Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Jisai norėjo dar kažką man pasakyti, bet durys staiga atsilapojo ir į kambarį įėjo Emilija. Jinai per ausines klausėsi muzikos ir eidama lingavo į taktą. Pamačiau, kaip jai atvipo lūpa, kai išvydo jį stovintį prie mano stalo.

– Pone Tomlinsonai! – sušuko ji, plėšdama nuo galvos ausines ir grūsdama į Gucci krepšį grotuvą. – Ar kas atsitiko? Gal susirgo Miranda? – Jinai atrodė baisiai susirūpinusi. Už vaidybą – dešimt su pliusu: kaip visada, puikiausiai parodytas dėmesys, nepriekaištingas paslaugumas.

– Sveika, Emilija. Nieko blogo neatsitiko. Tuojau ateis ir Miranda. Ponas T tik užvežė jos daiktus. Kaip tu šiandien laikaisi?

Emilija visa švytėjo. Pagalvojau, ar ji tikrai džiaugiasi jo apsilankymu.

– Puikiai. Ačiū, kad paklausėt. O kaip jūs? Ar Andrėja jums pagelbėjo?

– O, dar ir kaip! – atsakė jis ir nusišypsojo man kaip mėnulis per pilnatį. – Norėjau aptarti keletą smulkmenų dėl mano brolio sužieduotuvių pobūvio, bet, ko gero, dar per anksti, ar ne?

Vieną akimirką pamaniau, kad anksti reiškia per anksti šiandieną ir vos nešūktelėjau Taip! , bet paskui susigriebiau, kad jis turėjo omeny dar per anksti planuoti šitą renginį.

Jisai grįžtelėjo į Emiliją ir tarė:

– Turit nuostabią jaunesniąją padėjėją, tiesa?

– Žinoma, – išspaudė Emilija pro sukąstus dantis, – pačią nuostabiausią, – ir dar šyptelėjo.

Ir aš šyptelėjau.

Ponas Tomlinsonas išsiviepė kaip už pinigus ir aš pamaniau, ar tik jam nesutrikus cheminių medžiagų apykaita, gal serga hipomanija.

– Na, ponui T jau metas. Malonu buvo su jumis, mergaitės, paplepėti. Geros judviem dienos. Iki.

– Viso, pone Tomlinsonai, – šūktelėjo Emilija ir nulydėjo akimis, kol jis pasuko už kampo didžiajame koridoriuje.

– Kodėl tu tokia nemandagi? – paklausė manęs, traukdama nuo pečių plonytę odinę striukelę, iš po kurios pasirodė dar plonesnė šifono palaidinukė su didžiuliais nėrinių raukiniais per visą priekį.

– Nemandagi? Aš jam padėjau atsikratyti to viso šlamšto ir, kol tu atėjai, mudu smagiai šnekėjomės. Kas čia nemandagaus?

– Pirma, tu neatsisveikinai. Ir dar ta tavo išraiška.

– Kokia išraiška?

– Ogi tavoji, kuri tarsi šaukia, man ant jūsų nusispjaut, aš esu aukščiau už jus . Manęs tai neišgąsdinsi, bet ponui Tomlinsonui šitaip nedaryk. Jisai Mirandos vyras, ir su juo šitaip elgtis nevalia.

– Ema, ar tau neatrodo, kad jis trupučiuką, na… keistas? Plepa ir plepa kaip užsuktas. Kaip jis gali būti kam nors mielas, kai ji… ji pati tokia nemaloni? – Pamačiau, kaip Emilija kyštelėjo nosį į Mirandos kabinetą patikrinti, ar gerai išdėliojau laikraščius.

– Keistas? Nepasakyčiau, Andrėja. Jisai – vienas žymiausių Manhatano advokatų mokesčių klausimais.

Manęs neįtikino.

– Nekreipk dėmesio, pati nebežinau, ką pliurpiu. Kas gero tavo gyvenime? Kaip prabėgo vakaras?

– Puikiai. Ėjom su Džesika pirkti jos pamergėms dovanų. Visur išlandžiojom – Scoop, Bergdorf, Infinity. Pasimatavau keletą drabužių, kuriuos norėčiau nusipirkti kelionei į Paryžių, bet dar turbūt ankstoka.

– Į Paryžių?! Tu važiuosi į Paryžių? Ar tai reškia, kad paliksi mane vieną su ja? – Paskutinio klausimo garsiai ištarti nenorėjau, bet nepajutau, kaip išsprūdo.

Ir vėl žvilgsnis į mane toks, lyg būčiau kvanktelėjusi.

– Taip, važiuosiu į Paryžių su Miranda. Spalio mėnesį. Į pavasario gatavų drabužių kolekcijų pristatymus. Kasmet ji vežasi vyresniąją padėjėją į pavasario pristatymus, kad ji pamatytų, kaip tai daroma. Tiesą pasakius, aš jau gal milijoną kartų buvau pristatymuose Brajanto parke, bet pristatymai Europoje visai kitokie.

Mikliai paskaičiavau mintyse.

– Sakai, spalį? Betgi dar septyni mėnesiai. Jau perkiesi drabužių kelionei, į kurią važiuosi tik po septynių mėnesių? – Nenorėjau pasirodyti šiurkštoka, bet Emilija iš karto puolė gintis.

