Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Ar pastebėjai, kad ji neturi draugų, Emilija? Ar pastebėjai? Aišku, jos telefonas čirškia dieną naktį, jai skambina garsiausi pasaulio žmonės, bet ne tam, kad pasikalbėtų apie vaikus, apie darbą ar šeiminį gyvenimą, tiesa? Skambina dėl to, kad jiems iš jos kažko reikia. Man tai atrodo baisu. Įsivaizduok, jeigu tau skambintų tik dėl…

– Liaukis! – suriko ji, o per veidą jai vėl riedėjo ašaros. – Užsičiaupk, po perkūnais! Atėjai čia ir manaisi viską suprantanti? Pamanykit – sarkastiškoji gražuolė! Jai mat į viską nusispjauti. Nieko tu čia nesupranti! Visiškai nieko.

– Ema…

– Nesiemink, Ende! Leisk pabaigti. Žinoma, Miranda – sunkus žmogus. Žinau, kad kartais ji elgiasi kaip beprotė. Žinau puikiai, ką reiškia per naktį nesumerkti akių ir bijoti, kad ji ims ir paskambins, o tavo draugai nieko nesupras. Aš viską žinau! Bet jeigu tau viskas taip nepatinka ir tu nieko daugiau nedarai, tik visą laiką dejuoji ir aimanuoji dėl jos ir visų šalia tavęs dirbančių, tai ko neišeini? Tavo elgesys visiems kelia rūpesčių. O jeigu sakai, kad Miranda puskvailė, tai apsidairyk – aplink pilna žmonių, kurie mano, kad ji gabi, puiki ir talentinga. O apie tave pasakys, kad pati esi puskvailė, jeigu nesistengi dorai dirbti tokiam nuostabiam žmogui. Ji iš tiesų nuostabi, Ende. Nepaprastai nuostabi.

Apmąsčiusi jos žodžius nutariau, kad ji iš dalies teisi. Miranda, kiek žinojau, iš tiesų buvo fantastiška leidėja. Nė vienas žodelis, sakinys ar nuotrauka nepakliūdavo į žurnalą, negavę jos sunkiai išpešamo palaiminimo. Jinai nebijodavo ką nors pataisyti ir priversti perdaryti iš naujo, nekreipdama dėmesio į tai, kad kažkam baisiai nepatiks ar kažką nuliūdins. Nors redaktoriai užsakinėdavo, kokius modelius fotografuoti, Miranda pati atrinkdavo pageidaujamus drabužius ir numatydavo, kokios manekenės ką dėvės. Fotosesijose dalyvaudavo tik redaktoriai, bet jie tiksliai vykdydavo detalius ir kruopščiai apgalvotus Mirandos nurodymus. Paprastai ji tardavo paskutinį – o dažniausiai ir įžanginį – žodį dėl apyrankės, rankinės, batelių, drabužio, šukuosenos, straipsnio, interviu, žurnalisto, modelio, interjero ar fotografijos, pasirodysiančių kiekviename numeryje. Mano galva, visa tai lėmė nepakartojamą kiekvieno kas mėnesį išeinančio žurnalo numerio sėkmę. Podiumas nebūtų Podiumas – apskritai būtų tik tuščia vieta, – jeigu ne Miranda Pristli. Ir aš, ir visi tą žinojom. Tik aš niekaip negalėjau suvokti, kas jai davė teisę šitaip nesiskaityti su žmonėmis. Kodėl sugebėjimas prašmatnią vakarinę suknelę užtempti ant ilgakojės geltonodės manekenės ir nufotografuoti San Sebastiano gatvėje buvo taip garbinamas, kad pateisindavo netinkamą Mirandos elgesį? Man niekaip netilpo galvoje šitie du dalykai, bet ką, po galais, aš išmaniau? Emilija, kaip matyt, suvokė.

