Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Su dviem garažais, golfo aikštynu, sporto sale ir baseinu, – atskubėjau jai į pagalbą. – Žinau, bet, patikėk manim, šitas sandėris irgi neblogas. Manau, kad mums čia labai patiks.

Jinai mane apkabino ir tarė:

– Ir aš taip manau. Tik, žiūrėk, taip smarkiai nebedirbk ir pasimėgauk gyvenimu.

Atėjo tėtis ir atsegė kuprinę, kurią tampėsi su savimi visą dieną ir į kurią, mano galva, buvo įsimetęs teniso drabužius, ir ištraukė kaštoninės spalvos dėžę su ryškiu užrašu ant viršaus: „Speciali partija“. Raidžių loto. Kolekcionierių egzempliorius, kuriame raidžių lentelė buvo tiesiog ant dėžės viršaus, o kvadratėliai – su iškiliais pakraštėliais, kad neslystų vienas ant kito. Mudu abu gal jau prieš dešimt metų buvome nusižiūrėję šitą žaidimą specialioje parduotuvėje, bet vis neatsirasdavo progos jo nusipirkti.

– Tėti, nereikėjo taip išlaidauti. – Žinojau, kad žaidimas kainuoja gerokai per du šimtus dolerių. – Oi, kaip man jis patinka!

– Naudok sau į sveikatą, – palinkėjo tėtis ir apkabino. – O dar geriau būtų, jeigu su juo nurungtum savo tėtušį. Žinau, kad taip ir bus. Pamenu, anksčiau tau leisdavau laimėti. Privalėjau, nes kitaip tu supykdavai ir vaikščiodavai po namus it mietą prarijus. O dabar mano smegenėlės jau atbuko, todėl net ir labai norėdamas tavęs nebeįveiksiu.

Norėjau pasakyti, kad mokiausi pas patį geriausią mokytoją, bet į kambarį įėjo Aleksas. Jis atrodė paniuręs.

– Kas atsitiko? – tuojau pat jo paklausiau, nes mačiau, kad jis trypčioja it nesavas.

– Nieko blogo, – pamelavo jis ir dėbtelėjo į mano tėvus. Paskui pažiūrėjo į mane, tarsi sakytų „luktelk minutėlę“, ir tarė: – Štai, atnešiau dar vieną dėžę.

– Eime, atnešim ir mes kelias, – pakvietė tėtis mamą ir pasuko durų link. – Gal ponas Fišeris turės kokį vežimėlį, nereikės lakstyti ir tampyti po vieną dėžę. Mes tuoj.

Aš pažvelgiau į Aleksą ir mudu palaukėme, kol atsidarė ir užsidarė lifto durys.

– Skambinau Lili, – pradėjo jis iš lėto.

– Ar ji dar ant manęs tebepyksta? Visą savaitę buvo kaip nesava.

– Ne, nesakyčiau, kad dėl to.

– Tai kas tada yra?

– Jos namie neradau…

– Kur ji? Pas kokį nors vaikiną? Nenoriu tikėti, kad ji vėluoja persikraustyti. – Atlapojau langą miegamajame, kad tyras šaltas oras pravėdintų šviežių dažų tvaiką.

– Ne. Ji dabar miesto policijos nuovadoj. – Jis nudelbęs akis žiūrėjo sau į batus.

– Kur ji? Kas jai atsitiko? O Dievulėliau šventas! Gal ją apiplėšė ar išprievartavo? Tuojau pat lekiu pas ją.

– Ende, viskas gerai. Ją tiesiog suėmė, – jis kalbėjo lėtai, tarsi aiškintų savo mokinuko tėvams, kad jų sūnelis nepereis į ketvirtą klasę.

– Ją suėmė? – Negalėjau susivaldyti ir nė nepastebėjau, kaip pradėjau šaukti. Į kambarį įėjo tėtis, priešais save stumdamas vežimėlį, kuris, rodės, tuoj apvirs nuo daugybės netvarkingai sukrautų dėžių.

– Ką suėmė? – paklausė jis lyg tarp kitko. – Ponas Fišeris pats užkėlė liftu.

Galvojau, kaip čia skubiai ką sumelavus, bet Aleksas laiku atskubėjo man į pagalbą.

– Pasakoju Endei, kaip vakar per VH–1 žiūrėjau tokią įdomią laidą. Ten rodė, kaip vieną garsią jauną aktorę suėmė už narkotikų vartojimą ir platinimą. O ji, rodės, buvo tokia doruolė.

Tėtis palingavo galvą ir nužvelgė kambarį, pusiau negirdom nuleisdamas Alekso žodžius, nes, ko gero, pagalvojo, nuo kada mudu su Aleksu pradėjome žavėtis jaunomis aktorėmis ir aptarinėti jų gyvenimus.

– Manau, kad tau geriausia būtų statyti lovą galvūgaliu į štai tą sieną, – pasiūlė jis. – Beje, eisiu pasižiūrėsiu, kaip jiems ten sekasi.

Aš kaip kulka puoliau prie Alekso, vos tik tėtis uždarė kambario duris.

