Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Ak! Jūs… a… jūs turite jo telefono numerį? Ir visą laiką žinojote, kad jam galima skambinti tuo numeriu? – ištariau tai tik dėl to, kad išgirstų Emilija, ir tik dar labiau užrūstinau Mirandą.

– Ar aš tau dar neaiškiai pasakiau? Prašau mane sujungti su numeriu 03 55 23 56 67 89. Tuojau pat. O gal tau per sunku?

Emilija lėtai purtė galvą, negalėdama patikėti tuo, ką girdi, ir piktai suglamžė popieriaus lapelį, ant kurio buvo užrašytas telefono numeris, kurio mes taip vergiškai ieškojom.

– Ne, ne, Miranda, aišku, kad nesunku. Tuojau sujungsiu. Luktelkit minutėlę. – Spustelėjau mygtuką „kelių žmonių pokalbis“, surinkau numerį, išgirdau kitame gale atsiliepiant Karlą ir dar sykį nuspaudžiau tą patį mygtuką. – Pone Lagerfeldai, kalbės Miranda Pristli, prašom palaukti, – išpyškinau kaip ta telefonų operatorė iš filmo „Namas prerijose“. Ir tada, užuot nuspaudusi mygtuką „be garso“ ir įjungusi mikrofoną, kad mudvi su Emilija pasiklausytume jų pokalbio, aš tiesiog padėjau ragelį. Kelias minutes abi sėdėjom ir tylėjom. Aš bandžiau susivaldyti ir nepradėti burnoti ant Mirandos, todėl servetėle nusišluosčiau nuo kaktos prakaitą ir labai giliai atsidusau. Ji prakalbo pirma.

– Sakyk, ar teisingai viską supratau? Ji turėjo telefono numerį, bet nemokėjo pati surinkti?

– O gal ji tiesiog nenorėjo pati rinkti? – atskubėjau jai į pagalbą, visada entuziastingai išnaudodama progą, kai abi galim vieningai stoti prieš Mirandą. Juolab turint omeny, kad tokios progos su Emilija pasitaikydavo gana retai.

– Galėjau susiprasti, – tarė ji ir palingavo galvą, lyg būtų baisiausiai savimi nepatenkinta. – Tikrai galėjau susiprasti. Ji visados manęs prašo paskambinti žmonėms, kurie tūno kitam kambary ar gyvena viešbutyje per dvi gatves nuo jos. Pamenu, man atrodė nesuvokiamas dalykas skambinti iš Paryžiaus į Niujorką ir prašyti, kad tave sujungtų su kažkuo Paryžiuje. O dabar viskas atrodo normalu, tik aš niekaip negaliu sau atleisti, kad šito nenumačiau.

Jau norėjau lėkti į valgyklą atsinešti pietų, bet ir vėl suskambo telefonas. Vadovaudamasi posakiu, kad žaibas į tą pačią vietą du kartus netrenkia, nusprendžiau pavaduoti Emiliją ir pati čiupau ragelį.

– Mirandos Pristli biuras.

– Emilija! Aš stoviu per pliaupiantį lietų Rivoli gatvėje, nes vairuotojas kažkur dingo! Kaip į vandenį! Ar tu mane supranti? Pradingo! Tuojau pat man jį surask! – Ji isteriškai šaukė. Aš dar nė sykio nebuvau girdėjusi tokio jos balso. Ir nė kiek nebūčiau nustebusi, jeigu tai būtų vienintelis kartas.

– Miranda, vieną minutėlę. Aš turiu jo telefono numerį. – Dairiausi po stalą kelionės grafiko, kurį buvau pasidėjusi po ranka, bet čia mėtėsi tik seni skambinusiųjų sąrašai, visokie dokumentai ir šūsnys juodraštinių žurnalo numerių. Praėjo trys keturios sekundės, o man atrodė, kad stoviu šalia jos ir matau, kaip lietus žliaugia jos Fendi kailiniais ir plauna nuo veido juodomis srovėmis tekantį makiažą. Rodės, ji tuoj pakels ranką ir voš man per veidą, išvadindama visiška nevykėle, netikša, nemokša ir apskritai visiška ir nepataisoma tingine. Nebuvo laiko savęs raminti ir guosti ar bent jau įtikinti, kad ji irgi žmogus (teoriškai) ir dabar stypso lietuje ir šūkauja ant savo padėjėjos už 3 600 mylių. Aš čia niekuo dėta. Aš čia niekuo dėta. Aš čia niekuo dėta.

– An-drė-ja, mano bateliai – mesk lauk! Ar girdi? Ar bent jau klausaisi manęs? Tuojau pat surask man vairuotoją!

Smarkiai rizikavau iškrėsti kokią kvailystę, nes pajutau, kaip man užgniaužė gerklę, įsitempė sprando raumenys ir aš nežinojau, ar man verkti, ar juoktis. Ne į naudą nei viena, nei kita. Emilija turbūt pajuto tą patį, nes stryktelėjo nuo stalo ir kyštelėjo man savo lapą su kelionės grafiku. Ji buvo net paryškinusi vairuotojo numerius – iš viso tris: vieną mašinos, kitą namų, o trečią mobiliojo ryšio. Šaunuolė.