– Emilija, aš tik norėjau pasakyti, kad tu esi nepaprastai šauni padėjėja, kad jai pasisekė, jog turi tokią stropiai ir atsakingai dirbančią padėjėją. Aš norėjau pasakyti, kad tu visai nekalta, jog jai kažkas nesiseka ar nepatinka. Ji tiesiog labai nelaimingas žmogus. Tu juk padarei viską, ką galėjai.

– Žinau. Aš viską žinau. Bet tu jos negerbi, Ende. Tik pagalvok. Labai gerai pagalvok. Ji visapusiai talentinga. Jai teko gyvenime taip daug visko atsisakyti, kad pasiektų tai, ką dabar turi. Bet argi ne tą patį galima pasakyti apie visus, kurie padarė tokią stulbinančią karjerą bet kokioje kitoje srityje? Sakyk, ar daug žinai valdininkų, verslo partnerių, kino režisierių ar kitokių garsenybių, kurie nebūtų griežti savo samdiniams?

Prisipažinsiu, mudvi šiuo atžvilgiu nesutiktume niekad. Buvo aišku, kad Emilija iki kaulų čiulpų atsidavusi Mirandai, Podiumui, tik aš niekaip nesuvokiau kodėl. Ji buvo lygiai tokia pat, kaip ir šimtai kitų madų žurnalų asistenčių ar padėjėjų, sekretorių ar jaunesniųjų redaktorių. Visgi aš niekaip nesupratau kodėl. Kiek man teko patirti ir pamatyti, visos buvo niekinamos, žeminamos ir skaudinamos tiesioginės savo viršininkės. O pačios savo ruožtu, vos gavusios paaukštinimą, lygiai taip pat elgdavosi su savo pavaldinėmis. Ir visa tai tik dėl to, kad užkopusios ant paties aukščiausio karjeros laiptelio galėtų pasigirti sėdėjusios pirmoje eilėje per Yvo Sen Lorano couture kolekcijos pristatymą ar gavusios po kelis krepšius Prada drabužių?

Laikas nusileisti ir sutikti.

– Suprantu, – atsidusau, pagaliau pasijutusi nugalėta. – Viliuosi, kad tu kada nors suprasi, jog siaubingai aukojaisi ir pataikavai jai, o ne atvirkščiai.

Tikėjausi sulauksianti staigios kontratakos, bet Emilija tik šyptelėjo.

– Girdėjai, kaip aš ją šimtus kartų patikinau, kad dėl ketvirtadienio kirpėjo ir vizažisto viskas suderinta?

Linktelėjau. Dabar ji atrodė linksmai nusiteikusi.

– Aš jai pamelavau. Niekam aš neskambinau ir su niekuo nesitariau! – Paskutinį sakinį ji tiesiog dainuote išdainavo.

– Emilija! Tu rimtai? Tai ką dabar darysi? Prisiekinėjai visais šventaisiais, kad viskas suderinta. – Pirmą kartą per visą mano darbo karjerą norėjau pulti ir apkabinti šitą merginą.

– Ende, atsipeikėk. Negi iš tiesų manai, kad koks nors sveiko proto žmogus atsisakytų ją šukuoti ar dažyti? Juk tai jam atvertų plačiausius kelius į karjerą. Būtų tikras beprotis, jeigu atsisakytų. Neabejoju, kad tas vaikinukas ir taip būtų sutikęs, tiesiog reikėjo pakeisti ar paderinti jo paties planus. Aš nė nesirengiu jo klausinėti. Jis pats mums paskambins. Nemanau, kad būtų kitaip. Juk ji – Miranda Pristli!

Dabar jau, maniau, tuoj imsiu ir apsiverksiu. Bet garsiai ištariau tik tiek:

– Tai nuo ko man pradėti ieškoti tos auklės? Juk reikia kažką daryti.

– Tikrai taip, – sutiko ji, net švytėdama iš pasitenkinimo savo išmintingumu. – Visiškai nebloga mintis.

Pirmoji mergina, su kuria kalbėjau dėl auklės darbo, atrodė tiesiog šokiruota.

