Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Turiu pasakyti, tau labai pasisekė. Manimi jis visiškai nebesidomi, – pasiskundė liūdnu balsu. – Jo visas dėmesys dabar tik tau. Girdėjau, sakė važiuosiąs pas tave aptarti pobūvio Metropolitene detalių.

– Nuostabu, tiesiog nuostabu. Nors mirk, kaip noriu susipažinti su jo broliuku. Kol kas teko kalbėtis tik telefonu, bet man jis pasirodė tikras šmikis. Ar jis tikrai važiuoja pas mane, ar dar yra kokia geroji apvaizda, serginti mane nuo šito nelaimėlio?

– Ne, šiandien ji tikrai tavęs nesergsti, nes jis iš tiesų važiuoja pas tave. Pusę devynių Miranda užsirašiusi pas pediatrą, tad nemanau, kad važiuoja drauge su juo.

Greitai permečiau akimis Mirandos dienotvarkę ant Emilijos stalo ir įsidėmėjau susitikimus. Pagal grafiką rytas iš tiesų turėtų prabėgti be Mirandos.

– Fantastika! Turbūt neatsirastų nieko patrauklesnio ankstyvam rytmetiniam pabendravimui už A-KIK’ą. O ko jis toks plepus?

– Negaliu atsakyti į tavo klausimą, bet ir taip jau aišku: vedė Ją, todėl jam ne visi namie. Paskambink, jeigu iš jo išgirsi ką nors įdomesnio. Turiu bėgti. Karolina be jokios priežasties tėškė Mirandos Stila lūpdažį į vonios veidrodį.

– Mūsų gyvenimas – kaip pasakoj, ar ne? Mudvi pačios šauniausios. Ačiū, kad perspėjai. Vėliau paskambinsiu.

– Gerai. Iki.

Laukdama atvykstančio A-KIK’o, žvilgtelėjau į atmintinę. Tai buvo Mirandos prašymas Metropoliteno dailės muziejaus direktorių tarybai. Jinai prašė leidimo kovo mėnesį vienoje iš salių surengti iškilmingą vakarienę savo dieveriui – žmogui, kurio ji baisiausiai nekentė ir kuris, deja, priklausė jų šeimai. Džekas Tomlinsonas buvo A-KIK’o jaunesnysis brolis palaidūnas, neseniai pareiškęs paliekąs žmoną su trimis vaikais ir vedąs savo masažistę. Nors jiedu abu su A-KIK’u buvo žymiausi Rytų pakrantės aristokratų šeimos palikuonys, Džekas, nesulaukęs nė dvidešimties, metė mokslus Harvardo universitete, išdūmė į Pietų Karoliną ir ten akimirksniu susikrovė didžiausius turtus, pardavinėdamas namus. Sprendžiant iš to, ką man papasakojo Emilija, jisai transformavosi į puikų aukščiausios klasės pietų krašto bernioką, geriantį pro šiaudelį, spjaudantį tabaką ir, žinoma, smarkiai nuliūdinusį Mirandą, padorumo ir šiuolaikiškumo įsikūnijimą. A-KIK’as paprašė Mirandos suorganizuoti jo broliukui sužieduotuvių pobūvį, o Mirandai, apakintai didžiulės meilės, nebuvo kas daryti, kaip tik paklusti. O jeigu jau ji ko nors imasi, tai padaro tobulai. O tinkamiausia tą daryti buvo Metropolitene.

Mieli garbingieji nariai, lia, lia, lia, norėčiau paprašyti jūsų leidimo surengti iškilmingą pobūvį, lia, lia, lia, bus pasamdyti patys geriausi valgių gamintojai, floristai ir, žinoma, muzikantai, lia, lia, lia, prašytume ir jūsų pagalbos, lia, lia, lia. Dar sykį permetusi akimis ir įsitikinusi, kad nepadariau jokios klaidos, brūkštelėjau jos parašą ir išsikviečiau kurjerį paimti laiško.

Beldimas į biuro duris – o jas tokį ankstyvą metą uždariau, nes dar nieko nebuvo darbe, išskyrus mane, – pasigirdo vos ne tuojau pat ir aš nudžiugau, kad taip greitai suskubo kurjerių tarnyba, bet durys atsilapojo ir aš išvydau A-KIK’ą su plačiausia šypsena veide, visai netinkančia aštuntos valandos vizitui.

– Andrėja, – uždainavo jis ir pripuolė prie mano stalo šypsodamasis taip nuoširdžiai, kad mane net sąžinė ėmė graužti, kodėl aš jo taip nemėgstu.

– Labas rytas, pone Tomlinsonai. Kokie vėjai jus atpūtė taip anksti? – paklausiau. – Apgailestauju, bet Mirandos dar nėra.

Jis krenkštelėjo, o jo nosis krustelėjo it graužiko.

– Taip, taip, žinau. Ji ateis, ko gero, tik po pietų. Ende, jau labai seniai mudu nesikalbėjome. Papasakok ponui T, kaip tau sekasi.

