Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Lili spitrijo į mane drąsinančiu žvilgsniu, kuris, rodės, šaukte šaukė: Jis nuostabus, Ende! Nuostabiausias! Aš nežinau, kas jis toks, bet aiškiai matau, kaip jis trokšta, kad susiimtum ir prisipažintum, jog Au Bar tau tinka!

– Man patinka Au Bar . – Stengiausi, kad mano balsas skambėtų įtikinamai, nors pati tuo abejojau. – Ten bus puiku.

Lili su Kristianu nusišypsojo ir mes visi trys patraukėme į Au Bar . Aš einu į barą su Kristianu Kolinsvortu. Ar čia jau pasimatymas? Aišku, kad ne. Nekvailiok, subariau save. Aleksas, Aleksas, Aleksas, tyliai skandavau mintyse, stengdamasi priminti pati sau, kad turiu mylimą vaikiną, ir kartu plūsdama save, kad turiu priminti sau tokius dalykus.

Kad ir eilinį ketvirtadienio vakarą, prie įėjimo buvo išsirikiavusi policijos girlianda, bet mes neturėjome jokių problemų patekti į vidų, kai tuo tarpu įėjimas į barą kainuoja nei daug, nei mažai – tik dvidešimt dolerių.

Nespėjau išsiimti savos dvidešimtinės, kai pamačiau Kristianą išsitraukiant iš kišenės didžiulę šūsnį banknotų ir įteikiant tris be jokio žodelio.

Norėjau protestuoti, bet Kristianas dviem pirštais užčiaupė man lūpas:

– Ende, širdele, nekvaršink savo žavios galvytės dėl tokių niekų.

Aš nespėjau atitraukti savo lūpų nuo jo pirštų, kai jis abiem rankom suėmė mano galvą ir aš savo išsekusių smegenėlių vingiuose pajutau, kaip jis lenkėsi mane pabučiuoti. Žinojau ir jaučiau, bet negalėjau nė pajudėti. Jis mano dvejonę suprato kaip sutikimą ir palinkęs į priekį pakštelėjo lūpomis man į kaklą. Greitas, lengvas, truputį drėgnas bučinys skruosto apačioje visai šalia ausies. Tada čiupo mane už rankos ir įsitempė į vidų.

– Kristianai, palauk. Man reikia tau kai ką pasakyti, – pradėjau dar pati gerai nenumanydama, ar vienas atsitiktinis trumpas bučinys jau reikalavo iš manęs ilgų pasiaiškinimų, kad turiu mylimą draugą ir kad pasistengtų suprasti mane teisingai. Kristianui tai visai nerūpėjo, nes jis nusivedė mane prie minkštasuolio į patį atokiausią tamsų kampą ir liepė sėstis. Aš taip ir padariau.

– Aš tuoj atnešiu ko nors išgerti, gerai? Tik dėl nieko prašau nesijaudinti. Aš nesikandžioju, – jis nusikvatojo, o aš visa išraudau. – O jeigu kada ir įkąsiu, tai prisiekiu, tau tikrai patiks. – Jis apsisuko ir nuėjo prie baro.

Kad nuo to, kas ką tik įvyko, netyčia nenualpčiau, ėmiau įdėmiai dairytis po patalpą Lili. Mes čia atsidūrėme vos prieš tris minutes, o ji jau spėjo įnikti į nuoširdų pokalbį su aukštu juoduku, rydama akimis kiekvieną jo žodį ir patenkinta kresčiodama galvą. Aš jai pamojau pro minią lėbaujančių užsieniečių. Kaip jie galėjo čia patekti be amerikietiško paso? Palydėjau akimis grupelę garsiai šūkaliojančių vyrukų, mano manymu, japonų, dvi moteriškes, aistringai mostaguojančias rankomis ir čiauškančias arabiškai, ir piktai nusiteikusią jauną porelę, besibarančią tarpusavy, kaip man atrodė, ispaniškai, o gal ir portugališkai. Lili vaikinas jau laikė uždėjęs ranką jai ant kryžmens ir buvo išsiviepęs iki ausų. Nusprendžiau, kad gražbylystėms nėra laiko. Kristianas Kolinsvortas ką tik masažavo man kaklą savo lūpomis. Nekreipdama dėmesio į vaikiną, čiupau Lili už žasto ir truktelėjau į save.

– Ende, liaukis! – sušvokštė man, bet pirma šyptelėjo vaikinui ir ištraukė savo ranką iš mano gniaužtų. – Elgiesi nepadoriai. Norėčiau supažindinti tave su savo draugu. Viljamai, čia mano geriausia draugė Andrėja. Paprastai ji niekada taip nesielgia. Andrėja, susipažink. Čia Viljamas. – Ji maloniai šyptelėjo, kol mudu spaudėm vienas kitam ranką.

