Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Čia jau nieko nepridursi. Žinai ką? Ką tik atėjo Aleksas. Tuoj perduosiu ragelį.

– Sveika, Ende. Kas naujo? Kaip darbe?

– Verčiau neklausk. Lekiu parnešti jai pietų. O kaip tau?

– Kol kas viskas gerai. Po pietų mano klasei muzika, todėl gausiu pusantros valandos laisvo laiko. Nuostabu. O paskui turėsime fonetikos pratybas. – Jo balsas skambėjo liūdnokai. – Mokau mokau, o jie vis tiek nieko dorai nepaskaito.

– Ar šiandien niekas nieko nepapjovė?

– Ne.

– Tai ko dar nori? Pusė dienos prabėgo be vargo ir kraujo. Džiaukis! Palik tuos skaitymus rytdienai. Žinai ką? Šįryt skambino Lili. Pagaliau ją išgrūdo iš buto Harleme, tai dabar gyvensime kartu. Puiku, ar ne?

– Sveikinu! Seniai reikėjo tą padaryti. Judviem drauge bus smagiau. Nors, kita vertus, man baugu. Visą laiką su Lili… ir jos draugeliais… Pažadėk, kad dažniau atvažinėsi pas mane.

– Gerai. Bus kaip anais laikais, kai mokėmės koledže.

– Gaila tik, kad ji prarado tą pigų butą. Šiaip ar taip, naujiena vis tiek gera.

– Taip. Man jau irgi nusibodo. Šanti su Kendra – neblogos merginos, bet man jau įkyrėjo gyventi su svetimais žmonėmis. – Man patiko indiška virtuvė, bet tas aštrus prieskonių kvapas buvo persismelkęs į visus mano drabužius. – Paskambinsiu ir pakviesiu šįvakar Lili susitikti kur nors ir atšvęsti. Ar nenorėtum? Susitiktume Ist Vilidže. Arčiau tavęs.

– Būtų nuostabu. Šįvakar lėksiu į Larčmontą pasaugoti Džojaus, bet aštuntą jau būsiu namie. Tu irgi panašiu laiku baigsi darbą. Aš pasikviesiu Maksą, todėl galėtume susitikti visi drauge. Ar Lili su kuo nors susitikinėja? Maksui būtų neprošal…

– Kas? – nusijuokiau. – Nagi, sakyk. Manai, kad mano draugė kekšė? Jinai tik laisvamanė, nieko daugiau. O ar su kuo susitikinėja? Kas čia per klausimas? Vakar pas ją nakvojo kažkoks Raudonmarškinis. Tikro jo vardo aš nežinau.

– Tiek to. Ką tik nuskambėjo skambutis. Paskambink, kai nuveši knygą.

– Gerai. Iki.

Jau buvau bekišanti telefoną į kišenę, kai jis vėl suskambėjo. Numeris man nebuvo matytas, ir aš atsiliepiau tiesiog iš malonumo, kad skambina ne Miranda ir ne Emilija.

– Mir… Klausau. – Jau tiek buvau įpratusi, kad ir namie, ir mobiliuoju atsiliepinėdavau įprastine fraze „Mirandos Pristli biuras“, kas buvo baisiai netaktiška, kai skambindavo ne mano tėvai ar ne Lili. Reikės atprasti.

– Ar čia ta Andrėja Sachs, kurią aš netyčia taip smarkiai išgąsdinau Maršalo vakarėlyje? – pasiteiravo prikimęs, bet labai patrauklus vyriškas balsas. Kristianas! Aš net džiaugiausi, kad jis nepasirodė iš karto po to, kai taip meiliai savo lūpomis glostė mano ranką. Bet mane vėl užliejo tie patys jausmai ir noras pašmaikštauti bei pakerėti jį savo grožiu kaip tą pirmąjį vakarą, todėl nedelsdama griebiausi šios taktikos.

– Tikrai taip. O kas čia klausia? Tą vakarą dėl įvairiausių dingsčių ir priežasčių mane gąsdino keletas vyrų. – Kol kas viskas gerai. Giliai įkvėpk, nusiramink.

– Nežinojau, kad turiu tiek daug varžovų, – tyliai tęsė jis. – Betgi ko čia stebėtis? Kaip laikaisi, Andrėja?

– Gerai. Tiesą pasakius, puikiai, – pasiskubinau pameluoti, prisiminusi Cosmo straipsnį, kuriame perskaičiau patarimą, kad su nauju vaikinu reikia „kalbėti paprastai, gyvai ir džiugiai“, nes „normalūs“ vaikinai sunkiai priima giliai užslėptą cinizmą. – Darbe viskas klojasi kuo puikiausiai. Savo darbą tiesiog dievinu. Pastaruoju metu pasidarė taip įdomu – daug ko išmokstu, sužinau. Tikrai jaučiuosi nuostabiai. O kaip tu? – Neplepėk per ilgai apie save, nevadovauk pokalbiui, leisk jam pačiam pasireikšti įdomiausia ir mėgstamiausia jam tema: apie jį patį.

