Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Tikrai? Kur tik noriu?

– Kur tik nori. Aš apačioje su mašina. Greičiau leiskis žemyn. Palėksime kur nors pasilinksminti.

Ji cyptelėjo iš laimės.

– Puiku! Seniai norėjau tau papasakoti apie savo naują draugą Froiduką. Jis nuostabus! Luktelk valandžiukę. Aš tuoj užsitempiu džinsus ir lekiu pas tave.

Po penkių minučių ji stryktelėjo pro duris linksma ir laiminga, kokios jau senokai nebuvau regėjusi. Ji mūvėjo aptemptus potrumpius blukintus džinsus ir vilkėjo baltą lengvą palaidinukę. Buvo įsispyrusi į lengvus dar nematytus bekulnius batelius su rudais odiniais dirželiais ir karoliukais. Ji netgi buvo šiek tiek pasidažiusi, o plaukai, rodės, buvo trinkti ir iškedenti elektriniu džiovintuvu.

– Atrodai pribloškiančiai, – pagyriau ją, kai klestelėjo ant galinės sėdynės. – Kur čia paslaptis?

– Ogi mano Froidukas. Jis nuostabus. Aš turbūt įsimylėjau. Dabar jis pagal mano skalę atitinka devynias dešimtąsias. Gali patikėti?

– Pirmiausia nuspręskime, kur važiuosim. Aš niekur neužsakiau vietų, bet galiu paskambinti ir užsakyti Mirandos vardu. Kur tik panorėsi.

Ji blizgiu pasidažė lūpas ir grožėjosi savimi galinio vaizdo veidrodėlyje.

– Sakai, kur tik noriu? – paklausė lyg tarp kitko.

– Kur tik nori. Gal į Chicama paragauti mochito? – pasiūliau Lili, puikiai žinodama, kad galiu ją suvilioti tik puikiais restorano gėrimais, o ne valgiu. – Meet duoda puikius Cosmo kokteilius. Gal norėtum į Hadsono viešbutį? Gal pasisektų gauti staliuką lauke. Jeigu nori išgerti vyno, siūlyčiau…

– Ende, ar negalėtume važiuoti į Benihana ? Seniai apie jį svajojau. – Ji atrodė suglumusi.

– Į Benihana ? Tu nori važiuoti į Benihana ? Į vieną iš tų kinų restoranų, kur pasodina tave prie turistų šeimos su spiegiančiais vaikais ir kur bedarbiai aktoriai iš Azijos tau prieš nosį verda valgį? Tu nori tenai?

Ji entuziastingai linktelėjo ir man neliko nieko kito, kaip tik susižinoti adresą.

– Ne, ne, nesirūpink. Aš jau turiu. Penkiasdešimt šeštoji gatvė, šiaurinė dalis, – šūktelėjo ji vairuotojui.

Susižavėjusi mano draugė nė nepastebėjo, kad aš sėdėjau netekusi žado, o ji sau linksmai čiauškė apie savo Froiduką, kuriam davė šitą pravardę, nes jis dabar rašė mokslinį darbą iš psichologijos. Jiedu susipažino absolventų kavinėje prie Žemutinės bibliotekos. Mane trumpai supažindino su jo bendrąja charakteristika: dvidešimt devynerių metų (atrodo pakankamai subrendęs, bet ne per senas), kilęs iš Monrealio (šneka su prancūzišku akcentu, bet šiaip pakankamai suamerikonėjęs), ilgų plaukų (bet pelės uodegos nenešioja) ir pakankamai subtilus (su trijų dienų barzda atrodo labai panašus į Antonijų Banderasą).

Samurajų virėjai stengėsi iš paskutiniųjų: pjaustė, smulkino ir mėtė į orą mėsos gabalus, o Lili krykštavo kaip mergaitė ir plojo rankomis, lyg pirmą kartą atėjusi į cirką. Man buvo sunku patikėti, kad tas vaikinas jai patiko, bet logiškesnio paaiškinimo tokiam jos pagyvėjimui nesugalvojau. O dar keisčiau man atrodė tai, kad ji dievagojosi su juo dar nė sykio nemiegojusi (dvi su puse savaitės susitikinėjam universitete ir nieko! Argi aš neverta pasididžiavimo?). Kai paklausiau, kodėl neteko pastebėti jo lankantis pas ją namie, ji tik šyptelėjo ir išdidžiai atkirto:

– Ogi todėl, kad aš jo dar nepakviečiau. Mes niekur neskubam. – Mudvi stovėjome gatvėje priešais įėjimą į restoraną, ji pasakojo man iš jo girdėtus anekdotus, kai staiga priešais mane išdygo Kristianas Kolinsvortas.

– Andrėja, žavioji Andrėja. Prisipažinsiu, esu nustebintas, kad tau patinka Benihana restoranas… Ką pagalvotų Miranda? – paklausė jis pašaipiai, apkabindamas mane per pečius.

