Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Kai grįžau, jos kabinetas dar buvo tuščias, ir man buvo likę tik pripilti stiklinę vandens ir padėti visą meniškai surežisuotą šedevrą jai ant stalo. Jinai grįš, įsitaisys už savo milžiniško stalo ir šūktels kuriai nors iš mūsų uždaryti duris. Ir tada aš jau linksmai, džiugiai stryktelsiu nuo savo kėdės, nes tai reikš, kad ji ne tik kokį gerą pusvalandį kiurksos už uždarytų durų, plepėdama su A-KIK’u, bet ir mes galėsime ko nors užkąsti. Katra nors iš mūsų galės dumti apačion į valgyklą, čiupti pirmą pasitaikiusį valgomą daiktą ir skuosti atgal, kad tą patį spėtų padaryti kita. Mudvi slėpdavom savo valgį po stalu ar už monitoriaus, kad netikėtai išlindusi iš kabineto ji mūsų nepamatytų valgančių. Vienintelė nerašyta, bet neginčijamai galiojanti taisyklė, buvo ta, kad Podiumo darbuotojai nieku gyvu neturi teisės valgyti Mirandos Pristli akivaizdoje. Taškas.

Mano laikrodis rodė ketvirtį po antros. Skrandis bylojo, kad jau vėlyvas vakaras. Jau prabėgo septynios valandos, kai aš, grįždama iš Starbucks kavinės, vienu kąsniu prarijau šokoladinį paplotėlį ir dabar buvau tokia alkana, kad vos neatsikandau jos šoninės.

– Emilija, aš taip išalkau, kad tuoj nualpsiu. Aš turbūt bėgsiu apačion ko nors atsinešti. Gal ir tau ko pačiupti?

– Ką – tau protelis pasimaišė? Tu juk jai dar nepatiekei pietų. Ji gali bet kurią minutę grįžti.

– Aš kalbu rimtai. Man bloga. Ilgiau nebeištversiu. – Dėl miego stygiaus ir mažo cukraus kiekio kraujyje man svaigo galva. Buvau tikra, kad nebepakelsiu nė padėklo ir nebenunešiu į kabinetą, jeigu ji ir ateitų tuojau pat.

– Andrėja, atsipeikėk! O jeigu tu ją susitiksi lifte ar prie administratorės? Jinai iš karto supras, kad tu palikai biurą be priežiūros. Ji pasius! Neverta rizikuoti. Luktelk, aš tau šio to atnešiu. – Ji čiupo savo piniginę ir išdūmė iš kabineto. Nepraėjo nė keturios sekundės, ir aš išvydau Mirandą, skubančią koridoriumi manęs link. Visos mintys apie galvos svaigimą, alkį ar begalinį nuovargį išgaravo kaip dūmas, vos tik mano akys užkliuvo už jos griežto ir surūgusio veido. Pašokau nuo kėdės ir nunešiau padėklą į jos kabinetą.

Sudribau į savo kėdę svaigstančia galva, išdžiūvusia burna ir visiškai praradusi orientaciją kaip tik tuo metu, kai jos pirmasis Jimmy Choo batelis peržengė biuro slenkstį. Jinai nė nežvilgtelėjo mano pusėn ir, ačiū Dievui, nė nepastebėjo, kad už stalo nėra tikrosios Emilijos. Aš iš karto pajutau, kad susitikimas su ponu Ravitzu nebuvo labai sėkmingas, nors lygiai taip pat ji galėjo būti supykusi ir dėl to, kad teko eiti į susitikimą į svetimą kabinetą. Kol kas ponas Ravitzas buvo vienintelis asmuo visam Elias-Clark pastate, pas kurį Miranda teikdavosi nueiti pati.

– An-drė-ja! Kas čia dabar?! Prašau pasakyti, kas čia darosi?

Įpuoliau į jos kabinetą ir stovėdama šalia jos prie stalo spoksojau į tai, kas, be jokios abejonės, buvo jos pietūs, kuriuos ji šveisdavo kaskart, kai nepietaudavo mieste. Mikliai permečiau atminty, ar ko nepamiršau, ar ko nepadėjau, ar kas nors buvo padėta ne iš tos pusės, ar ne taip išvirta. Kas jai nepatinka?

– Čia jūsų pietūs, – tariau tyliai, vos susilaikydama nuo sarkastiškos gaidelės balse, nors tą padaryti buvo labai sunku. – Ar kas nors ne taip?

Sakau tiesiai, jinai tik prasižiojo, o mano pusiau kliedinčiai vaizduotei pasirodė, kad ji iššiepė aštrias iltis.

– Ar kas nors ne taip? – pamėgdžiojo ji mane tokiu spiegiančiu balsu, kad visai nebuvo panašu nei į manąjį, nei apskritai į jokį žemišką balsą. Jinai prisimerkė ir palinko į priekį, vis dar valdydamasi nekelti balso. – Taip, tikrai ne taip. Labai labai ne taip. Kodėl aš grįžtu į kabinetą ir ant stalo randu štai šitą?