– Nemoki meluoti, Andrėja. Neįgudusiai ausiai gal ir nuskambėtų įtikinamai, betgi žinai, kaip yra sakoma: kvailio neapkvailinsi. Tiek to, nesijaudink. Šįkart dovanosiu. – Ketinau paprieštarauti jo kaltinimams, bet tik saldžiai nusijuokiau. – Einu tiesiai prie reikalo, nes tuoj sėdu į lėktuvą ir skrendu į Vašingtoną. Apsaugai nepatinka, kad einu pro metalo detektorių plepėdamas telefonu. Ar turi kokių planų šeštadienio vakarui?

Nekenčiu, kai žmonės šitaip užduoda klausimą. Pirma klausia, kokie tavo planai, ir nepasako, ką patys turi omeny. Gal jo merginai reikia draugės, kuri lakstytų su jos reikalais, o aš čia tinku labiausiai? O gal aš jam reikalinga tam, kad pavedžiočiau po lauką šunį, kai jis duoda aštuonias valandas trunkantį interviu New York Times ? Galvojau, kaip čia be įsipareigojimų atsakius į jo klausimą, o jisai tarė:

– Šį šeštadienį užsakiau kelias vietas Babbo restorane. Devintai valandai. Ateis būrelis draugų. Daugiausia žurnalų redaktoriai, įdomūs žmonės. The Buzz redaktorė ir keletas rašančiųjų žurnalui The New Yorker. Nebloga kompanija. Ar norėtum prisidėti? – Kaip tik tuo metu man pro šalį pralėkė kaukdamas sirenomis greitosios pagalbos automobilis, mirksėdamas šviesomis ir beviltiškai braudamasis per sausakimšą gatvę. Paprastai vairuotojai nekreipdavo dėmesio į greitąsias, ir joms tekdavo drauge su visomis mašinomis kantriai laukti prie raudono šviesoforo.

Ar jis kviečia mane į pasimatymą? Taip, ko gero, būtent tą jis ir norėjo padaryti. Jisai pakvietė mane į pasimatymą! Jis kviečia mane į pasimatymą. Kristianas Kolinsvortas kviečia mane į pasimatymą. Tiksliau pasakius, į pasimatymą šeštadienį Babbo restorane, kur užsakė pačias geriausias vietas grupelei šaunių, įdomių draugų, tokių kaip ir jis pats. Ateis netgi rašantys The New Yorker . Rausiausi atminty, bandydama prisiminti, ar aš jam tada vakarėlyje minėjau, kad Babbo buvo vienintelis restoranas, kurį labiausiai troškau aplankyti Niujorke, kad dievinu itališką virtuvę, kad ir Mirandai jis patinka ir kad mirštu iš laimės, kaip noriu ten nueiti. Aš net nebūčiau pagailėjusi savaitės uždarbio susimokėti už vakarienę jame ir mielai būčiau paskambinusi ir užsakiusi vietas sau ir Aleksui, bet ten viskas buvo užsakyta jau penkiems mėnesiams į priekį. Trejus metus niekas, išskyrus Aleksą, nekvietė manęs į pasimatymą.

– Dievulėliau, Kristianai, mielai, – išsižiojau ir susigriebiau ne vietoje leptelėjusi „dievulėliau“. Dievulėliau! Kas taip pasakė? Mano atminty šmėstelėjo scena, kur Beibi išdidžiai praneša Džoniui atsinešusi moliūgą, bet greitai nuvijau ją šalin ir prisiverčiau tęsti pokalbį, nepaisydama tokio liapsuso. – Mielai ateičiau. – Kvaile tu, ką čia tauški? Kapstykis dabar iš suknistos padėties . – Bet niekaip negaliu, šeštadienį jau esu suplanavusi kitaip. – Neblogas apibendrinantis atsakymas, pagalvojau. Bandžiau perrėkti kaukiančias sirenas, bet mano balsas turbūt vis tiek skambėjo oriai. Nėra reikalo sutikti eit į pasimatymą, iki kurio tik dvi dienos. Ir visai nėra jokio reikalo atskleisti paslaptį, kad turiu vaikiną. Šiaip ar taip, tai ne jo reikalas. Ar ne?

– Ar tu iš tiesų turi kitokių planų, Andrėja, ar manai, kad draugas supyks, jei susitiksi su kitu vyru? – jaučiau, jis bandė man įgelti.

– Kad ir kaip ten būtų, tai ne jūsų reikalas. – Atsakiau jam perdėtai mandagiai ir pati sau pasimaiviau. Perėjau per gatvę Trečiajame aveniu nė nepastebėjusi, kad man dega raudona šviesa, ir vos nepalindau po autobusiuku.

– Tiek to, šįkart patikėsiu. Bet aš dar tave pakviesiu, ir, manau, kitąsyk man neatsakysi.

– Tikrai? Iš ko sprendi? – Ankstesnio patrauklaus pasitikėjimo balse nebeliko. Dabar skambėjo tik arogancija. Bėda ta, kad šitaip jis man atrodė dar patrauklesnis.