Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Pagaliau atsikračiau! Drabužių atidavimas valyklon man buvo vienas iš bjauriausių darbų, nes kad ir kaip ilgai šitą darbą dirbau, vis tiek man buvo atgrasu knaisiotis po svetimus nešvarius drabužius. Kiekvieną dieną surūšiavusi ir sukišusi juos į maišą, turėdavau būtinai nusiplauti rankas: viską smelkiantis Mirandos tvaikas, nors jame jautėsi Bvlgari kvepalų ir parfumuoto vandens, o kartais ir A-KIK’o cigarečių dūmų kvapas, man ne tik kad buvo nemalonus, bet tiesiog kėlė šleikštulį. Angliškas akcentas, Bvlgari kvepalai, balti šilkiniai šalikėliai – rodos, tokios malonios gyvenimo smulkmenos – man visam laikui buvo netekę savo žavesio.

Laiškai kaip visada buvo verti keliauti tiesiai į šiukšlyną, nes Miranda jų vis tiek neskaitydavo. Visa, kas atkeliaudavo su prierašu „vyriausiajai redaktorei“, keliaudavo į laiškų skyrelio redakciją, bet daugelis nuovokesnių skaitytojų adresuodavo savo laiškus Mirandos vardu. Man užtekdavo keturių sekundžių permesti akimis ir įsitikinti, kad jis dažniausiai skirtas kokio nors skyriaus redakcijai, kad tai ne pakvietimas į labdaros pokylį ar koks laiškelis iš senos geros užmirštos draugės. Tokius aš atidėdavau į šalį. Šiandien laiškų susikaupė šimtai. Kvapą gniaužiantys laiškai iš paauglių ir namų šeimininkių, keletas net iš vyrukų gėjų (o gal tiesiog pamišusių dėl aistros madingai rengtis?): „Miranda Pristli, jūs ne tik esate madų pasaulio numylėtinė, bet ir mano svajonių karalienė!“ – gražbyliavo vienas. „Niekaip negaliu nesutikti su jūsų nuostabiu straipsniu, kuriame siūloma šį pavasarį vietoje juodos rinktis raudoną spalvą. Genialiai drąsus sprendimas!“ – šūkavo kitas. Pora laiškų kritikavo Gucci reklaminę nuotrauką, neva ji pernelyg seksuali, nes ten buvo vaizduojamos dvi moterys, apsiavusios aukštakulniais ir tik su vienais apatiniais gulinčios sujauktoje lovoje, prisiplojusios viena prie kitos. O dar keletas moteriškų laiškų viešai smerkė pajuodusiais paakiais, lyg metus badavusias, ilgakojes Podiumo manekenes, kurios fotografuodavosi skyreliui „Pirmiausia sveikata: kaip geriau jaustis“. Vienas laiškas buvo rašytas ant standartinio pašto atvirlaiškio ir dailia rašysena adresuotas Mirandai Pristli vienoje pusėje, o kitoje buvo parašyti žodžiai: „Kam jūs leidžiate tokį kvailą ir nuobodų žurnalą?“ Aš garsiai nusijuokiau ir įsikišau jį į rankinuką. Mano namuose kritikos laiškų ir atvirukų kolekcija sparčiai augo, greitai ant šaldytuvo visai nebeliks vietos. Lili tvirtino, kad mano karmai labai kenksminga temptis į namus svetimų žmonių neigiamas mintis ir energiją. Ji tik piktai papurtė galvą, kai jai paaiškinau, kad bet kokia bloga karma, nukreipta prieš Mirandą, mane tik pradžiugindavo ir padarydavo laimingą.

Paskutinis laiškas iš didžiosios krūvos, po kurio būčiau ėmusis kelių dešimčių pakvietimų, siunčiamų Mirandai kasdien, buvo parašytas vingiuota dailia mergaitiška rašysena, su mažomis širdelėmis vietoj taškų ant i ir gražia šypsenėle po kiekvienos smagios minties. Rengiausi jį tik permesti akimis, bet neįstengiau: vien jo pradžia jau buvo liūdnoka ir nuoširdi, o viso puslapio laiškas šaukte šaukė padėti vargšei jo autorei. Keturios sekundės jau seniai prabėgo, o aš vis dar jį tebeskaičiau.

Miela Miranda,

Mano vardas Anita. Man septyniolika. Esu Baringerio mokyklos Niuarke, NJ, abiturientė. Man gėda dėl savo kūno, nors visi sako, kad nesu stora. Norėčiau atrodyti kaip jūsų žurnalo manekenės. Kiekvieną mėnesį laukiu, kada paštininkė atneš man naują Podiumo numerį, nors mano mama sako, kad kvaila švaistyti pašalpos pinigus madų žurnalui. Betgi ji nesupranta, kad aš turiu svajonę. Tikiuosi, jūs mane suprasite, tiesa? Tą svajonę nešioju širdyje jau nuo vaikystės, bet nemanau, kad ji išsipildys. Paklausite, kodėl? Mano krūtinė plokščia, o užpakalis daug storesnis už jūsiškių manekenių, dėl to jaučiuosi labai nelaiminga. Dažnai klausiu savęs, ar norėčiau visą gyvenimą būti tokia, ir atsakau: Ne!!! Aš noriu pasikeisti, noriu jaustis kitaip ir būti visai kitokia. Todėl ir kreipiuosi į jus pagalbos. Noriu kardinaliai pasikeisti, kad pasižiūrėjusi į veidrodį grožėčiausi savo krūtimis ir užpakaliuku, kad jie būtų tokie, kaip manekenių iš paties nuostabiausio žurnalo pasaulyje!!!