– Ar galiu paklausti, kodėl rengiesi pagrobti iš manęs savo draugę, An-drė-ja? – paklausė Viljamas tokiu žemu balsu, kad, rodėsi, jis sklido iš po žemių. Kitoje vietoje, kitu laiku ir su kitais žmonėmis aš gal ir būčiau pastebėjusi jo šiltą šypseną ar galantišką elgesį, kai jis atsistojo ir pasiūlė man kėdę, bet dabar mano ausyse skambėjo tik tas duslus angliškas akcentas. Ir visai nesvarbu, kad tas balsas buvo vyriškio, stambaus augaloto vyriškio, nė trupučio neprimenančio Mirandos Pristli nei forma, nei kūnu, nei turiniu. Vos tik išgirdus, kaip jis taria mano vardą – lygiai taip pat, kaip ir ji, – man iš siaubo apmirė širdis.

– Viljamai, prašau neįsižeisti, bet aš noriu akis į akį pasikalbėti su Lili. Tuoj ji vėl sugrįš. – Tai tarusi aš dar tvirčiau įsikirtau Lili į ranką ir truktelėjau. Gana tų paistalų: man reikia draugės.

Kai atsisėdom ant minkštasuolio, kur mane buvo atvedęs ir pasodinęs Kristianas, aš apsidairiau ir pamačiau, kad jis vis dar kantriai laukia eilėje prie baro (o barmenas toks lėtas, kad gali tekti laukti visą vakarą), giliai atsikvėpiau ir išrėžiau:

– Kristianas mane pabučiavo.

– Tai kas čia blogo? Ar jis prastai bučiuojasi? Tikrai prastai, ar ne? Niekas taip greitai nesugadina trupmenos, kaip…

– Lili! Gerai, blogai – koks skirtumas?

Ji kilstelėjo antakius ir jau prasižiojo kažką sakyti, bet aš variau toliau.

– Svarbiausia tai, kad jis pabučiavo man į kaklą. Ir dar svarbu ne tai, kaip pabučiavo, o kad apskritai mane pabučiavo. O kaip Aleksas? Aš gi nesibučiuoju su kiekvienu pasitaikiusiu.

– Ir aš ne, – burbtelėjo po nosimi, o tada tarė garsiai: – Ende, elgiesi kaip vaikas. Jūs su Aleksu mylite vienas kitą, bet nieko čia blogo, jei kartais pakštelsi ir kokiam kitam vaikinui. Dieve šventas, tau juk dvidešimt treji. Duok sau šiek tiek laisvės.

– Aš jo nebučiavau! Jis mane bučiavo!

– Pirmiausia išsiaiškinkim vieną dalyką. Pameni, kaip Monika suviliojo Bilą ir visa šalis – mūsų tėvai, Kenas Staras ir visi kiti – pavadino tai seksu? Joks čia ne seksas. Tau irgi tas pats. Jei vaikinas norėjo pakštelti tau į skruostą, o pataikė į kaklą, dar nereiškia, kad jis lindo bučiuotis.

– Betgi…

– Užsičiaupk ir paklausyk! Svarbiausia ne tai, kas įvyko, o tai, kad tu norėjai, jog taip atsitiktų. Prisipažink, Ende. Tu juk pati norėjai pabučiuoti Kristianą, nesvarbu, ar tai blogai ar gerai, ar prieštarauja tavo taisyklėms ar ne. O jeigu neprisipažinsi, vadinasi, meluoji.

– Lili, nemanau, kad būtų sąžininga…

– Aš tave pažįstu jau devyneri metai, Ende. Negi manai, kad aš nematau, jog visa tavo povyza šaukte šaukia, kaip tu jį dievini? Žinai, gal ir neverta prasidėti – juk jis nežaidžia pagal tavo taisykles, tiesa? Bet turbūt kaip tik dėl to tau jis ir patinka. Tad ir pirmyn! Mėgaukis! Jeigu manai, kad Aleksas tau skirtas, tai tau jis ir liks. O dabar prašau man atleisti, nes aš susiradau tą, kuris skirtas man… šiam kartui. – Ji tiesiog pašoko nuo minkštasuolio ir nukūrė pas Viljamą, kuris akivaizdžiai apsidžiaugė jos sugrįžimu.

Man pasidarė nejauku sėdėti vienai ant tokio didžiulio minkštasuolio, ir aš pradėjau dairytis Kristiano, bet jo prie baro jau nebebuvo. Nusprendžiau dar minučiukę luktelti. Jeigu liausiuosi be reikalo nerimavusi, viskas susitvarkys savaime. Gal iš tiesų Lili teisi, kad man patinka Kristianas? O kas gi čia blogo? Jis protingas, tikrai išvaizdus, o jo tvirtas pasitikėjimas savimi tiesiog teikė jam seksualumo. Jeigu susitinku su seksualiai atrodančiu vaikinu, dar nereiškia, kad apgaudinėju savo draugą. Neabejoju, kad per daugelį metų ir Aleksui teko patirti situacijų, kai darbe, studijose ar kur kitur susipažindavo su patrauklia mergina ir jam irgi kildavo visokių minčių. Ar dėl to turėčiau jį smerkti? Aišku, kad ne. Taigi vėl atgavusi pasitikėjimą (ir dabar dar labiau trokšdama matyti, girdėti, klausytis ar tiesiog būti šalia Kristiano), atsistojau ir nužingsniavau per barą.