– O, Dievulėliau! – suriko ji, kai paklausiau telefonu, ar negalėtų ateiti į biurą su manim pasikalbėti. – O, Dieve mano! Jūs rimtai mane kviečiate? O, Dieve šventas!

– Ar sutinkat, ar ne?

– Dieve, žinoma, kad taip! Taip, taip, taip! Į Podiumą ! O, Dievulėliau! Draugai numirs, kai pasakysiu. Tikrai numirs. Tik pasakykit, kur ateiti ir kada.

– Turbūt supratot, kad Mirandos šiuo metu nėra, todėl su ja neteks pasikalbėti. Aišku?

– Taip. Visiškai.

– Ir dar turbūt žinot, kad teks dirbti Mirandos dvynukių aukle, tiesa? Su Podiumu jūs neturėsite nieko bendra.

Ji giliai atsiduso, tarsi tektų susitaikyti su graudžia tiesa.

– Taip, žinoma. Dirbsiu aukle. Supratau puikiai.

Deja, ji nieko nesuprato, nes nors atrodė nepriekaištingai (aukšta, gražiai nuaugusi, skoningai apsirengusi ir beprotiškai liesa), nuolatos klausinėjo, ar bus kokių įpareigojimų, susijusių su Podiumu.

Aš demonstratyviai papurčiau galvą, bet ji nepastebėjo.

– Jokių. Mudvi juk jau kalbėjom, ar pamiršai? Aš tiesiog ieškau Mirandai žmonių ir todėl pasikviečiau tave į biurą. Bet tuo viskas ir baigiasi. Jos dvynukės čia negyvena, aišku?

– Aišku, aišku, – sutiko ji, bet aš jau išbraukiau ją iš tinkančiųjų sąrašo.

Kitos trys, kurias atsiuntė agentūra ir kurios dabar laukė priimamajame, buvo ne ką geresnės. Fiziškai jos atitiko Mirandos reikalavimus. Agentūra iš tiesų žinojo, ko Mirandai reikia, bet nė viena iš jų neturėjo to, ko aš būčiau pageidavusi iš auklės, kuriai galėčiau patikėti prižiūrėti savo sūnėną ar dukterėčią. Aš turėjau mintyse tam tikrus šio darbo reikalavimus. Viena buvo baigusi ikimokyklinio vaikų auklėjimo magistrantūrą, bet išvertė akis ir nepratarė nė žodžio, kai paprašiau apibūdinti, kuo šitas darbas, jos manymu, skirtųsi nuo anksčiau dirbtų. Kita draugavo su NBA krepšininku, iš kurio išmoko, kaip „elgtis su įžymybėmis“. Ji nutaisė rūgščią miną ir paaiškino man, kad „garsenybių vaikai paprastai turi didelių auklėjimo spragų“. Išbraukta. Trečioji, daugiausia teikusi vilčių, buvo gimusi ir augusi Manhatane, ką tik baigusi universitetą, ketino metelius padirbti aukle, užsikalti pinigų ir nuvažiuoti į Paryžių. Kai paklausiau, ar ji kalba prancūziškai, mergina linktelėjo. Vienintelė bėda buvo ta, kad ji buvo iki kaulų smegenų miesto vaikas ir neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Paklausiau, ar ji norėtų išmokti vairuoti? Ne, atsakė ji, tikrai nenorėtų. Ji nemanė, kad reikalinga dar viena mašina spūstims miesto gatvėse didinti. Trečia išbraukta. Likusią dienos dalį mąsčiau, kaip čia reikės delikačiai pasakyti Mirandai, kad jeigu mergina patraukli, atletiška, moka elgtis su įžymybėmis, gyvena Manhatane, vairuoja mašiną, moka plaukti, turi diplomą, kalba prancūziškai, yra savo laiko šeimininkė, tai labai didelė tikimybė, kad ji visai nenori dirbti aukle.