– Miranda, turėsite palaukti, kol jam paskambinsiu. Ar galite palaukti? – Nelaukiau, ką ji atsakys, nes ir taip žinojau, kad baisiai supyks, todėl spustelėjau mygtuką „laukti“. Ir vėl paskambinau į Paryžių. Paguodė tai, kad vairuotojas atsiliepė po pirmo mano surinkto telefono numerio pyptelėjimo. Bet nuliūdino tai, kad jis nemokėjo ir nė žodžio nesuprato angliškai. Nors niekada anksčiau nepasižymėjau savybe kenkti sau, šįkart nesusilaikiau ir trinktelėjau galvą į stalą. Po trijų tokių smūgių Emilija čiupo telefoną ant savo stalo. Ji paleido gerklę – ne dėl to, kad vairuotojas kaip nors suprastų jos nemokšišką prancūzų kalbą, bet tiesiog dėl to, kad norėjo pabrėžti šios situacijos svarbą. Visados reikia naujiems vairuotojams aplaužyti ragus, pirmiausia dėl to, kad jie manė, jog nieko čia blogo, jei Mirandai teks palaukti jų keturiasdešimt penkias sekundes ar net visą minutę. Kaip tik dėl šito mes visados šaukdavom ant vairuotojų.

Po kelių minučių mudvi abi sudėjom galvas ant stalų. Emilija buvo taip iškoneveikusi vairuotoją, kad šis kaip nuplikytas dūmė ten, kur prieš tris ar keturias minutes buvo palikęs Mirandą jo laukti. Aš jau nebenorėjau jokių pietų, nes vien tik apie juos pagalvojus darėsi pikta. Ar tik ne Podiumo įtaka? O gal tiesiog adrenalinas ir sugadinti nervai užmušė man apetitą? Tikrai taip! Badavimas, toks būdingas Podiumo darbuotojams, iš tiesų atsirasdavo ne jų pačių noru. Tai buvo fiziologinė organizmo reakcija, kai žmogus nuolatos kažko bijo ir nepakeliamai daug jaudinasi, todėl dingsta apetitas ir jis nesijaučia alkanas. Aš šiame fakte įžvelgiau gilesnę prasmę ir padariau išvadą, kad Miranda pergudravo mus visus ir tikslingai dėjosi esanti visapusiškai atgrasi asmenybė, taigi iš baimės žmonės tiesiog liesėdavo akyse.

– Panelės, panelės, panelės! Kas leido miegoti ant stalų? Įsivaizduojat, kas būtų, jeigu pamatytų Miranda? Tikrai neapsidžiaugtų! – linksmai treliavo Džeimsas iš tarpdurio. Jis buvo susilaižęs plaukus ant viršugalvio kažkokiu plaukų vašku, pavadintu „Naktinė galvutė“ (skambus pavadinimas – kaip atsispirsi?) ir vilkėjo aptemptus futbolininko marškinėlius su numeriu 69 iš abiejų pusių. Kaip visados, puikus vaizdelis su gilia mintimi ir potekste.

Nė viena iš mūsų nė akių į jį nepakėlėme. Laikrodis rodė keturias, o mums atrodė, kad jau vidurnaktis.

– Gerai, tada pabandysiu atspėti. Skambino Mamužė ir pranešė pametusi auskarą pakely iš Ritz pas Aleną Djukase. Ir liepė jums jį surasti, nors ji Paryžiuje, o jūs Niujorke.

Aš prunkštelėjau:

– Manai, kad dėl to mes šitaip sėdėtume? Juk čia mūsų darbas . Mes kasdien šitą darom. Sugalvok ką nors sunkesnio.

Net Emilija nusijuokė:

– Tikrai, Džeimsai, visai neoriginalu. Per dešimt minučių galėčiau surasti tą auskarą bet kokiame pasaulio mieste, – staiga ji įsitraukė į pokalbį dėl man visiškai nesuvokiamų priežasčių. – Būtų įdomiau, jeigu nepasakytų, kokiame mieste jį pametė. Bet mes vis tiek surastume.

Džeimsas atatupstas traukėsi iš kabineto, o jo veide atsispindėjo siaubas.

– Ką gi, merginos, geros jums dienos, girdit? Ačiū Dievui, kad ji dar jūsų nedulkina. Tikrai, dėkokit Dievui, girdit? Jūs tiesiog nuoooooostabios. Taigi, a… geros jums dienos.

– KUR ČIA TAIP SKUBI, BERNUŽĖLI? – suriko kažkas aukštu šaižiu balsu. – DROŽK ATGAL PAS MERGINAS IR PASIAIŠKINK, APIE KĄ GALVOJAI ŠĮRYT APSIVILKDAMAS ŠĮ SKUDURĄ! – Naidželas čiupo Džeimsą už kairiosios ausies ir atitempė į tarpą tarp mūsų stalų.

– Paleisk, Naidželai, – inkštė Džeimsas, nuduodamas nepatenkintą, o iš tiesų jam buvo mielas Naidželo prisilietimas. – Juk žinai, kad tau šitie marškinėliai patinka.