Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Ei, kodėl Aleksas išėjo? – paklausė Lili, tarsi nebūtų sėdėjusi ir dalyvavusi mūsų pokalbyje. – Ar jis supyko ant tavęs?

– Tikriausiai, – atsidusau ir prie krūtinės prisispaudžiau drobinį kelioninį maišą. – Pastaruoju metu elgiuosi su juo šlykščiai. – Pakilusi nuėjau prie baro paprašyti užkandžių meniu, o kai grįžau, tas kūtvėla jau sėdėjo įsitaisęs ant minkštasuolio šalia Lili. Jam, atrodė, jau gerokai per dvidešimt, nors nuo kaktos prasidedantis plikimas galėjo pridėti dar dešimtį kitą.

Čiupau Lili paltą ir mestelėjau jai.

– Lili, renkis. Važiuojam namo, – paliepiau ir pažvelgiau į jį. Jisai buvo ne iš aukštaūgių, rausvai žalsvi drabužiai dar labiau paryškino jo kresnumą, o tai, kad jo liežuvis buvo vos per kelis colius nuo mano geriausios draugės ausies, tik dar labiau sužadino mano priešiškumą jam.

– Ei, kas čia dega? – paklausė jis kimiu nosiniu balsu. – Mudu su tavo drauge dar nespėjom nė susipažinti. – Lili linktelėjusi šyptelėjo ir pabandė gurkštelti iš savo taurės, bet nė nepastebėjo, kad ji jau tuščia.

– Gal ir nespėjot, bet mums jau metas. Kuo tu vardu?

– Stiuartas.

– Malonu susipažinti, Stiuartai. Užrašyk Lili savo telefoną ir ji tau paskambins, kai pagerės savijauta. Arba nepaskambins. Na, kaip? Tinka? – meiliai jam nusišypsojau.

– Et, tiek to. Nesijaudinkit. Aš jus pasivysiu. – Jisai taip mikliai stryktelėjo ant kojų ir nudrožė prie baro, kad Lili nė nepastebėjo, kaip jis išnyko.

– Mudu su Stiuartu ketinam artimiau susipažinti, ar ne, Stiuartai? – jinai grįžtelėjo į tą pusę, kur ką tik sėdėjo jis, ir sutriko.

– Stiuartas dėjo į kojas, Lili. Eime iš čia greičiau.

Užtempiau jai ant megztinio ankštą žalią paltą ir truktelėjusi nuo minkštasuolio pamėginau pastatyti ant kojų. Ji keletą minučių pasiūbavo, paskui visgi atgavo pusiausvyrą. Lauke buvo šalta ir drėgna, ir aš pamaniau, kad jai toks oras padės greičiau išsiblaivyti.

– Man labai bloga, – jai vėl pynėsi liežuvis.

– Žinau, katinėli, žinau. Sėsim į taksi ir pardumsim į tavo butą, gerai? Kaip manai, ar ištversi?

Jinai linktelėjo, paskui kiek gunktelėjo į priekį ir nusivėmė. Šliūkštelėjo tiesiai sau ant rudų batų, aptaškydama net džinsus. Dieve, jeigu dabar podiumietės pamatytų mano geriausią draugę, neatstojo įkyri mintis.

Pasodinau ją ant palangės, kur, rodos, nebuvo jokios signalizacijos, ir liepiau nesijudinti. Kitoje gatvės pusėje buvo visą parą dirbanti gėrimų parduotuvė, o šitai gražuolei tikrai reikėjo šlakelio vandens. Kai grįžau, ji dar kartą nusivėmė. Šįkart tiesiai ant savęs. Jos akys kažkur klaidžiojo. Nupirkau du buteliukus lenkiško šaltinių vandens – vieną atsigerti, kitą apiprausti. Bet ji atrodė klaikiai. Vieną buteliuką šliūkštelėjau jai ant batų vėmalams nuplauti, o kitą ant palto. Verčiau jau šlapia iki siūlo galo nei apsivėmusi nuo galvos iki kojų. Jinai buvo tokia girta, kad nieko nė nepajuto.

Man reikėjo gerokai pakovoti su taksistu, kol jis įsileido į mašiną tokios tragiškos išvaizdos Lili, ir aš jam pažadėjau riebių arbatpinigių prie mokesčio už nuvežimą, kuris turėjo atsieiti gana nepigiai. Mes turėjom iš žemutinio Ist Saido nukakti į tolimiausią Aper Vesto kampą, ir aš jau sukau galvą, kaip reikės susigrąžinti išlaidas, kurios žadėjo būti ne mažesnės kaip dvidešimt dolerių. Aišku, galėčiau nurašyti už kelionę ko nors ieškodama Mirandos pavedimu. Aha. Būtent taip ir padarysiu.

