Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Atsisėdau į kėdę dabar jau tamsiame ir tyliame kabinete ir paėmiau į ranką telefono ragelį, nuo kurio dar nespėjo nudžiūti mano prakaitas, kai prieš kelias minutes paskutinį kartą kalbėjau su Miranda. Jo namų telefonas skambėjo gana ilgai, kol pagaliau atsiliepė atsakiklis. Bet kai paskambinau į mobilųjį, jis atsiliepė iš karto.

– Sveika, – pasilabino Aleksas, nes jau ekrane matė, kas skambina. – Kaip tavo dienelė?

– Kaip visada. Aleksai, atleisk, kad nepaskambinau pusę keturių. Niekaip nesuradau laisvos minutės – čia buvo tiek daug darbo, kaip beprotnamy. Jinai vis skambino ir skambino, ir aš…

– Ei, liaukis. Baisaus čia daikto. Klausyk, dabar nelabai turiu laiko. Gal geriau aš tau rytoj paskambinsiu? – Jo balsas kažkaip trūkčiojo, lyg skambintų iš užsienio ar iš telefono būdelės tolimo kaimelio pakrašty.

– Gerai. Bet ar tikrai nieko neatsitiko? Ar negalėtum man trumpai pasakyti, dėl ko skambinai? Aš labai jaudinausi, kad nebūtų kas atsitikę.

Sekundę kitą jis patylėjo, paskui prabilo:

– Na, nesakyčiau, kad taip jau smarkiai jaudinaisi. Paprašiau man paskambinti tam tikru laiku – ką jau kalbėti apie tai, kad tavo šefė išvykusi į užsienį, – o tu prisiruoši tą padaryti tik po šešių valandų post factum . Kas labai rūpinasi, šitaip nesielgia, supranti? – Jis tą pasakė be jokio sarkazmo, be priekaištų, tiesiog konstatavo faktą, ir tiek.

Aš taip smarkiai vyniojau telefono laidą sau ant piršto, kad šis net apmirė – krumplis išsišovė, o piršto galiukas pamėlo. Burnoje pajutau sūroką kraujo skonį ir supratau, kad nusikramčiau lūpą.

– Aleksai, esmė ne ta, kad būčiau pamiršusi tau paskambinti, – atvirai jam pamelavau, bandydama išsisukti nuo jo nepriekaištingų kaltinimų. – Aš tiesiog neturėjau laisvos nė minutės, o kadangi tu nepasakei, kad kažkas būtų labai rimto, aš nenorėjau skambinti ir kuo skubiausiai vėl dėti ragelio. Šį pusdienį ji man skambino kelias dešimtis kartų su pačiais svarbiausiais reikalais. Emilija išėjo iš darbo penktą ir paliko mane vieną prie telefono. O Miranda vis skambino ir skambino. Vos tik aš susiruošiu tau pasukti, žiūrėk, kita linija jau skambina ji. Juk supranti, ar ne?

Mano akimirksniu sukurpti ir kaip iš kulkosvaidžio išpyškinti pasiteisinimai atrodė juokingi net man pačiai, bet ką aš galėjau padaryti? Ir jis, ir aš pati žinojau, kad pamiršau. Ne dėl to, kad man nebūtų rūpėję ar nebūčiau jaudinusis, bet dėl to, kad visi ne su Miranda susiję reikalai iš karto išgaruodavo iš galvos, vos tik įkeldavau koją į biurą. Kartais aš ir pati negalėdavau suprasti ar paaiškinti, – ko čia reikalauti iš kitų, kad suprastų? – jog aplinkinis pasaulis man nustodavo egzistavęs ir iškildavo vienintelis svarbus dalykas – Podiumas . Šį reiškinį dar sunkiau paaiškinti dėl to, kad tai buvo vienintelis dalykas, kurio aš labiausiai nekenčiau savo gyvenime. Deja, jis man šiuo metu buvo pats svarbiausias.

– Klausyk, man reikia bėgti pas Džojų. Pas jį atėjo du draugai, tai turbūt jau apvertė aukštyn kojom visą namą.

– Pas Džojų? Vadinasi, tu Larčmonte? Betgi trečiadieniais tu niekada jo nesaugai. Gal kas atsitiko? – Stengiausi kaip nors atplėšti jį nuo to bjauraus fakto, kad aš ištisas šešias valandas buvau taip smarkiai įnikusi į savo darbą. Nauja tema atrodė tikras išsigelbėjimas. Dabar jis man pasakys, kad mamai teko užtrukti darbe ar eiti į tėvų susirinkimą, o samdoma auklė negalėjo pasilikti su vaiku. Jis niekados nesiskųsdavo – toks jau jo būdas. Bet bent jau papasakos, kas atsitiko.

– Ne, ne, nieko neatsitiko. Mamai tiesiog prireikė šį vakarą skubiai nuvykti pas vieną klientą. Ende, aš tikrai negaliu dabar su tavimi kalbėti. O dieną tau skambinau, nes norėjau pranešti džiugią naujieną. Bet tu man nepaskambinai, – atrėžė jis.

Aš taip smarkiai užveržiau telefono laidą ant smiliaus ir didžiojo piršto, kad net pradėjo tvilkčioti.