– Greičiau! Pasakok, kas atsitiko? Kas jai nutiko?

– Ende, ko taip rėki? Nieko blogo neatsitiko. Tiksliau pasakius, juokinga istorija, – jis klastingai šyptelėjo ir akimirksnį man baisiai priminė Eduardą. Fe!

– Aleksai Finemanai, tuojau pat pasakok, kas atsitiko mano geriausiai draugei.

– Gerai jau, gerai, nusiramink. – Jam aiškiai patiko mane erzinti. – Vakar ji buvo su kažkokiu vaikinu, kurį ji vadino „vaikinas su perdurtu liežuviu“. Ar mes jį pažįstam?

Aš spoksojau į jį.

– Taigi, jie buvo išėję į miestą vakarieniauti, ir tas vaikinas su perdurtu liežuviu lydėjo ją namo. Ji pakeliui užsimanė jį pakaitinti, vidury gatvės tiesiai prieš restoraną. Sugundyti, kad jis ja labiau susidomėtų.

Man prieš akis iškilo Lili atlapotu išeiginiu paltu, strypčiojanti priešais vaikiną po romantiškos vakarienės. Paskui nusiplėšia marškinėlius ir staiposi priešais kažkokį nevykėlį, kuris už pinigus leido sau į liežuvį įverti auskarą. Jėzau šventas!

– Ne, ne. Ji ne… – Aleksas droviai pakratė galvą ir bandė sutramdyti juoką.

– Nori pasakyti, kad mano draugę suėmė už nuogų krūtų demonstravimą? Nesąmonė! Čiagi Niujorkas. Aš kas dieną matau moteris, kurios vaikšto praktiškai be drabužių aukščiau juosmens, ir ne kur kitur, o darbe! – Aš ir vėl pradėjau šaukti, bet negalėjau susivaldyti.

– Ji apsinuogino užpakalį. – Jis ir vėl nudelbė akis į sportbačius, o jo veidas taip plieskė raudoniu, kad aš nesupratau, nuo ko: iš gėdos ar isteriško juoko.

– Ką apnuogino?!

– Ne krūtis, o užpakalį. Apatinę kūno dalį. Visą užpakalį ir priekį. – Pagaliau jo veide nušvito šypsena nuo ausies iki ausies, ir jis atrodė toks patenkintas, kad pamaniau, jog tuoj apsišlapins.

– Ak, pasakyk, kad čia netiesa, – suaimanavau pagalvojusi, į kokią bėdą įkliuvo mano draugė. – Pamatė policininkas ir už tai ją suėmė?

– Ne. Ją šitaip darant pamatė dvi mergytės ir pasakė mamai.

– O, Dievulėliau!

– Mergaičių mama liepė užsimauti kelnes, bet Lili atšovė jai nesikišti ne į savo reikalus. Tada moteris nuėjo, surado netoliese policininką ir atvedė.

– Liaukis, gana, užteks.

– Toliau dar gražiau. Kol moteris subėgiojo ir atvedė policininką, Lili su tuo vaikinu su perdurtu liežuviu jau tvarkė reikalą vidury gatvės. Darbavosi įsijautę, kaip ir turi būti.

– Negi šitaip galėjo padaryti mano geriausia draugė Lili Gudvin? Mieliausia geriausia draugė nuo aštuntos klasės vidury gatvės nusimauna kelnes ir dulkinasi su vaikinu, kuriam perdurtas liežuvis?

– Ende, nusiramink. Dabar jai viskas gerai. Ją policininkas areštavo už tai, kad kai jis paprašė ją užsimauti kelnes, ji parodė jam vidurinį pirštą…

– Jėzau Marija, nebegaliu daugiau klausyti. Štai ką reiškia būti motina.

– …bet ją įspėjo daugiau taip nedaryti ir išleido namo išsimiegoti. Pasirodo, ji buvo gerokai prisilupusi. Blaivas juk niekada nerodysi piršto policininkui. Taigi nesijaudink. Verčiau greičiau susitvarkom, o tada, jei norėsi, galėsim nuvažiuoti jos aplankyti. – Jis nuėjo prie vežimėlio, kurį mano tėtis buvo atstūmęs ir palikęs vidury kambario, ir pradėjo iškrauti dėžes.

Negalėjau tverti nė minutės. Turėjau tuojau pat išsiaiškinti, kaip ten buvo. Ji atsiliepė po ketvirto pyptelėjimo, vos spėjus, prieš įsijungiant balso paštui, tarsi būtų dvejojusi, atsiliepti ar ne.

– Ar tu sveika? – paklausiau vos išgirdusi jos balsą.

– Labas, Ende. Tikiuosi, nesugadinau jums kraustymosi. Tau juk manęs nereikia, tiesa? Dovanok, kad taip išėjo.

– Apie kraustymąsi pamiršk, man dabar labiau rūpi tu pati. Kaip tu laikaisi? – Man toptelėjo mintis, kad Lili, ko gero, naktį praleido policijos nuovadoje ir dabar, kadangi buvo šeštadienio rytas, jau važiuoja namo. – Ar tu nakvojai policijoj? Areštinėj?