Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Emilija! – šūktelėjo Miranda iš savo akinamai balto kabineto.

– Klausau, Miranda! – atsiliepėme abi ir pašokom nuo kėdžių, nežinodamos, į kurią ji bakstels pirštu.

– Emilija, girdėjau, tu ką tik kalbėjai su kažkuo iš Post ? – paklausė ji, žvelgdama į mane. Tikroji Emilija atsiduso ir atsisėdo.

– Taip, Miranda, kalbėjau. Net su trimis darbuotojais, bet man jie prisiekinėjo šią savaitę nespausdinę jokio straipsnio apie naują rytiečių restoraną Manhatane. Gal tai buvo daug anksčiau? – Dabar aš jau mindžikavau prieš jos stalą nuleidusi galvą ir spoksojau į juodus Jimmy Choo batelius su dešimties centimetrų pakulne, kuriuos man buvo parūpinęs Džefis.

– Manhatane? – Ji atrodė nustebusi ir supykusi. – Kas tau sakė, kad jis Manhatane?

Dabar jau aš nustebau.

– An-drė-ja! Aš tau gal penkis kartus sakiau, kad tas straipsnis buvo apie naują restoraną Vašingtone! Kitą savaitę aš ten skrisiu, todėl norėčiau, kad užsakytum vietas. – Ji atkragino galvą ir pašaipiai šyptelėjo. – Įdomu, kas šiame projekte tau taip nesuvokiama?

Vašingtone? Ji man net penkis kartus sakė, kad restoranas Vašingtone ? Tai kad ne. Jai aiškiai susisuko galvelė arba ji jautė malonumą žiūrėdama, kaip kraustausi iš proto aš. Bet apsimesdama pusgalve, kokia ji mane ir laikė, pradėjau nė negalvodama.

– Miranda, esu visiškai tikra, kad New York Post nerašo apžvalginių straipsnių apie naujus restoranus Vašingtone. Tai daroma tik apie naujas vietas Niujorke.

– Ar jau turėčiau juoktis, An-drė-ja? Čia tu taip juokauji? – Nuo jos veido šypsena jau buvo dingusi, o ji pati palinko į priekį it maitvanagis, tykąs savo aukos.

– Ne, Miranda, aš tik pagalvojau…

– An-drė-ja, aš jau kelias dešimtis kartų tau sakiau, kad straipsnis buvo išspausdintas laikraštyje Washington Post . Ar esi girdėjusi apie tokį laikraštuką? Niujorke spausdinamas New York Times, o Vašingtonas turi savo laikraštį – Washington Post . Ar dabar supratai? – Dabar jos balse nebebuvo jokios ironijos, ji kalbėjo taip meiliai ir globėjiškai, kad, rodėsi, tuoj ims ir pradės burkuoti kaip mažam vaikui.

– Tuojau surasiu, – atsakiau jai ramiai ir išėjau iš kabineto.

– Ir dar, An-drė-ja! – Man sustojo širdis, o skrandis pasiruošė sutikti dar vieną „staigmeną“. – Noriu, kad šįvakar atvyktum į pobūvį pasitikti svečių. Viskas.

Pažvelgiau į Emiliją, kuri po šių žodžių sėdėjo be žado, dar labiau suraukta kakta nei prieš kelias minutes.

– Ar aš teisingai išgirdau? – pašnibždomis paklausiau Emilijos, kuri man tik linktelėjo ir pamojo ranka, kviesdama prieiti prie jos stalo.

– Šito aš labiausiai ir bijojau, – šnipštelėjo ji dar tyliau, lyg chirurgas, pranešdamas paciento artimiesiems, kad atidaręs krūtinės ląstą rado kažką baisiai negero.

– Ką – ji juokauja? Jau ketvirta valanda. O pobūvis – septintą, be to, iškilmingas, Dieve šventas. Kaip ji gali kviesti mane ten dalyvauti? – Dar kartą dėbtelėjau į laikrodį ir pabandžiau prisiminti jos žodžius.

– Ji kalba visai rimtai, – tarė Emilija ir čiupo telefono ragelį. – Aš tau padėsiu, gerai? Tu bėk ir surask tą Washington Post laikraščio numerį, kol ji dar neišėjo. Tuoj atvažiuos Juris vežti jos namo, nes ateina kirpėjas ir vizažistas. Aš tau parūpinsiu suknelę ir viską, kas tau šiam vakarui reikalinga. Nesijaudink, mes viską sutvarkysime. – Ji mikliai darbavosi pirštais ir bėrė žodžius į ragelį kaip žirnius į sieną. Aš stovėjau it įbesta ir žiūrėjau į ją, bet ji pamojo man dingti iš akiračio ir aš staiga vėl grįžau į realybę.

– Bėk, – paragino ji mane su reta užuojautos gaidele balse. Ir aš nubėgau.

