Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Drabužinė buvo ne visai kaip drabužinė. Veikiau jau nedidukė auditorija. Palei sienų perimetrą buvo išstatyti visokiausių spalvų, dydžių ir stilių batai. Virtualus Vilio Vonkos batų fabrikėlis stileivoms, kur galėjai rasti šimtus basučių, smailiakulnių, bukanosių laivelių, aukštakulnių žieminių batų, atviranosių sandalų, net išeiginių batelių karoliukais siuvinėta pakulne. Stalčių stelažai, kai kurie įrengti sienose, kiti tiesiog nugrūsti į kampus, buvo prikimšti kojinių, puskojinių, liemenėlių, kelnaičių, trumpikių, glaudžių ir net korsetų. Reikia naujausios La Perla leopardo spalvos pakeliančios liemenėlės? Pasiieškok drabužinėje. Gal reikia kūno spalvos tinklinių ar Dior storųjų kojinių? Drabužinėje. Lentynos ir stalčiai su aksesuarais rikiavosi prie tolimiausių dviejų sienų. O jau visokio kitokio šlamšto – neskaičiuojant jo piniginės vertės – buvo kalnai: rašiklių, papuošalų, patalynės komplektų, pirštinių, šalikų ir slidinėjimo kepuraičių, pižamų, kepurių, gobtuvų, popieriaus, dirbtinių gėlių, skrybėlių (devynios galybės skrybėlių) ir krepšių. O jau kiek krepšių! Kuprinės ir boulingo maišai, rankinukai ir piniginės, su viena rankena ir be, didžiulės ir mažos rankinės, užsegamos ir su spragtukais. Visos jos buvo su firminiais logotipais ir kiekviena kainavo maždaug pusę vidutinio amerikiečio mėnesinio mokesčio už namą. O toliau – ištisos kabyklos drabužių, taip ankštai sugrūstų, kad tiesiog neįmanoma prasibrauti.

Taigi vidury dienos Džefis leisdavo pašmirinėti po drabužinę, kur manekenės (ir tokios padėjėjos kaip aš) galėdavo pasimatuoti drabužių ir pasirausti batų ir rankinių sąšlavyne. Man dar neteko regėti nė vieno mūsų aukšto lankytojo, tebūnie tai koks nors rašeiva, draugas, kurjeris ar kirpėjas, kuris nestabteltų it stabo ištiktas ir nepaspoksotų į sienas, nukabinėtas couture apdarais. Kartais kabyklos būdavo statomos pagal fotosesijas (Sidnis, Santa Barbara), o kartais pagal drabužius (bikiniai, kostiumėliai), bet dažniausiai tai būdavo visiška nepaprastai brangių drabužių maišalynė. Nors kiekvienas stabteldavo ir pačiupinėdavo pūko minkštumo kašmyrinius megztinius ar įmantriai siuvinėtas vakarines suknias, visgi čia įnirtingiausiai darbuodavosi Kleksės, kurios čia jautėsi kaip namie ir negailėdamos žarstydavo komentarus apie kiekvieną daikčiuką.

– Megė Rizer – vienintelė moteris pasaulyje, galinti užsitempti šitas Capri kelnes, – garsiai pareiškė Hopė, viena iš madų skyriaus asistenčių, sverianti apie keturiasdešimt du kilogramus ir ištįsusi per metrą aštuoniasdešimt tris centimetrus. Ji laikė priešais save prisidėjusi kelnes ir garsiai dūsavo. – Mano užpakalis šitose kelnėse atrodytų dar didesnis nei dabar.

– Andrėja, – šūktelėjo jos draugė, kurios aš artimai nepažinojau, bet kuri dirbo aksesuarų skyriuje, – pasakyk Hopei, kad ji visiškai nestora.

– Tu visai nestora, – išbėriau kaip žirnius į sieną. Sutaupyčiau daugybę laiko ir nervų, jeigu vaikščiočiau su palaidine, visa išrašyta tokiais žodžiais, arba jeigu ši frazė būtų ištatuiruota man ant kaktos. Mane nuolatos prašydavo patikinti Podiumo darbuotojas, kad viena ar kita tikrai nėra stora.

– Dieve mano, ar matei mano lašinius? Aš kaip gaisrinės žarna, ant pilvo vienos rinkės. Aš stora! – Storumas kankino visų protus, bet ne kūnus. Emilija dievagojosi, kad jos šlaunies apimtis didesnė už šimtametės sekvojos kamieną. Džesika kankinosi, kad jos rankų raumenys nukarę kaip Rozanos Bar. Netgi Džeimsas pasiskundė, kad šįryt išlipęs iš dušo pastebėjo, jog jo užpakalis pernakt gerokai paplatėjo.

Iš pradžių į nuolatinius klausimus „Ar aš stora?“ atšaudavau tiesmukiškai mandagiu atsakymu:

– Jeigu jau tu stora, Hope, tai ką man daryti? Aš dešimčia centimetrų už tave žemesnė, o sveriu gerokai daugiau.

– Ende, nejuokauk. Aš iš tiesų stora . O tu liekna kaip nendrė.

