Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Gerai jau, – sutiko Lili. – Pasirūpinsiu, kad tas butas būtų mūsų. Aš tau dar pasuksiu. – Ir padėjo ragelį. Po dvidešimties sekundžių vėl suskambo telefonas ir tarnybinio telefono ekrane pamačiau jos mobilaus telefono numerį. Emilija klausiamai pakėlė akis kaip kaskart, kai tik išgirsdavo mane kalbantis su drauge. Čiupau ragelį, bet šūktelėjau Emilijai.

– Tai labai svarbu, – sušnypščiau jai. – Mano geriausia draugė ieško mums buto išsinuomoti. Mes derinam reikalus telefonu, nes aš negaliu ištrūkti iš biuro dėl tos prakeiktos…

Mane užpuolė net trys balsai iš karto. Emilijos – tylus ir santūrus, nors jame skambėjo griežta įspėjamoji gaida.

– Andrėja, dėl Dievo meilės, – pradėjo ji tuo metu, kai Lili suspigo man į ausį:

– Jie sutinka, Ende! Jie sutinka! Ar tu mane girdi? – Nors jos abi man kažką kalbėjo, aš nė vienos negirdėjau. Užtat aiškiausiai išgirdau Mirandos balsą.

– Ar kas atsitiko, An-drė-ja? – Šokas! Jinai pavadino mane tikruoju vardu. Ji buvo palinkusi virš manęs ir, rodėsi, tuoj tuoj smogs.

Iškart išjungiau Lili skambutį, tikėdamasi, kad ji mane supras, ir morališkai nusiteikiau puolimui.

– Ne, Miranda, tikrai nieko neatsitiko.

– Puiku. O dabar aš norėčiau grietininių ledų. Norėčiau valgyti šaltus, kol dar neištirpo. Vanilinių grietininių ledų – ne jogurtinių, įsidėmėk! Ir ne pieniškų. Be jokių cukraus ar grietinėlės pakaitalų. Su šokoladiniu sirupu ir tikra plakta grietinėle. Ne purškiama, supratai? Su tikra plakta grietinėle. Viskas. – Ir jinai lyg tyčia vėl nužirgliojo į apipavidalinimo skyrių. Aš susidariau tokį vaizdą, kad ji tikslingai atėjo patikrinti, ką aš veikiu. Emilija patenkinta vyptelėjo. Suskambo telefonas. Ir vėl Lili. Po velnių! Ar negalėtų parašyti elektroninio laiškelio? Pakėliau ragelį ir nieko nesakydama prispaudžiau prie ausies.

– Gerai jau, matau, kad negali kalbėti, tai kalbėsiu aš. Tavo tėvai sutinka už mus laiduoti. Puiku. Mūsų butas – vienas didelis miegamasis, o jeigu svetainėje per vidurį pastatysime sieną, tai turėsime du kambariukus, kuriuose tilps po minkštasuolį ir kėdę. Vonioje nėra pačios vonios, bet užtat dušas atrodo visai neblogas. Žinoma, nėra indaplovės ir oro kondicionieriaus, bet galėsime įsidėti orlaides. Skalbykla rūsyje, dienos metu budi durininkas. Vienas kvartalas iki šeštojo metro. Ir dar paklausyk. Yra balkonas!

Aš turbūt kvėpavau gan garsiai, nes ji, pajutusi mano susijaudinimą, irgi susijaudino ir sušuko:

– Tikrai! Nuostabu, ar ne? Atrodo, kad jis tuoj gali nukristi, bet niekis! Mudvi tilpsim abi, galėsime kartu rūkyti balkone! Kaip nuostabu!

– Kiek? – paklausiau, tikėdamasi, kad čia bus paskutinis mano žodis.

– Mums atiduoda už du tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt per mėnesį. Įsivaizduoji? Mes abi turėsime balkoną už tūkstantį šimtą keturiasdešimt dolerių per mėnesį. Tai amžiaus atradimas. Kaip – ar man imti?

Aš tylėjau. Norėjau tarti nors porą žodžių, bet pamačiau Mirandą, einančią į kabinetą ir visų akyse skalpuojančią masinių renginių koordinatorę. Jinai buvo prastos nuotaikos, o man šiandien jau ir taip visko per akis.

Mergina, kurią ji pastaruoju metu nuolatos užsipuldavo, ėjo iš gėdos degančiais skruostais ir nunarinusi galvą, ir aš meldžiau Dievą, kad tik ji nepravirktų.

