Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Matot, aš iš tiesų dievinu Maiklą Korsą, bet tikrai ne dėl jo megztinių ir palaidinių. Mendelso parduotuvėje kailiniai puikūs, bet Podiume dirbanti mergina, pasižyminti nepriekaištingu skoniu, veikiausiai pasirinktų ką nors paprastesnio, pavyzdžiui, Polo Georgio parduotuvėje Dvidešimt devintojoje gatvėje. Ir dar, kad žinotumėte, ateity norėčiau, jog vietoj nuvalkioto ir nepadoraus žodžio „pataikūnė“ vartotumėte paprastesnį ir suprantamesnį „samdoma darbuotoja“. Žinoma, norėčiau pataisyti dar keletą jūsų netinkamai vartojamų terminų, bet pirma norėčiau paklausti, su kuo turiu garbės kalbėti?

– Vienas nulis, Mirandos naujoji padėjėja, vienas nulis! Gal mudvi ir susidraugausim. Man visai ne-ne-ne-nepatinka robotai, kuriuos ji paprastai nusisamdo, bet jai taip ir reikia, nes aš jos baisiai nemėgstu. Mano pavardė Judita Meison. Ir, jeigu dar kartais nežinojai, tai aš rašau jums kelionių straipsnius kas m-m-m-mėnesį. O dabar pasakyk man, nors ir esi naujokė, gal žinai, ar medaus mėnuo jau baigėsi?

Aš tylėjau. Ką ji turėjo omeny? Jaučiausi taip, lyg kalbėčiau su tiksinčia bomba.

– Tai kaip ten? Tu jau pakankamai ilgai kiurksai toj skylėj ir visi jau tave pažįsta, bet dar nespėjo perkąsti visų tavo silpnybių? Būna labai smagu, kai taip at-at-at-at-atsitinka. Patikėk manim. Dirbi tikrai nepavydėtinoj skylėj.

Bet aš nespėjau jai atsikirsti, nes ji pati tarė:

– Užteks tų plepalų, mano naujoji drauguže. Gali nesivarginti ir jai ne-ne-ne-nesakyti, kad skambinau, nes ji vis tiek neatsilieps. Spėju, kad jai nepatinka, jog mikčioju. Nepamiršk įrašyti mano pavardės į skambinusiųjų sąrašą, kad kas nors man paskambintų. Ačiū, š-š-š-š-širdele. – Trakšt.

Padėjau ragelį ir sėdėjau be amo, paskui pratrūkau kvatotis. Emilija pakėlė akis nuo vienos iš Mirandos išlaidų suvestinės ir pasidomėjo, kas skambino. Kai pasakiau, kad Judita, ji taip kietai užmerkė akis, kad pamaniau, jog akys negrįžtamai susmigs į akiduobes, ir suvaitojo:

– Šita boba – tikra ragana. Nesuprantu, kaip Miranda ją pakenčia. Ji niekada jai neatsiliepia, tad geriau jai nė nesakyk, kad Judita skambina. Tiesiog užrašyk skambinusiųjų sąraše, ir Miranda pati lieps kam nors jai paskambinti. – Kaip supratau, Judita puikiai išmanė mūsų biuro vidaus tvarką. Geriau nei aš.

Aš dukart spragtelėjau ant užrašo „Skambinusiųjų sąrašas“ mano iMac kompiuterio ekrane ir permečiau akimis jo turinį. Šitas sąrašas buvo svarbiausia Mirandos biuro ašis ir, kaip supratau, jos viso gyvenimo tikslas. Prieš daugelį metų sugalvotas kažkokios ypač stropios padėjėjos, šitas sąrašas buvo paprasčiausias Word dokumentas, esantis bendrame įdėkle, kuriuo naudojomės mudvi su Emilija. Bet tik viena iš mūsų galėjo jį atsidaryti savo kompiuteryje ir papildyti nauja žinute arba pridėti klausimą prie jau esančios. Paskui mes atspausdindavom atnaujintą variantą ir prisegdavom ant specialaus aplanko, kuris visados gulėdavo lentynėlėje ant mano stalo, o seną mesdavome lauk. Miranda po kelis kartus per dieną jį paskaitydavo, o mes su Emilija visu stropumu rašydavom, spausdindavom ir segdavom į aplanką, kai tik suskambėdavo telefonas. Dažnai mes viena kitai šnipšteldavom išeiti iš sąrašo, kad kita galėtų atsidaryti dokumentą ir įrašyti savo žinutę. Mudvi vienu metu spausdindavom skirtingais spausdintuvais ir puldavom prie segtuvo, nežinodamos, kurios žinutės buvo naujesnės, kol nesusidurdavom nosis į nosį viena su kita.

– Aš turiu paskutinę žinutę iš Juditos, – tariau, net suprakaitavusi nuo skubėjimo ją užrašyti, kol į kabinetą negrįžo Miranda. Eduardas paskambino iš apsaugos punkto apačioje ir pranešė, kad ji kyla liftu. Mums dar nepaskambino Sofi, bet žinojom, kad po sekundės sulauksime ir jos skambučio.