– Atleisk man, – tik tiek įstengiau išlementi, nors ir žinojau, jog jis teisus, pykdamas ant manęs už tai, kad nepaskambinau. Aš tiesiog nebeturėjau jėgų ilgesnei gynybai. – Aleksai, maldauju, nebausk manęs taip skaudžiai. Pasakyk ką nors gero. Nepamenu, kada kas paskutinį kartą man skambino su gera žinia. Būk geras, bent jau tu pasakyk, – jaučiau, kad jis neatsispirs tokiam maldavimui. Taip ir atsitiko.

– Nieko čia įspūdingo. Aš tiesiog labai pasistengiau ir iš anksto pasirūpinau mūsų pirmojo absolventų susitikimo vakaro reikalais.

– Tikrai? Mes važiuosim drauge? – Jau seniai keletą kartų buvau jam užsiminusi, kad man būtų malonu, jei važiuotume kartu. Dar buvo gerokai anksti ką nors planuoti, bet Providense visi viešbučiai ir restoranai paprastai užsakomi prieš keletą mėnesių. Prieš kelias savaites dar kartą užsiminiau ir pasakiau, kad būtų malonu apsistoti kokiame nors viešbutuke. Aišku, jis suprato, kad aš baisiai troškau važiuoti būtent su juo, todėl ėmė ir viskuo pasirūpino pats.

– Taip, viskas sutvarkyta. Užsakiau automobilį, žinoma, džipą, – ir kambarį viešbutyje Biltmore .

– Viešbutyje Biltmore ?! Rimtai? Tau pavyko užsakyti ten numerį? Neįtikėtina.

– Na, tu juk visados sakydavai, kad nori ten apsistoti, tai pamaniau, kad reikia pabandyti. Ir dar aš užsakiau dešimties vietų stalą pietums Al Forno restorane. Taigi galėsim su visa gražia mūsų kompanija pasėdėti ir paplepėti.

– Negaliu patikėti. Negi tu viską padarei pats vienas?

– Žinoma. Pamaniau, kad tu apsidžiaugsi. Dėl to ir norėjau susitikti ir viską tau papasakoti. Bet, kaip matau, tu buvai per daug užsiėmusi ir man nepaskambinai.

– Aleksai, aš sužavėta. Negaliu apsakyti, kaip smarkiai sujaudinta! Niekaip neįsivaizduoju, kad tu taip stropiai viską suorganizavai. Labai atsiprašau už šios dienos nesusipratimą, bet aš nekantriai laukiu spalio. Mudu nuostabiai praleisime laiką. Ir tik tavo dėka.

Mudu dar porą minučių paplepėjome ir, kai atsisveikinau, jis jau ant manęs nebepyko, o aš neįstengiau nė piršto pajudinti. Visos pastangos jį susigrąžinti, surasti tinkamus žodžius jį įtikinti, kad aš jį tikrai nepaprastai gerbiu ir esu jam dėkinga, išspaudė iš manęs paskutinius syvus. Nepamenu, kaip atsidūriau mašinoje ir parlėkiau namo ar pasisveikinau koridoriuje su Džonu Fišeriu-Galiano. Iki kaulų smegenų prasismelkęs nuovargis buvo toks stiprus, kad aš pamenu tik džiugesį pamačius uždarytas Lili kambario duris ir jokios švieselės pro durų plyšį. Buvo šovusi mintis užsisakyti ko nors pavalgyti į namus, bet vien tik pagalvojus, kad reikės ieškoti meniu ir telefono numerio, pradingo bet koks apetitas. Dar viena neįvykusi vakarienė.

Užtat atsisėdau ant cementinių savo tuščio balkono grindų ir lėtai užtraukiau cigaretės dūmą. Nebeturėjau jėgų jo išpūsti, todėl leidau lengvai išplaukti debesėliu ir užlieti man veidą vakaro tamsoje. Po kurio laiko išgirdau tyliai prasiveriant Lili kambario duris ir jos žingsnius koridoriuje. Be garso užgesinau šviesą ir sėdėjau absoliučioje tyloje ir tamsoje. Visa diena – penkiolika valandų – nepaliaujamo kalbėjimo. Nebegalėjau ištarti nė žodžio.

13

–Samdyk ją, – pareiškė Miranda po susitikimo su Anabele, dvylikta iš apklaustųjų ir viena iš dviejų, kurias nusprendžiau esant tinkamas parodyti Mirandai. Anabelė buvo grynakraujė prancūzaitė. Ji taip prastai kalbėjo angliškai, kad aš turėjau prašyti dvynukių man išversti. Buvo baigusi Sorbonos universitetą, aukšta ir tvirtai sudėta, vešliais banguotais plaukais. Ji turėjo savo stilių. Nebijojo į darbą eiti įsispyrusi į aukštakulnius ir, atrodo, visai nekreipė dėmesio į šiurkštų Mirandos elgesį. Tiesą pasakius, ji pati buvo viskam abejinga ir kiek šiurkštoka ir retai kada žvelgdavo žmogui į akis. Visada paniurusi, niekuo nesidominti ir gan savimi pasitikinti. Kai Miranda pasirinko ją, apsidžiaugiau dėl dviejų dalykų. Pirmiausia dėl to, kad nebereikės daugiau ieškoti auklių, ir dėl to, kad aš pagaliau išmokau įtikti.