Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Taip. Galima sakyti, kad taip. Ne taip jau ten ir blogai. Visai ne taip, kaip rodo per televiziją. Miegojau vienoje kameroje su visiškai padoria mergina, kurią pasodino už kažkokią smulkmeną. Prižiūrėtojai buvo visai nieko. Tikrai nieko baisaus. Nei grotų, nieko. – Jinai nusijuokė, bet jos juokas nuskambėjo kažkaip graudžiai.

Akimirksnį pabandžiau įsivaizduoti savo mielą padūkėlę Lili, užspeistą šlapimu dvokiančios kameros kamputyje piktos savanaudės lesbietės.

– O kur visą tą laiką buvo vaikinas su perdurtu liežuviu? Paliko tave pūti areštinėje? – Bet ji dar nespėjo man atsakyti, o aš pagalvojau: O kur aš, po velnių, buvau visą šį laiką? Ko ji nepaskambino man?

– Jis tikras šaunuolis.

– Lili, kodėl tu…

– Jis pasisiūlė pasilikti su manim ir netgi paskambino savo tėvų advokatui…

– Lili, Lili! Nutilk, gerai? Kodėl nepaskambinai man? Būčiau tuojau pat atlėkusi ir neišėjusi tol, kol tavęs nebūtų išleidę. Sakyk, kodėl man nepaskambinai?

– Ende, kam tas rūpi? Man iš tiesų ten nebuvo taip jau blogai. Neįsivaizduoju, kokia kvailė buvau, kad taip prisigėriau. Tikrai šitaip daryti nereikėjo.

– Kodėl tu man nepaskambinai? Aš visą vakarą buvau namie.

– Nes nebuvo reikalo. Aš pagalvojau, kad tu arba dar dirbi, arba jau namie labai pavargusi ir ilsiesi, todėl nenorėjau tavęs trukdyti. Juolab penktadienio vakarą.

Pabandžiau prisiminti, ką dariau vakar vakare. Man atminty buvo įstrigę tik tai, kad per TNT žiūrėjau filmą „Purvini šokiai: Havanos naktys“ gal jau šešiasdešimt aštuntą kartą gyvenime. Ir pirmą kartą, kai paprastai užmigdavau vos po kelių kadrų, aš spėjau pamatyti, kaip Džonis pareiškia, kad „nevalia statyti vaiko į kampą“, pats paima mergytę ant rankų ir pakelia nuo žemės, o daktaras Hausemanas prisipažįsta žinąs, jog visai ne Džonis įvėlęs Peni į bėdą. Dar jis paplekšnoja Džoniui per nugarą ir pabučiuoja vaiką, kuriam neseniai buvo suteiktas Frensis vardas. Aš pagalvojau, kad šitas epizodas labai jau primena mano pačios gyvenimą.

– Dirbu? Tu manei, kad aš dirbu? O ką reiškia „labai pavargusi“, kai tau reikia pagalbos? Lili, nieko nesuprantu.

– Klausyk, Ende, baikim, gerai? Tu visados dirbi. Dieną naktį ir dar savaitgaliais. O jeigu ir nedirbi, tai aimanuoji, kad sunku. Ne dėl to, kad nesuprasčiau, o dėl to, kad žinau gerai, koks sunkus tavo darbas ir kad tu dirbi kažkokiai nevisprotei. Aš tikrai nenorėjau gadinti tau penktadienio vakaro, nes pamaniau, kad ilsiesi arba kur nors išėjusi su Aleksu. Jis ir taip jau skundžiasi, kad retai tave mato, todėl nenorėjau atimti iš jo šitos progos. Jeigu iš tiesų būtų mirtinai reikėję tavo pagalbos, būčiau paskambinusi, ir, neabejoju, tu būtum kūlversčiom atlėkus. Bet prisiekiu, tikrai nebuvo jokio reikalo. Ar galime daugiau apie tai nebekalbėti? Aš baisiai pavargusi, noriu palįsti po dušu ir į lovą.

Aš buvau taip priblokšta, kad negalėjau ištarti nė žodžio. Bet Lili mano tylėjimą suprato kaip sutikimą.

– Ar tu klausai? – paklausė ji po bemaž pusės minutės, per kurią aš beviltiškai stengiausi sukurpti atsiprašymą, pasiteisinimą ar dar ką. – Suprask, aš ką tik įžengiau į namus. Man reikia išsimiegoti. Paskambinsiu vėliau, gerai?

– Taip, žinoma, – išlemenau. – Lili, labai tavęs atsiprašau. Jeigu tu pamanei, kad aš…

– Ende, liaukis. Nieko čia neatsitiko. Man viskas gerai. Pasikalbėsime kitą kartą.

– Supratau. Gerai išsimiegok. Jeigu ko prireiks, paskambink…

– Būtinai. Beje, kaip naujas butas?

– Nuostabus. Lili, tikrai nuostabus. Tu pasidarbavai tiesiog šauniai. Čia geriau, nei aš įsivaizdavau. Mums čia tikrai patiks. – Man atrodė, kad mano balsas skamba kažkaip tuščiai, kad kalbu visai be reikalo ir kad bandau ją laikyti prie telefono vien dėl to, kad įsitikinčiau, jog mūsų draugystė nenutrūko nepaaiškinamai greitai ir netikėtai.