– Na, taip. Aišku, aš dar nieko nesirengiu pirkti, nes iki to laiko stilius dar gali pasikeisti. Tiesiog norėjosi pradėti apie tai galvoti. Kelionė bus labai svarbi, supranti. Gyvensim penkių žvaigždučių viešbutyje, eisime į puikiausius vakarėlius. O be to, galėsiu pamatyti karščiausias naujienas, pačius prabangiausius madų pristatymus.

Emilija man jau buvo pasakojusi, kad Miranda tris keturis kartus per metus važinėdavo į madų pristatymus. Kaip ir daugelis, ji iš kelionių maršruto išbraukdavo Londoną, bet spalį važiuodavo į Milaną ir Paryžių žiūrėti pavasario gatavų drabužių kolekcijų, liepą – žiemos couture, o kovą – rudens gatavų drabužių. Kartais užsukdavo į kokį nors kurortą, bet ne visada. Mes plušėjome kaip pašėlusios, kol suruošėme Mirandą artėjančiam madų pristatymui mėnesio gale. Aš netgi pagalvojau, kodėl ji nesiveža kokios nors padėjėjos.

– Kodėl ji nesiveža į pristatymus tavęs? – nusprendžiau pabandyti laimę paklausti, nors žinojau puikiai, kad atsakymas bus ganėtinai ilgas ir išsamus pasakojimas. Aš labai džiaugiausi, kad Mirandos nebus kontoroje ištisas dvi savaites (vieną praleis Milane, kitą – Paryžiuje), ir net galva apsisuko iš laimės pagalvojus, kad galėsiu nors savaitei atsikratyti Emilijos. Vizijos apie kiaulienos mėsainius su sūriu, neprofesionaliai siūtus džinsus ir bekulnius batelius – gal netgi sportbačius – užtvindė mano vaizduotę. – O kodėl tik spalį?

– Na, ne dėl to, kad ji ten neturėtų pagalbininkės. Italų ir prancūzų Podiumai visados atsiunčia Mirandai padėjėjų, be to, dažnai talkina ir patys redaktoriai. Bet per pavasario madų pristatymus ji rengia didžiulį banketą, kasmetinį sezono atidarymo balių, kuris, anot žmonių, būna pats didžiausias ir įspūdingiausias per visus metus. Aš su ja būsiu tik savaitę, kai ji viešės Paryžiuje. Todėl neabejoju, kad šiam reikalui ji pagalbininke pasirinks mane .

Greičiausiai.

– Atrodo, tau ten bus smagu. Vadinasi, man teks vienai ginti tvirtovę, ką?

– Taip, ko gero. Tik nemanyk, kad bus vienas juokas. Savaitė bus pati sunkiausia, nes kai ji išvyksta, jai reikia labai daug pagalbos. Ji tau skambins ir skambins.

– O, vargeli, – atsidusau. Ji pavartė akis.

Miegojau atmerktomis akimis, įbedusi žvilgsnį į blyškų monitoriaus ekraną, kol pradėjo rinktis biuro darbuotojai, todėl išsigandau, kad kas nepamatytų. Lygiai dešimtą atkaukšėjo pirmosios Kleksės. Prasidėjo ramus kavutės gurkšnojimas, malšinant paskutinius vakarykščių pagirių simptomus. Prie mano stalo stabtelėjo Džeimsas, kaip ir visada, kai tik kabinete nebūdavo Mirandos, ir pareiškė vakar sutikęs savo būsimąjį vyrą Baltazaro klube.

– Jis sėdėjo prie baro ir buvo apsivilkęs nuostabiausią raudonos odos švarką. Ir žinai, ką tau pasakysiu – jis taip gundė. Būtum mačiusi, kaip jis grakščiai dėjo į burną austres… – jis garsiai sudejavo. – Dieve, kaip buvo nuostabu.

– Ar gavai jo telefono numerį? – paklausiau.

– Gavau telefono numerį? Gavau nutraukti jam kelnes! Vienuoliktą jis jau nuogu užpakaliuku drybsojo ant mano sofos, ir dar žinai, ką pasakysiu?

– Nuostabu, Džeimsai, nuostabu. Lengvai parverčiamas į lovą, ar ne? Tiesą pasakius, truputėlį šlykštoka. Juk dabar AIDS amžius.

– Pupyte, net ir tu, šaunioji doruolė, susitikinėjanti su paskutiniuoju šioje žemėje angeliuku, būtum kritusi prieš jį ant kelių nė nedvejodama. Koks jis nuostabus! Nepakartojamas!

Iki vienuolikos visi jau buvo vieni kitus apšnekėję ir apuostę, išsiklausinėję ir sužinoję, kam pavyko gauti naujausias Max kelnes ar madingiausius, beveik neįmanomus gauti Sevens . Laikas pietų pertraukai, kai kalbos dažniausiai sukdavosi apie tam tikrus drabužius ir vykdavo prie ilgiausių drabužių kabyklų, išstatytų palei sienas. Kiekvieną rytą Džefis išstumdavo ilgiausias kabyklas su suknelėmis, maudymosi kostiumėliais, kelnėmis, marškiniais, paltais, batais ir viskuo, kas būdavo atrinkta kaip potencialiai tinkantis aprangos vienetas eiliniam madų lankstinukui. Visas kabyklas išrikiuodavo palei visą mūsų aukšto sieną taip, kad redaktoriai galėtų lengvai susirasti reikiamą drabužį be didelės grūsties mūsų drabužinėje.