– Po Juditos man skambino šveicorius iš Ritz Paryžiuje, – balsiai tarė Emilija ir džiaugsmingai prispaudė savąją žinutę prie Lucite segtuvo. Aš pasiėmiau savo keturių sekundžių senumo lapą ir nusinešusi prie stalo permečiau akimis. Brūkšnelių telefonų numeriuose naudoti nebuvo galima, tik taškus. Jokių tarpų nurodant laiką, tik taškai. Laikas nurodomas artimiausio ketvirčio minučių tikslumu. Telefonų numeriai, kuriais reikia skambinti, būdavo rašomi atskiroje eilutėje, kad geriau matytųsi. Laiko grafoje užrašydavom, kada buvo skambinta. Prierašas „pastaba“ reiškė, kad Emilija ar aš norim kažką pasakyti (kadangi kreiptis į ją be išankstinio leidimo nebuvo galima, tai visa svarbi informacija buvo užrašoma šiame sąraše). Užrašas „nepamiršti“ reiškė, kad Miranda paliko mums balso paštu žinutę veikiausiai tarp pirmos ir penktos valandos nakties, manydama, kad išsakytas prašymas jau beveik yra įvykdytas. Mes turėjome vadinti save trečiuoju asmeniu, jeigu iš viso buvo svarbu kaip nors mus įvardinti.

Ji dažnai prašydavo mūsų sužinoti, kada ir kokiu numeriu galima skambinti vienam ar kitam žmogui, todėl mums dažnai tekdavo sukti galvą, kokį prierašą pasirinkti – „pastaba“ ar „nepamiršti“. Kartą, pamenu, pagalvojau, kad šitas sąrašas priminė „Kas yra kas“ žinyną Prada pasaulyje, bet superdidelių pinigų gamintojų, superaukšto rango madų pasaulio atstovų ir apskritai superįspūdingų asmenybių pavardės niekaip netilpo mano atbukusių smegenėlių skyrelyje su pavadinimu „ypatingi žmonės“. Naujajame Podiumo pasaulyje aš suvokiau, kad Baltųjų rūmų ryšių su visuomene sekretorė sulauktų ne ką didesnio dėmesio kaip veterinaras, paskambinęs priminti, kad jau laikas skiepyti šunyčius (vargu ar jam kas paskambintų!).

Ketvirtadienis, balandžio 8 d.

7.30: Skambino Simona iš savo biuro Paryžiuje. Ji susitarė su ponu Testino dėl laiko Rio fotosesijoms ir suderino su Žizelės agente, bet dar norėtų su jumis aptarti kelis mados klausimus. Prašom jai paskambinti.

011.33.1.55.91.30.65

8.15: Skambino ponas Tomlinsonas. Jis laukia jūsų skambučio mobiliuoju telefonu. Prašom paskambinti.

Pastaba: Andrėja kalbėjo su Briusu. Jis sakė, kad didžiojo veidrodžio jūsų prieškambaryje viršutiniame kairiajame kampe nuskilo gabalėlis gipsinio rėmo. Bordeaux antikvare jis rado lygiai tokį patį veidrodį. Ar norėtumėte, kad jis užsakytų?

8.30: Skambino Džonatanas Koulas. Jis šeštadienį išvyksta į Melburną ir norėtų dar kartą pasiaiškinti dėl užduoties. Prašom jam paskambinti.

555.7700

Nepamiršti: Paskambinti Karlui Lagerfeldui dėl „Metų modelio“ pobūvio. Jį galima rasti namuose Biarice šįvakar nuo 8.00 iki 8.30 vietos laiku.

011.33.1.55.22.06.78: namų

011.33.1.55.22.58.29: darbo studijos

011.33.1.55.22.92.64: vairuotojo

011.33.1.55.66.76.33: asistentės numeris Paryžiuje, jeigu kartais jos nerastumėte namie.

9.00: Skambino Natali iš Glorious Foods ir norėjo paklausti, ko jūs norėtumėte: kad Vacherin būtų su džiovintų uogų įdaru ar rabarbarų uogiene? Prašom jai paskambinti.

555.9887

9.00: Skambino Ingrida Siši. Norėjo jus pasveikinti su balandžio mėnesio numeriu. Sako, viršelis kaip visada „įspūdingas“, ir dar norėjo paklausti, kas kūrė naujausių knygų pristatymo puslapį. Prašom jai paskambinti.

555.6246: darbo

555.8833: namų

Pastaba: Skambino Miho Kosudo ir atsiprašė, kad negalėjo pristatyti Damianui Hirstui gėlių puokštės, nes pralaukė keturias valandas prie jo namo ir išvažiavo, kadangi neturėjo kam jos palikti, mat Damianas neturi durininko. Bandys vežti rytoj.