Dabar turėsiu įminti mįslę. Kodėl ji grįžusi į savo kabinetą ant stalo randa štai šitą? Aišku, tas faktas, kad ji prieš valandą pati paprašė atnešti jai pietus, kaip atsakymas visai netiko, bet aš kitokio nesugalvojau. Gal jai nepatiko padėklas? Ne, ir tai neįmanoma: matė jau šimtus kartų ir nė sykio neužkliuvo. O gal atpjovė ne tą gabalą mėsos? Ne, ir ne šitas. Kartą man restorane įdėjo nuostabiausią gabaliuką filė, manydami, kad jai bus skaniau minkštutė filė nei kieta kaip guma šoninė, bet jinai nuo to vos negavo širdies smūgio. Ji privertė mane skambinti virtuvės šefui ir iškoneveikti jį telefonu, o pati tuo tarpu stovėjo šalia manęs ir sufleravo, ką turėjau sakyti.

– Labai atsiprašau, panele, tikrai nuoširdžiausiai jūsų atsiprašau, – virėjas kalbėjo ramiai, kaip pats mandagiausias žmogus pasauly. – Aš tiesiog pamaniau, jog ponia Pristli yra tokia gera mūsų klientė, kad reikia jai pasiūlyti patį geriausią patiekalą. Nepaprašiau mokėti brangiau, bet jau, dovanokit, daugiau šitaip neatsitiks, prisiekiu. – Aš vos neapsižliumbiau, kai ji man liepė jam pasakyti, kad jis negautų darbo jokiame padoriame restorane, išskyrus kokią pašvinkusią antrarūšių kepsnių valgyklą. Aš visgi tą padariau. Jisai dar kartą atsiprašė ir visiškai su manimi sutiko ir nuo to karto jinai gaudavo savo krauju pasruvusią šoninę. Taigi čia kalta irgi ne mėsa. Neišmaniau, ką atsakyti ar daryti.

– An-drė-ja, ar pono Ravitzo padėjėja tau nesakė, kad prieš kelias minutes mudu pietavom toj suknistoj valgykloj? – paklausė ji manęs iš lėto, tarsi tvardydamasi, kad visai nepratrūktų.

Ko ji man nesakė?! Po šitiek lakstymo, blevyzgojimo su Sebastianu, piktų skambučių, devyniasdešimt penkių kaip į balą išmestų dolerių, Tifani dainos, serviravimo, galvos svaigimo, badavimo ir laukimo, kada ji pareis, ji pareiškia, kad jau pavalgiusi ?!

– Ne, niekas mums neskambino. Ar tai reiškia, kad jūs šito nebenorėsit? – paklausiau rodydama į padėklą.

Jinai taip į mane dėbtelėjo, tarsi aš būčiau pasiūliusi jai suvalgyti vieną iš savo dvynukių.

– Kaip manai, ką tai reiškia, Emilija? – Šūdas! Kaip jai puikiai sekasi tyčiotis iš mano vardo.

– Aš supratau, kad jūs jau nebevalgysite.

– Kokia tu nuovoki, Emilija. Džiaugiuosi, kad taip sparčiai mokaisi. O dabar nešk jį iš čia. Ir žiūrėk, kad daugiau taip neatsitiktų. Viskas.

Man galvoj šmėstelėjo scenelė iš kažkokio filmo, kuriame aš švysteliu ranka per padėklą ir jis nuskrieja per kambarį. Jinai spokso į mane netekusi žado, o paskui nuolankiai atsiprašinėja, kad taip nemandagiai su manimi kalbėjusi. Bet jos nagų bilsnojimas į stalą sugrąžino mane į realybę ir aš, čiupusi padėklą, išlėkiau iš kabineto.

– An-drė-ja, uždaryk duris. Noriu pabūti viena, – šūktelėjo man. Ko gero, gurmaniškų pietų atsiradimas ant jos stalo tada, kai ji visai nebuvo nusiteikusi pietauti, buvo pats dramatiškiausias tos dienos įvykis.

Emilija buvo ką tik grįžusi su buteliuku dietinės kolos ir maišeliu razinų man. Tai buvo užkandis, turėjęs palaikyti man gyvybę iki normalių pietų be jokios kalorijos, riebalų ar be gramelio cukraus. Ji švystelėjo visa tai ant savo stalo ir, išgirdusi Mirandos prašymą, nuskubėjo uždaryti durų.

– Kas atsitiko? – paklausė ji pašnibždomis, nužvelgdama mano rankose padėklą ir it stulpas sustingusi prie mano stalo.

– Pasirodo, mūsų žavioji šefytė jau papietavo, – prašvokščiau pro sukąstus dantis. – Jinai išdėjo mane į šuns dienas už tai, kad nesusiprotėjau ar nesugebėjau pažvelgti jai į skrandį ir pamatyti, jog jinai jau nebealkana.

– Nejuokauk, – tarė ji. – Jinai tave apšaukė dėl to, kad jos paprašyta nulėkei ir parnešei jai pietus, nė neįtardama, kad ji jau kažkur papietavo? Tai bent ragana!