Miranda, aš žinau, kad jūs esate puiki redaktorė ir nuostabi asmenybė. Neabejoju, kad jūs galėtumėte iš manęs padaryti naują žmogų, ir aš, patikėkit manim, likčiau jums dėkinga visą gyvenimą. O jeigu jūs negalite man padėti pasikeisti, tai gal nors padėtumėte gauti labai gražią išeiginę suknelę? Manęs niekas nekviečia į pasimatymus, bet mama sako, kad galiu eiti pasižmonėti ir viena. Tad aš jos ir paklausysiu. Turiu vieną seną suknelę, ne dizainerio siūtą ir nė iš tolo nepanašią į tas, kokias jūs demonstruojate savo žurnale. Mano mėgstamiausi dizaineriai yra Prada (#1), Versace (#2), John Paul Gotier (#3). Mėgstu ir kitus, bet šitie trys man labiausiai prie širdies. Aš neturiu nė vieno jų drabužio, nesu mačiusi net parduotuvėje (abejoju, ar apskritai Niuarke kas parduoda šių dizainerių drabužius, bet jeigu kartais žinote bent vieną parduotuvę, parašykite man, kad galėčiau nueiti ir pasižiūrėti iš arti). Aš mačiau jų drabužius Podiume ir turiu prisipažinti, kad man jie nepaprastai patinka.

Turbūt jau gana jums kvaršinti galvą, bet dar noriu pasakyti, kad nors jūs ir išmesite mano laišką, aš vis tiek liksiu aistringa jūsų gerbėja ir jūsų žurnalo skaitytoja, nes myliu jūsų manekenes, jūsų drabužius ir viską viską, ir, žinoma, jus pačią.

Nuoširdžiai jūsų

Anita Alvarez

P.S. Mano namų telefonas 973-555-3948. Galite man paskambinti ar parašyti, bet ne vėliau kaip savaitę iki liepos 4, nes man iki tos dienos labai reikia gražios suknelės. Labai jus myliu!!! Ačiū!!!

Laiškas kvepėjo aštriu Jean Naté purškiamu tualetiniu vandeniu, kuris tuo metu buvo taip mėgstamas paauglių visoje Amerikoje. Bet man spaudė širdį ir gniaužė gerklę visai ne dėl to. Kiek pasaulyje tokių nelaimingų merginų kaip Anita? Kiek tokių nieko gyvenime nesiekiančių mergaičių, kurios savo vertę, savo garbę ir apskritai savo egzistenciją matuoja brangiais skudurais ir kuo didesniu panašumu į Podiumo manekenes? Kiek dar atsiras tokių, kurios beatodairiškai įsimyli moterį, kas mėnesį skatinančią tokią jų nuostatą ir apgaulingas fantazijas? Juk ji neverta nė sekundės šitų merginų dėmesio. Kiek merginų nė nenumano, kad jų garbinamoji yra vieniša, labai nelaiminga, kartais net žiauri moteris, nenusipelniusi nė menkiausio dėmesio ar pagarbos?

Man norėjosi verkti dėl Anitos ir jos draugių, kurios aukojo tiek jėgų ir energijos, kad bent kiek būtų panašios į Šalomą, Stelą ar Karmen, kad sužavėtų, pamalonintų ar pagirtų moterį, kuri sugriebdavo jų laiškus ir neperskaičiusi mesdavo šalin, nepasidomėjusi giliau net tuo, kur mergina išlieja visą savo širdį. Bet aš įmečiau jos laišką į viršutinį stalčių ir prisiekiau kaip nors pagelbėti Anitai. Jos laiškas buvo liūdniausias iš visų gautų, todėl pagalvojau, kad negi nerasiu galimybės tarp tokios daugybės skudurų nugvelbti kokią padorią suknelę mergaitei į pasimatymą, kurio ji taip nekantriai laukia.

– Ei, Ema, nulėksiu į spaudos kioską pažiūrėti, ar dar negavo Women’s Wear Daily. Kažko šiandien labai vėluoja. Ar tau nieko nereikia?

– Gal atneštum dietinės kolos? – paprašė ji.

– Žinoma. Tuoj, – pažadėjau ir nukūriau pro drabužių kabyklas tarnybinio lifto link, pakeliui dar spėjusi nugirsti, kaip Džesika su Džeimsu drauge rūkydami aptarinėjo, kas šįvakar dalyvaus Mirandos rengiamame pobūvyje Metropolitene. Pagaliau Achmedas kyštelėjo man Women’s Wear Daily, dar pačiupau buteliuką dietinės kolos Emilijai ir skardinėlę pepsio sau, bet paskui persigalvojau ir sau irgi pasiėmiau dietinės kolos. Kam rūpi skonis ir malonumas, jeigu paskui reikia kęsti pašaipias replikas ar žvilgsnius per visą kelią savo darbo stalo link.