– Puiku. Džiaugiuosi, kad tau patinka. Tikiuosi, vaikinui su perdurtu liežuviu jis irgi patiks, – pajuokavo ji, nors jos juokas ir vėl nuskambėjo graudžiai.

Išjungiau telefoną, stovėjau vidury kambario ir spoksojau į jį tol, kol įėjo mama ir pareiškė kviečianti mudu su Aleksu pietų.

– Kas atsitiko, Ende? Beje, kur Lili? Maniau, kad jai irgi reikės padėti kraustyti daiktus. Bet mes ilgiau trečios valandos čia nepasiliksime. Ar ji jau atvažiuoja?

– Ne, vakar ji susirgo. Jau kelias dienas prastai jautėsi. Todėl, ko gero, ji kraustysis tik rytoj. Aš ką tik su ja kalbėjau telefonu.

– Manai, kad viskas bus gerai? Gal mums nuvažiuoti jos aplankyti? Man visados taip gaila tos mergaitės – nei tėvų, nei draugų, tik sena sukriošusi močiutė. – Jinai uždėjo ranką man ant peties, lyg norėdama pasidalyti širdgėla. – Gerai, kad dar turi tokią draugę. Kitaip liktų šiam pasauly viena kaip pirštas.

Man užstrigo balsas gerklėje, bet po kelių sekundžių šiaip taip išlemenau:

– Taip, ko gero. Jinai pasveiks. Tikrai pasveiks. Išsimiegos ir pasveiks. Eime, užvalgysim kokių sumuštinių, gerai? Durininkas minėjo, kad netoliese yra puiki kulinarija.

– Mirandos Pristli biuras, – atsiliepiau dabar jau monotonišku balsu, kuris, tikėjausi, liudijo mano nepasitenkinimą, kad kažkas drįsta trukdyti tuo metu, kai aš tikrinu elektroninį paštą.

– Labas, ar čia Em-Em-Em-Emilija? – paklausė šveplas mikčiojantis balsas kitame laido gale.

– Ne. Čia Andrėja. Mirandos naujoji padėjėja, – paaiškinau, nors šiaip jau buvau prisistačiusi bemaž tūkstančiui smalsių interesantų.

– Ak, Mirandos naujoji padėjėja, – subliuvo nepažįstamas moteriškas balsas. – Tai čia tu – ta pati laimingiausia mergina pa-pa-pa-pasaulyje! Kaip tu ir tveri savo tarnystę su ta pabaisa?

Aš suklusau. Čia kažkas naujo. Kiek dirbau Podiume, dar nė sykio negirdėjau, kad kas nors taip drąsiai burnotų Mirandą. Gal ji juokauja? O gal bando užkabinti ant savo kabliuko?

– Na, dirbdama Podiume įgijau didžiulę praktinę patirtį, – išgirdau save aiškinantis. – Tai darbas, dėl kurio milijonai mano bendraamžių kristų negyvos. – Aš taip pasakiau?

Akimirksnis tylos, o paskui lyg hienos šūksnis:

– O, kaip su-su-su-sušiktai puiku! – riktelėjo ji ir net užspringo iš pasitenkinimo. – Negi ji taip ilgai laikė tave uždariusi savo skylėj Vest Vilidže ir nedavė pasidžiaugti Gucci skudurais, ir taip išplovė smegenis, kad dabar šitaip kalbi? Fa-fa-fa-fantastika! Ta moteriškė – tikrai kietas riešutėlis! Ką gi, panele Didžiulė Praktinė Patirtis, aš girdėjau, kad Miranda šįkart nusisamdė pataikūnę su smegenėlėm, bet, kaip matau, gandai ir šįkart nepasitvirtino. Ar tau patinka Maiklo Korso megztos palaidinukės su megztiniu komplektai ir visi kiti jo kailiniai drabužiai J. Mendelso parduotuvėj? Taigi, kaip matau, pupyte, tau čia neblogai. O dabar sujunk mane su ta savo džiūsna šefe ir pasiskubink.

Mane suintrigavo. Pirma mintis – pasiųsti ją velniop. Pasakyti, kad ji manęs nepažįsta, todėl nori šiurkštumu atsiimti už savo didžiausią bendravimo problemą – mikčiojimą. Bet dar labiau troškau priglausti prie lūpų ragelį ir nuoširdžiai šnipštelti: Aš baisesnė kalinė, nei jūs įsivaizduojat. Maldauju, ateikit ir išvaduokit mane iš šito pragaro. Jūs visiškai tiksliai mus apibūdinot. Bet aš ne tokia! Deja, aš šito nepadariau, nes man pagaliau toptelėjo galvon, kad aš nė nežinau, kam priklauso tas mikčiojantis balsas kitame laido gale.

Giliai įkvėpiau ir nusprendžiau kirsti jai vienas už vieną. Visom temom, išskyrus Mirandą.