Užlipti laiptais į ketvirtą aukštą, kur ji gyveno, buvo sunkiau nei važiuoti taksi, bet po dvidešimt penkių minučių kelionės automobiliu jinai pasidarė sukalbamesnė ir netgi sutiko apsiprausti po dušu, kai aš ją nurengiau. Paskui pastačiau ją priešais lovą ir palaukiau, kol ji smigo nosimi į pagalves, o keliais net kaukštelėjo į spyruoklinį mechanizmą. Žiūrėjau į ją drybsančią beveik be sąmonės ir mane apėmė koledžo laikų nostalgija. Tų laikų, kai mudvi viską darydavome drauge. Dabar irgi bus neblogai, bet jau vis tiek nebe taip nerūpestingai.

Dar pagalvojau, ar tik Lili ne per daug išgėrinėja pastarosiomis dienomis. Gana dažnokai matydavau ją įkaušusią. Bet kai Aleksas praėjusią savaitę man apie tai užsiminė, aš jam atkirtau, kad ji yra studentė ir dar negyvena, kaip mes, realiame pasaulyje su suaugusių žmonių pareigomis ir atsakomybe (jai gi nereikia pilstyti Pellegrino į stiklinę!). Tarsi ir anksčiau nebūtume padauginusios išlenkti per pavasario šventę ar ištuštinusios trijų butelių raudono vyno, švęsdamos pirmąsias mūsų pažinties aštuntoje klasėje metines. Lili ne kartą laikė mane už plaukų, kai aš sudribusi ir apsikabinusi klozetą lupau ožius po išleistuvių ir kai ji net keturis kartus turėjo stoti ir leisti man nusivemti, kai abidvi važiavom į bendrabutį, išlenkusios po aštuonias taures romo su kola ir smagiai pašėlusios karaokės vakarėlyje. Dvidešimt pirmojo gimtadienio vakarą parsitempiau ją namo ir paguldžiau į savo lovą, o pati kas dešimt minučių tikrinau jos pulsą ir kvėpavimą. Paskui užmigau ant grindų šalia jos, bet pirma įsitikinau, kad ji kaip nors pratemps naktį. Tąnakt ji buvo atsibudusi du kartus. Pirmąsyk galingai nusivėmė per lovos kraštą, labai nuoširdžiai stengdamasi pataikyti į kibirą, kurį iš vakaro buvau tam tikslui pastačiusi, bet vargšelė susipainiojo ir pliūptelėjo ant sienos. O antrąsyk atsibudo atsiprašyti ir padėkoti man, kad esu pati geriausia jos draugė, kokią tik galima turėti. Štai kam reikalingi draugai: drauge geria, drauge krečia kvailystes, o paskui vienas kitu rūpinasi, ar ne? O gal taip būna tik koledže? Užeina, pašėlsti, ir praeina? Aleksas sakydavo, kad ji kitokia, ne kaip visos. Bet aš nieko kitokio joje neįžvelgiau.

Jaučiau, kad reikia pasilikti šiąnakt su ja, bet jau buvo beveik antra valanda, o man po penkių valandų į darbą. Mano drabužiai dvokė vėmalais, o Lili drabužių spintoje nesitikėjau rasti nieko tinkamo apsirengti į darbą Podiume. Juolab kai dabar dar nusprendžiau pakeisti išvaizdą. Giliai atsidusau, užklojau Lili antklode ir nustačiau žadintuvą lygiai septintai, jeigu kartais ji išsipagiriotų ir galbūt suspėtų į paskaitas.

– Viso, Lili. Aš jau lekiu. Pasiliksi viena? – ant pagalvės jai prie galvos padėjau nešiojamąjį telefoną.

Jinai praplėšė akis, pažiūrėjo tiesiai į mane ir šyptelėjo.

– Ačiū, – murmtelėjo, ir jos vokai vėl užsimerkė. Maratono rytoj ji nepabėgtų ir žolės su motorine žoliapjove nepapjautų, bet išsimiegos ir atsigaus.

– Nėr už ką, – vos išlemenau, nors pirmą kartą per dvidešimt vieną valandą nereikėjo niekur bėgti, skubėti, ko nors ieškoti, tvarkyti, plauti ar dar kaip nors kam nors talkinti. – Rytoj tau paskambinsiu, – ištariau ir priverčiau savo kojas judėti į priekį, – jeigu kuri nors iš mudviejų rytoj liks gyva. – Pagaliau, pagaliau aš patraukiau namo.

10

–Sveika! Džiaugiuosi, kad suradau, – išgirdau kitame laido gale Karos balsą. Ko ji tokia uždususi be ketvirčio aštuntą ryto?

– Niekad taip anksti neskambini. Kas nutiko? – per dalį sekundės išpyškinau klausimą, o per kitą dalį mano galvoje šmėstelėjo net keletas scenarijų, ko Mirandai galėtų prisireikti.

– Ne, ne, nieko neatsitiko. Aš tik norėjau įspėti, kad pas tave į svečius važiuoja A-KIK’as. Šįryt jis labai šnekus.

– Tai bent gera naujiena. Kiek jau prabėgo? Turbūt jau savaitę netardė manęs apie visus gyvenimo aspektus. Ėmiau nerimauti, kur dingo mano didysis gerbėjas? – Baigiau rašyti atmintinę ir spustelėjau „spausdinti“.