– Aš… na… – negalėjau ištarti nė žodžio, todėl mikčiojau kaip nebylė. Neradau nė vieno tinkamo žodžio, kaip pasiaiškinti, o galvoje sukosi įvairiausios mintys ir ausyse griaudėjo šūksniai: Vakarieniauja restorane Benihana. Kristianas jau žino! Miranda ir Benihana! Kaip šauniai atrodo su juoda odine striuke! Tikriausiai užuodžia mano plaukuose Benihana smarvę! Nedrįsk bučiuoti į skruostą! Pakštelk į žanduką! – Na, mes visai ne…

– Mudvi tiesiog tarėmės, kur čia galėtume dar nueiti, – atskubėjo man į pagalbą Lili ir ištiesė Kristianui ranką. O jis, pagaliau susivokiau, buvo vienas. – Taip įsijautėme į diskusiją, kad nė nepastebėjom, kaip stabtelėjome vidury gatvės! Cha-cha! Ar ne tiesa, Ende? Mano vardas Lili, – prisistatė ji Kristianui, o šis paspaudė jai ranką ir krestelėjo nuo akių garbaną, kaip kad kelissyk mačiau darant per aną vakarėlį. Jaučiau, kad vėl kelias valandas, o gal net dienas, būsiu kaip transe ir neatplėšiu akių nuo jo kerinčios garbanos ir žavaus veidelio.

Dėbčiojau tai į Lili, tai į Kristianą, kol pagaliau susivokiau, kad reikia kažką pasakyti, bet jiedu visiškai ramiai šnekučiavo kaip du seni geri draugai.

– Lili, – svajingai pakartojo Kristianas. – Lili . Nuostabus vardas. Beveik kaip Andrėja . – Aš tesugebėjau tik žvilgtelti į juodu, bet pastebėjau, kad Lili visa švyti. Ji veikiausiai manė, kad šitas vyrukas ne tik pakankamai subrendęs ir patrauklus, bet dar ir žavus. Jaučiau, kaip jos galvoje gimsta klausimai, ar jis mane bent kiek domina, ar aš vengiu jo dėl Alekso, o jeigu taip, tai ar ji negalėtų šio proceso pagreitinti? Ji iš tiesų dievino Aleksą. Kas gi jo nedievina? Bet ji niekaip negalėjo suvokti, kaip du jauni žmonės gali draugauti šitaip ilgai. O aš supratau, kad ją visgi labiausiai siutino tai, jog mūsų draugystė buvo monogamiška. Jeigu mano ir Kristiano santykiuose žybteltų kokia kibirkštėlė, tai Lili buvo pasirengusi įplieksti didžiausią gaisrą.

– Malonu susipažinti, Lili. Aš Kristianas, Andrėjos draugas. Ar judvi dažnai sustojate priešais Benihana paplepėti? – Nuo jo šypsenos man ėmė linkti keliai.

Lili atgalia ranka nubraukė savąsias garbanas ir tarė:

– Tikrai nedažnai, Kristianai! Mudvi vakarieniavom Town ir dabar galvojom, kur čia išgėrus ko skanaus. Gal galėtum ką pasiūlyti?

Town! Tai pats prabangiausias restoranas mieste. Ten eidavo pietauti Miranda. Ir Džesika su savo sužadėtiniu. Emilija be paliovos tarškėdavo baisiai norinti ten nueiti. Bet Lili?

– Keista, – nusistebėjo Kristianas, bet buvo akivaizdu, kad patikėjo. – Aš ką tik ten vakarieniavau su savo agentu. Kodėl aš jūsų ten nemačiau?

– Mes sėdėjom pačiame gale, pasislėpusios už baro, – pagaliau atgavusi amą atskubėjau Lili į pagalbą. Dabar dėkojau Dievui, kad kažkada atkreipiau dėmesį į Emilijos parodytą nuotrauką su restorano baru, kai ji rinkosi pasimatymui vietą.

– Hmmm, – jis linktelėjo ir atrodė kiek išsiblaškęs, bet vis tiek labai patrauklus. – Tai, sakot, traukiat kur nors išgerti?

Staiga pajutau, kad baisiai noriu atsikratyti to šlykštaus Benihana kvapo, prisigėrusio į drabužius ir plaukus, bet Lili nesiliovė tauškusi. Sekundę kitą pagalvojau, ar Kristianas suprato, kad aš esu mulkinama, bet jis atrodė velniškai patrauklus, o ji gana ryžtinga, todėl aš kietai sučiaupiau lūpas.

– Taip, mes aptarinėjome, kur čia nuėjus. Gal ką pasiūlysi? Mielai prašom prisidėti prie mūsų, – pakvietė Lili ir žaismingai patapšnojo jam per ranką. – Ar yra čia kur netoli tau patinkanti vietelė?

– Na, šis rajonas negarsėja gerais barais, bet aš susitariau susitikti su savo agentu Au Bar . Tad jeigu norit, merginos, mielai prašom. Jis nubėgo į biurą pasiimti dokumentų ir tuoj bus ten. Ende, gal tau iš tiesų reiktų su juo susipažinti. Ką žinai, kada ims ir prisireiks agento. Tai ar gerai bus Au Bar ?