14

–Tu taksi nevažiuosi, – pareiškė Lili, kai aš visiškai nauju blakstienų tušu iš Maybelline Great Lash kolekcijos dažiausi akis. – Juk čia iškilmingas pobūvis. Išsikviesk tarnybinę, dėl Dievo meilės, – ji dar minutę pažiūrėjo, o tada čiupo man iš rankų šepetėlį ir liepė užsimerkti.

– Ko gero, tu teisi, – atsidusau, vis dar negalėdama susitaikyti su mintimi, kad šį penktadienio vakarą teks paaukoti oficialiame vakarėlyje Metropolitene sveikinant raudonsprandžius turčius iš Džordžijos ir Šiaurės bei Pietų Karolinos ir dalijant dirbtinę šypseną iš neprofesionaliai dažyto veidelio. Aš turėjau per tris valandas susirasti suknelę, nusipirkti kosmetikos, pasikeisti savaitgalio planus ir visoj šitoj sumaišty visai pamiršau apie automobilį.

Laimei, darbas viename didžiausių šalies madų žurnale (dėl kurio šimtai mano bendraamžių kristų negyvos) turi savo privalumų, nes be dvidešimties minučių penktą aš jau turėjau išsinuomojusi pribloškiančią juodą Oscar de la Renta suknelę iki žemės, kurią man mielai parūpino Džefis, moteriško garderobo žinovas ir didžiausias gerbėjas. („Mergaite, jeigu eini į iškilmingą priėmimą, turi rengtis Oskaru, ir niekuo daugiau. O dabar maukis tas savo kelnes ir matuokis suknelę.“ Pradėjau sagstytis, ir jis net sudrebėjo. Paklausiau, ar iš tiesų jam toks atgrasus mano pusnuogis kūnas, jis atsakė, aišku, kad ne, tik jam buvo baisus mano kelnių kantas.) Madų asistentės jau buvo užsakiusios mano dydžio sidabrinius Manolo batelius, o kažkas iš aksesuarų skyriaus jau buvo išrinkęs madingą sidabrinį Judith Leiber vakarinį rankinuką su ilga žvangančia grandinėle. Aš norėjau pasiimti Calvin Klein piniginę, bet ji iš mano pasirinkimo tik prunkštelėjo ir įbruko man Judith Leiber . Stefa dvejojo, ar man segėti koljė, ar medalioną, o Elison, mūsų naujoji paaukštinta kosmetikos skyriaus asistentė, telefonu kalbėjosi su manikiūrininke, kuri paprastai ateidavo į biurą pagal iškvietimus.

– Ji priims tave pasitarimų kambaryje be ketvirčio penktą, – pranešė Elison, kai atsiliepiau telefonu nuo savo stalo. – Tu vilkėsi juodai, ar ne? Prašyk, kad nulakuotų ryškiai raudonu Chanel laku. Sąskaitą tegu išrašo mums.

Visas biuras lakstė paskui mane ir talkino kaip pamišęs, kad tik aš atrodyčiau padoriai per didįjį priėmimą. Žinoma, jie visa tai darė ne dėl to, kad mane mylėtų ar dievintų. Jie jautė, kad Miranda deleguoja mane, nes nori išbandyti jų skonį ir stilių.

Lili baigė savo nemokamą makiažo pamoką ir aš suabejojau, ar neatrodysiu juokingai su Oscar de la Renta suknele ir Bonne Belle lūpų blizgiu. Galbūt, bet aš atsisakiau visų pasiūlymų išsikviesti į namus vizažistę. Visos mūsų merginos tiesiog primygtinai įkalbinėjo – kai kurios net šiurkštokai, – bet aš kategoriškai atsisakiau. Juk yra kažkokios ribos.

Nužirgliojau į miegamąjį ant dešimties centimetrų Manolo aukštakulnių ir pakštelėjau Aleksui į kaktą. Jis nė nepakėlė akių nuo žurnalo, kurį įdėmiai skaitė.

– Aš būtinai grįšiu apie vienuoliktą ir tada galėsime nueiti kur išgerti, gerai? Man būtinai reikia ten eiti, supranti? Jeigu sumanysi išeiti su draugais, man paskambink, aš prie jūsų prisidėsiu vėliau. – Jis, kaip buvo žadėjęs, atėjo iš mokyklos tiesiai pas mane praleisti vakaro ir visai neapsidžiaugė, kai grįžusi namo pasakiau, jog galės vakaroti savo nuožiūra, nes aš būsiu užsiėmusi. Jis sėdėjo mano kambario balkone ir gurkšnojo alų iš butelio, kurį Lili buvo nupirkusi svečiams ir laikė šaldytuve. Tik po ilgų aiškinimų, kad šįvakar man teks ilgai dirbti, pastebėjau, jog jis vienas, be Lili.

– Kur ji? – paklausiau. – Jai paskaitos jau baigėsi ir penktadienio vakarais ji jau nebedirba.