Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Neaišku, kuo aš įtikau, bet kol kas visi darbai ėjosi ganėtinai sklandžiai. Su drabužių užsakymo užduotimi susidorojau pakankamai šauniai ir padariau tik keletą pastebimų klaidelių. Aišku, Miranda neplojo iš laimės rankomis, kai parodžiau jai išsirinktų ir užsakytų Givenchy drabužių sąrašą, bet ji taip ištarė šią pavardę, kad aš ilgokai turėjau pasukti galvą, kol išsiaiškinau, ką ji turėjo omeny. Šiaip viskas ėjosi puikiai, iki pranešiau jai, kad Roberto Cavalli suknelės, kurių ji pageidavo, dar nepasiūtos ir bus gatavos tik po trijų savaičių. Bet aš ir čia susidorojau puikiai – netgi suderinau laiką ir susitariau su jos asmenine siuvėja dėl primatavimų mūsų drabužinėje. Ir tada viską sukabinau bemaž vieno kambario buto dydžio jos namų drabužių spintoje.

Pasiruošimas pobūviui intensyviai vyko net ir tada, kai Miranda buvo išvykusi. O kai sugrįžo, dar labiau suaktyvėjo, bet kažkodėl apsiėjome be didelės panikos. Pasirodo, visi tinkamai atliko savo darbą, ir penktadienis turėtų prabėgti be jokio kliuvinio. Iš Chanel firmos buvo atvežta vienetinio modelio, siaura, aptempta, iki žemės, raudona, karoliukais siuvinėta suknelė, kai Miranda dar viešėjo Europoje, ir aš tuoj pat pasiunčiau ją į valyklą, kad patvarkytų. Prieš mėnesį panašią, tik juodą Chanel suknelę mačiau žurnale, ir kai ją parodžiau Emilijai, ši tik liūdnai palingavo galvą.

– Keturiasdešimt tūkstančių dolerių, – tarė ji, linguodama galvą su kiekvienu skiemeniu. Ji dukart spragtelėjo ant poros juodų kelnių iš tinklalapio stilius.com, kur jau kelis mėnesius užsisakinėjo drabužius kelionei į Europą su Miranda.

– Keturiasdešimt tūkstančių UŽ KĄ?

– Už suknelę. Tą raudoną, iš Chanel . Paklotum keturiasdešimt tūkstančių dolerių, jei sumanytum pirkti parduotuvėje. Žinoma, Mirandai nereikės kloti visų pinigų, bet už dyką irgi negaus. Neblogai, ar ne?

– Keturiasdešimt tūkstančių DOLERIŲ? – dar kartą perklausiau jos, negalėdama patikėti tuo, kad prieš kelias valandas rankose laikiau daiktą, vertą šitokios sumos. Nesusilaikiau nepaskaičiavusi, kur galima būtų išleisti šitokią sumą. Tai mokestis už dvejų metų studijas koledže, pradinė įmoka naujam namui įsigyti, eilinio amerikiečio keturių asmenų šeimos metinės pajamos. Ar bent jau didžiausias kalnas Prada krepšių. Bet viena suknelė? Maniau, kad jau čia viršūnė, bet gavau dar vieną smūgį, kai suknelė atkeliavo iš valyklos su kaligrafiškai parašytu laiškeliu, adresuotu poniai Mirandai Pristli. Viduje radau ranka rašytą sąskaitą ant kieto rusvo popieriaus kortelės:

Drabužis: Vakarinė suknelė. Dizaineris: Chanel. Ilgis: Iki kauliukų. Spalva: Raudona. Dydis: Nulinis. Apibūdinimas: Ranka siuvinėti karoliukai, be rankovių, uždara iškili apykaklė, nematomas užtrauktukas šone, sunkaus šilko pamušalas. Valymas: Visapusis, pirmą kartą. Kaina: 670 dolerių.

Po sąskaita buvo dar viena kortelė, pasirašyta valyklos savininkės, kuri garantuotai sumokėdavo mėnesinę nuomą už valyklą ir savo namučius vien už pajamas, gautas iš Elias-Clark už Mirandos įprotį viską atiduoti į valyklą.

Mums labai patiko valyti šitokią nuostabią suknelę ir mes tikime, kad jūs su pasididžiavimu vilkėsite ją pobūvyje Metropoliteno menų muziejuje. Kaip sutarta, mes paimsime suknelę pirmadienį, gegužės 24-ąją, ir vėl ją išvalysime. Nedvejodama mums praneškite, jei reikės kitos paslaugos. Nuolankiausiai Jūsų. Koletė.

Šiandien buvo tik ketvirtadienis ir Mirandos spintoje jau kabėjo visiškai nauja ir preciziškai išvalyta suknelė, o Emilija surado lygiai tokius, kokių prašė Miranda, Jimmy Choo sidabrinius batelius. Kirpėjas turėjo prisistatyti į namus penktadienio pavakarę, pusę šešių, vizažistė – be ketvirčio šeštą, o Juriui buvo pranešta atvykti ir nuvežti Mirandą su ponu Tomlinsonu į muziejų penkiolika po šešių.