Aišku, aš žinojau, kad ji meluoja, bet veikiai supratau, kad Hopė – kaip ir visos anoreksiškos mūsų biuro merginos ir keletas vaikinų – mokėjo kuo tiksliausiai pasakyti kiekvieno žmogaus svorį. Kiekvienas pažvelgęs į veidrodį pirmiausia išvysdavo jame laukinio žvėries atvaizdą.

Žinoma, kad ir kaip smarkiai būčiau stengusis nekreipti į tai dėmesio, nuolat primindama sau, kad esu normali, o kiti – ne, kasdieniai komentarai apie svorį savo darbą atliko. Šitam darbe prabėgo vos keturi mėnesiai, bet mano protelis jau buvo taip įsitempęs – jeigu ne paranojiškai išsigandęs, – kad aš kartais pagalvodavau, jog šitos pastabos skirtos būtent man. Pavyzdžiui: aš, aukštaūgė gražuolė, rafinuotoji madų skyriaus asistentė manausi esanti stora dėl to, kad tu, dručkė pučkė, neūžauga asmeninė padėjėja, susivoktum esanti iš tiesų stora. Metro septyniasdešimt penkių centimetrų ir keturiasdešimt šešių kilogramų (šitiek svėriau, kai mano kūną taranavo mikrobai) visados maniausi esanti iš liekniausių savo amžiaus merginų. Iki šiolei visą laiką galvojau, kad esu aukštesnė už devyniasdešimt procentų mano pažįstamų moterų ir bent pusę vaikinų. Tik pradėjusi dirbti šitoj haliucionuojančių gražuolių kontoroj supratau, ką reiškia kiekvieną dieną, ištisą dieną jaustis storai ir nedidelio ūgio. Aš jų draugijoje buvau kaip trolis, pati mažiausia ir apkūniausia, ir nešiojau šešto dydžio drabužius. O jeigu kartais netyčia užsimiršdavau, kasdienės kalbos tuojau pat man primindavo.

– Daktarė Eisenberg teigia, kad Zone padeda tik jeigu griežtai atsisakai vaisių, – į pokalbį įsiterpė Džesika, nusitraukusi nuo pakabos Narciso Rodriguez sijonėlį. Neseniai susižiedavusi su vienu iš jauniausių Goldman Sachs viceprezidentų, Džesika nerimavo dėl artėjančių vestuvių iškilmių. – Ji teisi. Po paskutinio prisimatavimo aš numečiau dar bemaž keturis kilogramus. – Teatleidžia jai Dievas už tokį badavimą, kai jos organizmas ir taip jau vos beturėjo iš ko egzistuoti. Bet aš jai niekaip negalėjau atleisti už šitokias kalbas. Negalėjau, nors tu ką. Tegu ir kažin kokie garsūs tie daktarai ar kažin kokie įspūdingi pasakojimai apie jos lieknėjimą, bet man buvo nusispjaut.

Apie pirmą biuras smarkiai įsisiūbavo, nes kone visi ėmė ruoštis pietauti. Aišku, jokio valgymo per pietų pertrauką iš tikrųjų nebūdavo, bet užtat prasidėdavo svečių lankymosi metas. Aš tingiai stebėdavau, kaip tradicinė eisena kirpėjų, žurnalo bendraautorių, laisvai samdomų žurnalistų, draugų ar meilužių stabteldavo pasimėgauti ar net įkvėpti to spindesio, kurį paprastai lydėdavo šimtus tūkstančių dolerių kainuojantys drabužėliai, dailūs veideliai ir – kaip man atrodydavo – nesibaigiantis skaičius ilgų ilgėliausių kojų.

Džefis, vos tik pamatęs, kad jau nebėra nei Mirandos, nei Emilijos, atskubėjo prie mano stalo ir įteikė man du didžiulius maišus.

– Imk, pasižiūrėk. Pradžia turėtų būti visai nebloga.

Iškračiau vieną maišą ant grindų šalia savo stalo ir pradėjau apžiūrinėti daiktus. Čia buvo vienos kupranugario spalvos, kitos juodut juodutėlės Joseph kelnės, abejos lygios ir pažemintu juosmeniu, siūtos iš nepaprastai minkšto vilnonio audinio. Pora rudų smulkaus velveto Gucci kelnių. Jas užsitempusi net ir baisiausia suskretėlė atrodytų kaip dailiausia manekenė. O dvi poros tobulai išblukintų Marco Jacobs džinsų atrodė tarsi būtų sukirptos ir pasiūtos pagal mano kūną. Čia buvo gal aštuoni ar devyni variantai palaidinių – nuo prie kūno prigludusių Calvin Klein rumbuotų nertinių iki plonučiukės raukiniuotos valstietiškos Donna Karan palaidinukės. Stulbinamai graži Diane Von Furstenburg užmetamu skvernu suknelė buvo dailiai sulankstyta ir uždėta ant žydro velvetinio Tahari kostiumėlio. Man iš karto į akis krito klostuotas zomšinis sijonas, šiek tiek aukščiau kelių ir puikiai derantis prie įmantrios gėlių raštais išdabintos Katayone Adelie striukelės.