučtuojau. – Per visus trejus mūsų draugystės metus dar nė sykio nemačiau Alekso šitaip elgiantis: jis atsistojo prieš tą neūžaugą kūtvėlą išsitiesęs visu ūgiu ir grėsmingai įsisprendė rankomis į šonus.

– Nepyk, bičiuli, aš dingstu. – Jis tik dėbtelėjo užvertęs galvą į Aleksą ir suprato, kad šis nejuokauja. – Tuoj apsirengiu ir pro duris. – Jis čiupo nuo grindų džinsus ir ištraukė iš po nuogos Lili suveltus apiplyšusius marškinėlius. Ši pajudinta sukrutėjo ir pabandė atmerkti užmiegotas akis.

– Užklok ją! – paliepė Aleksas, dabar jau visai įsijautęs į grėsmingojo tvarkdario vaidmenį. Nė nemirktelėjęs kūtvėla užtraukė Lili ant pečių antklodę. Liko kyšoti tik juodų plaukų kuokštas.

– Kas čia dedasi? – paklausė Lili atkakliai stengdamasi nebeužsimerkti. Ji pasisuko ir tarpdury išvydo mane, visą virpančią iš pykčio, ir Aleksą, praktikuojantį vyriškas pozas. O kūtvėla jau rišosi savo nudrengtus batus ir rengėsi nešti kudašių, kol reikalai nepakrypo visai blogai. Per vėlu. Jos žvilgsnis užkliuvo už kūtvėlos.

– Kas tu, po velnių? – paklausė ji ir atsisėdo lovoje kaip įbesta, bet nesuvokdama esanti visiškai nuoga. Mudu su Aleksu instinktyviai nusukom akis į šalį, kol ji užsitraukė ant savęs antklodę, bet kūtvėla geidulingai šypsojosi ir rijo akimis jos krūtis.

– Pupyte, sakaisi neprisimenanti, kas aš toks? – paklausė jis, o jo australiškas akcentas su kiekvienu žodžiu darėsi vis šlykštesnis. – Vakar tai net labai gerai žinojai, kas aš. – Jis priėjo artyn ir jau, rodėsi, tuoj prisės ant lovos krašto, bet Aleksas čiupo jį už rankos ir nuvilko prie durų.