Miranda jau nuo pietų buvo išėjusi iš biuro į Kesidi gimnastikos treniruočių tėvelių susirinkimą, ir aš tikėjausi išsmukti anksčiau, kad nustebinčiau Lili. Jinai ką tik išlaikė paskutinįjį šių metų egzaminą ir aš norėjau nusivesti ją kur nors pavakarieniauti.

– Ei, Ema, ar aš galėčiau šįvakar išeiti apie pusę septynių – septintą? Miranda sakė, jai Didžiosios knygos nereikės, nes ten nieko naujo, – pridūriau susierzinusi, kad turiu prašyti leidimo savo lygiavertės kolegės išeiti iš darbo pora valandų anksčiau, vietoj įprastinių keturiolikos atidirbusi tik dvylika.

– Žinoma, kodėl gi ne? Aš jau išeinu. – Ji dirstelėjo į monitorių ir pamatė, kad jau šiek tiek po penkių. – Pasėdėk dar porą valandžiukių ir gali eiti. Šįvakar ji su dvynėm, todėl nemanau, kad daug skambintų. – Emilija skubėjo į pasimatymą su vaikinuku, su kuriuo susipažino per naujametį vakarą Los Andžele. Jisai pagaliau prisiruošė atvažiuoti į Niujorką ir iškrėtė jai didžiulę staigmeną – visgi paskambino. Jie rengėsi eiti į Craft barą išgerti, o vėliau, jeigu jis elgsis padoriai, Ema ketino dar nuvesti jį į Nobu restoraną. Jinai jau prieš penkias savaites buvo užsakiusi ten vietas, kai jis atsiuntė jai elektroniniu paštu laiškelį, kad ketina apsilankyti Niujorke. Visgi Emilijai prireikė pasirašyti Mirandos vardu, nes kitaip nebūtų gavusi staliuko.

– Ką darysi, kai nuvažiuosi, o ten pamatys, kad esi ne Miranda Pristli? – kvailai paklausiau jos.

Kaip visada, sulaukiau primerktų akių žvilgsnio ir gilaus atodūsio.

– Imsiu ir pasakysiu, kad Mirandai skubiai prireikė išvykti iš miesto, pakišiu po nosimi vizitinę kortelę ir paaiškinsiu, kad Miranda liepė pasinaudoti jos užsakymu. Baisaus čia daikto.

Kai Emilija išėjo, Miranda skambino tik vieną kartelį ir pranešė, kad rytoj ateis į biurą tik po pietų, bet dar norėtų, kad jai parūpinčiau straipsnį su restoranų apžvalga, kurį šiandien skaitė „laikraštyje“. Aš išdrįsau paklausti, ar ji kartais neprisimena restorano ar bent jau laikraščio, kuriame apie jį skaitė, pavadinimo, bet tik dar labiau ją užrūstinau.

– An-drė-ja, aš vėluoju į susirinkimą. Neerzink manęs. Tai rytietiškų restoranų tinklas ir skaičiau šios dienos laikraštyje. Viskas, – tai ištarusi ji kaukštelėjo savo Motorola V60 dangtelį. Svajojau, kad kada nors, kai ji taip nutraukia mane vidury sakinio, ims dangtelis ir vožtels jai per dailius manikiūrininkės išpuoselėtus nagučius, sutraiškydamas juos į smulkias raudonas juosteles. Deja, svajoti niekas nedraudžia.

Užsirašiau specialiai Mirandos nurodymams ir pageidavimams skirtoje užrašų knygelėje, kad rytoj iš pat ryto turiu surasti tą restoraną, ir išdūmiau pro duris į mašiną. Paskambinau Lili iš mobiliojo telefono ir ji atsiliepė kaip tik tuo metu, kai aš jau kėliau koją iš mašinos ir sukau namų link. Pamojau ranka Džonui Fišeriui-Galianui, kuris pastaruoju metu užsiaugino plaukus ir papuošė savo uniformą dar keliomis grandinėlėmis, kad dar labiau panėšėtų į dizainerį.

– Ei, kaip laikaisi? Čia aš.

– Laaaaabas! – nutęsė Lili, pirmą kartą pasijutusi nepaprastai laiminga per pastarąją savaitę ar net mėnesį. – Aš jau baigiau! Pabaigiau! Jokių pataisos savaičių, nieko! Be to, gavau pasiūlymą diplominiam darbui, kurio temą, jei panorėsiu, galėsiu pasikeisti. Taigi aš laisva iki pat liepos vidurio. Ar gali patikėti? – Iš balso spėjau, kad ji net švyti.

– Žinoma. Nepaprastai dėl tavęs džiaugiuosi. Ar nenorėtum atšvęsti? Kur tik pasakysi. Moka Podiumas.