– Ende! Po perkūnais! Sakyk „taip“ arba „ne“! Negana to, kad aš šiandieną praleidau paskaitas, tu nesiteikei išsiprašyti iš darbo ir ateiti pasižiūrėti buto, tai dar tyli kaip žuvis! Ką man daryti?.. – Lili buvo bepratrūkstanti, ir aš ją puikiai supratau, bet nieko negalėjau padaryti, tik padėti ragelį. Ji taip garsiai šaukė į ragelį, kad aidėjo visas kabinetas, o Miranda stovėjo vos už kelių žingsnių nuo manęs. Jaučiausi tokia sužlugdyta, kad norėjau griebti tą merginą už parankės, nusitempti į tualetą ir graudžiai kartu su ja išsiverkti. O jeigu abi išvien, tai galėtume čiupti Mirandą už pakarpos, įgrūsti į tualeto kabiną ir apvynioti kaklą tuo jos Hermes šalikėliu. Kaip man su ja pasielgus: užsmaugti ar vilkti žeme? O gal būtų geriau tiesiog sugrūsti tą prakeiktą daiktą jai į gerklę ir žiūrėti, kaip ji dusdama gaudo orą ir…

– An-drė-ja! – išgirdau šaižų metalinį balsą. – Ko aš tavęs prašiau prieš penkias minutes? – Velnias! Grietininiai ledai. Aš visai pamiršau apie grietininius ledus. – Ar yra kokia rimta priežastis, dėl kurios tu kiurksai čia, užuot dirbusi savo darbą? Ar čia tu taip juokauji? O gal aš, tavo galva, pajuokavau, prašydama atnešti ledų? Sakyk, taip ar ne? – Jos mėlynos akys, rodėsi, tuoj išsprogs iš akiduobių, ir nors ji vis dar tramdėsi ir nekėlė balso, buvo aišku, kad tuoj pratrūks. Prasižiojau pasiaiškinti, bet išgirdau prabylant Emiliją.

– Miranda, labai atsiprašau. Čia aš kalta. Paprašiau Andrėjos atsiliepti į skambutį, nes pamaniau, kad gali skambinti Karolina ar Kesidi, kadangi aš tuo metu kita linija užsakinėjau jums Prada sijoną, kurio prašėte. Andrėja ruošėsi išeiti, bet aš ją sulaikiau. Labai atsiprašau. Daugiau taip nepasikartos.

Stebuklų stebuklas! Prakalbo panelė Tobulybė! Ir dar mane apgynė.

Miranda, atrodo, nusiramino.

– Ką gi, tuomet tiek to. Bėk atnešk man ledų, An-drė-ja. – Šitai ištarusi ji nuėjo į savo kabinetą, sėdo prie telefono ir ėmė murkti į ragelį savajam A-KIK’ui.

Žvilgtelėjau į Emiliją, bet ji nudavė smarkiai dirbanti. Pasiunčiau jai vieno žodžio laiškelį elektroniniu paštu. Kodėl? – parašiau.

Ogi todėl, kad pabijojau, jog gali tave už tai išgrūsti lauk iš darbo. O aš visai nelinkusi imtis mokyti naujokės, – atrašė ji man. Man net palengvėjo, ir aš išlėkiau pirkti jai ledų. Vos tik liftas nusileido vestibiulyje, aš paskambinau Lili iš savo mobiliojo.

– Labai tavęs atsiprašau. Atleisk man, aš iš tiesų negalėjau…

– Klausyk, aš dabar neturiu laiko, – atrėžė Lili šaltai. – Man regis, tu perlenki lazdą. Negi sunku telefonu pasakyti „taip“ arba „ne“?

– Sunku tau paaiškinti, Lili. Bėda ta, kad…

– Tiek to. Pamiršk. Man reikia bėgti. Jeigu mums pavyks, paskambinsiu. Tau juk vis viena.

Norėjau paprieštarauti, bet ji metė ragelį. Po galais! Negalėjau tikėtis, kad Lili mane supras, kai prieš keturis mėnesius pati šito nebūčiau supratusi niekaip. Iš mano pusės buvo nesąžininga siųsti Lili į kitą Manhatano galą ieškoti buto, kuriame rengėmės gyventi abi kartu, kai aš tuo tarpu negalėjau net atsiliepti į jos skambučius. Bet ką aš galėjau padaryti?

Kai ji tik po vidurnakčio pagaliau atsiliepė į mano nežinia kelintą skambutį, aš sužinojau, kad butą mes gavom.

– Nuostabu, Lili! Nežinau, kaip tau reikės atsidėkoti. Prisiekiu, ką nors sugalvosiu. Prižadu! – Ir tada man šovė mintis. Veik instinktyviai. Išsikviesk Elias-Clark mašiną, lėk į Harlemą ir asmeniškai atsidėkok savo geriausiai draugei. Taip ir padarysiu! – Lili, ar tu namie? Aš atvažiuoju – atšvęsim. Gerai?

Tikėjausi, kad ji apsidžiaugs, bet ji ramiai tarė:

– Nesivargink. Šalia manęs butelis So-Co ir vaikinas su perdurtu liežuviu. Turiu visko, ko man reikia.

Dūrė kaip peiliu, bet aš ją supratau. Lili retai pykdavo, bet jeigu jau supykdavo, tai niekas nepriversdavo jos atsileisti, kol pati to nepanorėdavo. Išgirdau į stiklinę pilamo skysčio garsą ir ledukų skimbčiojimą. Paskui ji garsiai gurkštelėjo.

– Gerai, bet jeigu ko prireiks, paskambink. Sutariam?

– O kam? Kad vėl kitam laido gale tylėtum? Ačiū, nereikia.