– Duokšekit man pirma šituos, – paprašiau, imdama jam iš rankų didžiulį maišą su nešvariais Mirandos drabužiais, kuriuos ji buvo jam liepusi perduoti man. Taip pat aš iš jo dar paėmiau karoliukais siuvinėtą Fendi krepšį, kuris ir vėl neseniai pas mus atsirado. Tai buvo vienintelis toks krepšys, kurį meistriškai rankomis išsiuvinėjo specialiai Mirandai kaip padėkos už jos begalinę paramą ženklą nuo pačios Silvijos Venturini Fendi. Viena madų žinovė įvertino jį net dešimčia tūkstančių dolerių. Bet šiandien aš pastebėjau, kad viena plonytės odos rankenėlė vėl atplyšusi, nors aksesuarų skyrius jau bemaž kelias dešimtis kartų buvo grąžinęs krepšį Fendi pataisyti. Jis buvo skirtas nešioti dailiai moteriškai piniginei, gal dar porai akinių su dėklais ir, jeigu jau labai būtina, nedideliam telefonui. Bet Miranda jį naudojo kitai paskirčiai. Jinai sugebėdavo į jį įgrūsti didžiausią butelį Bvlgari kvepalų, basutę su nulūžusia pakulne, kurią aš turbūt turėjau nunešti meistrams pataisyti, registracijos žurnalo dydžio Hermes užrašų knygelę, sveriančią daugiau už visą nešiojamąjį kompiuterį, didžiulį smaigais nusagstytą šuns antkaklį, kurį maniau esant Madlenos ar skirtą artėjančiai fotosesijai, ir Didžiąją knygą, kurią vakar jai nuvežiau. Ja dėta aš būčiau prastūmusi kam nors šį krepšį už dešimt gabalų ir susimokėjusi buto nuomą už visus metus į priekį, bet Miranda buvo linkusi jį turėti kaip savo šiukšlių saugyklą.

– Ačiū, Ende, tu tokia nuostabi pagalbininkė. Taigi ponas T norėtų išgirsti visas naujienas iš tavo gyvenimo. Tai kas čia gero?

Kas gero? Kas čia tokio gero? Tuojau pagalvosiu. Na, sakyčiau, lyg ir nieko. Bemaž visą laiką tūnau čia, stumdama katorgiškas mokinės dienas ir tarnaudama tavo sadistei žmonai. Jeigu atsiranda kokia laisva minutė per visą darbo dieną, kol ji nesusigalvoja kokios niekingos užgaidos, tai aš išjungiu visus savo smegenėlių receptorius ir bandau atsispirti mūsų vyresniosios padėjėjos smegenų plovimo procedūrai. Ypač pastaruoju metu retėjančiomis progomis, kai atsiduriu toliau už šitų žurnalo–izoliatoriaus sienų, bandau save įtikinti, kad nieko čia blogo per dieną sušveisti daugiau nei aštuonis šimtus kalorijų ir kad šeštas drabužių dydis dar nėra iš didžiųjų. Taigi trumpas atsakymas būtų – nieko gero.

– Žinot, pone Tomlinsonai, nieko gero. Daug dirbu. O kai nedirbu, tai susitikinėju su savo geriausia drauge ar savo vaikinu. Lankau saviškius. – Anksčiau daug skaitydavau, norėjau pridurti, bet dabar jaučiuosi labai pavargusi . Visados labai mėgau sportuoti, bet dabar tam nebelieka laiko.

– Tau dabar dvidešimt penkeri, ar ne? – paklausė, visai nesiklausydamas mano atsakymo. Įdomu, kur jis lenkia su šituo klausimu?

– Ne. Man dvidešimt treji. Pernai gegužę baigiau koledžą.

– Aha! Sakai, dvidešimt treji? – Atrodė, jis lyg dvejoja, sakyti toliau kažką ar ne. Aš susikaupiau. – Na, tai papasakok ponui T, ką įdomaus veikia dvidešimtmečiai mūsų mieste? Vaikšto po restoranus? Klubus? Ar ką nors panašaus? – Jisai nusišypsojo ir aš pagalvojau, ar iš tiesų jam skirti tiek dėmesio, kiek jis prašosi. Šiaip ar taip, jo klausimai nepiktybiški, tiesiog jį apėmė didžiulis noras paplepėti .

– Na, ko gero, ir viena, ir kita. Aš į klubus nevaikštau, bet kartais nueinu į kokį barą, kavinę ar panašiai. Vakarieniauju mieste, einu į kiną.

– Atrodo, tau linksma. Aš irgi kadaise šitaip leisdavau laiką, kai buvau tavo metų. O dabar tik darbas ir visokia labdaringa veikla. Mėgaukis gyvenimu, kol gali, Ende, – mirktelėjo man it koks pasileidęs tėtušis.

– Stengiuosi, – pralemenau. Prašau, išeik; prašau, išeik; prašau, išeik . Viltingu žvilgsniu paglosčiau bandelę, kuri tarsi šaukė suvalgyk mane . Surandu tris laisvas ramybės minutes per visą darbo dieną, ir tas man šitas žmogelis kėsinasi paglemžti.